Vaikui mokykloje neįdomu, per sunku, ten jis nepriimamas kaip asmenybė bei sulaukia patyčių - tokias priežastis, kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą, vardija Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vadovas V. Jankauskas. Tuo metu švietimo viceministras V. Bacys sako didelės problemos neįžvelgiantis ir teigia, kad „mokykla yra darbo vieta, kur mokiniai mokosi, atlieka užduotis ir nebūtinai tai daro savo laisvu noru".

Pirmadienį tėvai, mokytojai, švietimo atstovai Mokytojų namuose Vilniuje susirinko diskutuoti „Ką daryti, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą". Vėliau apie tai jie ketina kalbėtis ir su švietimo ir mokslo ministru.

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktoriaus Arūno Plikšnio, 2007 metais Lietuvoje mokyklos nelankė 303 vaikai (iš jų su negalia 49, 112 - dėl to, kad nenori mokytis, 40 - kitos priežastys).

Pernai vaikų, nelankančių mokyklos buvo kiek mažiau, - 245 (iš jų 45 su negalia, 84 - nenori mokytis, 2 - neįveikia mokymo turinio, per sudėtingos programos, 1- konfliktuoja, 14 - tingi mokytis, 1 - nori dirbti, 9 - neleidžia tėvai, 25 - asociali šeima, 14 - valkatauja, 2 - silpna sveikata, 47 - kitos priežastys).

Abejoja programų pagrįstumu

Vienas iš diskusijos rengėjų, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius bei iniciatyvinės visuomeninio ugdymo grupės „Noriu į mokyklą" narys Valdas Jankauskas išskiria 4 pagrindines priežastis, dėl kurių mažieji neskuba į ugdymo įstaigas.

„Pirmiausia, jam ten neįdomu, antra - vaikas mokykloje nepriimamas kaip asmenybė, trečia - jam mokykloje per sunku, ketvirta - mokykloje iš jo tyčiojamasi", - dėstė J. Jankauskas.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius pažymi, kad Lietuvos mokyklų problema ta, kad jose „į mokinus žiūrima kaip į klasę, kurioje visiems galioja vienodos taisyklės".

Pasak J. Jankausko, neatsižvelgiama nei į fiziologinius, nei į motyvacinius skirtumus.

V. Jankauskas abejoja ir programų, pagal kurias šiandien Lietuvos vidurinėse mokyklose mokomi vaikai, reikalingumu ir pagrįstamumu.

„Ar tikrai šiandien visi dėstomi dalykai yra reikalingi? Pagalvokite, kiek procentų žinių, patyrimo, kurį gavote mokykloje, naudojate šiandien?", - svarstė V. Jankauskas.

Mama: mokytojams trūksta kompetencijos

Visuomeninio ugdymo grupės „Noriu į mokyklą" nariui V. Jankauskui pritaria 11 metų sūnų auginanti mama Rasa. Remdamasi asmenine patirtimi ji teigia, kad Lietuvos mokytojams trūksta kompetencijos ir žinių, kaip dirbti su vaikais, kuriems tradicinis mokymo krūvis yra per didelis.

Psichologinių problemų (berniukas nekalba nepažįstamų žmonių kompanijoje, bendrauja tik namuose, draugų kompanijoje ar su kitais žmonėmis, kuriuos geriau pažįsta) turintį vaiką auginanti moteris sako, kad mokykloje su tradicine mokymo metodika jos sūnaus savijauta dar pablogėjo.

Situacija pasikeitė tik sūnų pervedus į Valdorfo mokyklą (Valdorfo (R. Šteinerio) pedagogikos pagrindas - holistinis požiūris į žmogų, jo vystymosi ir ugdymo procesą - lrt.lt).

Anot Rasos, kai sūnus lankė pirmą klasę tradicinėje mokykloje, dar kalbėjo, bendravo su mokytoja ir kitais vaikais, pilnai dalyvavo pamokose. Po kurio laiko vaikas pradėjo sugalvoti įvairių priežasčuų, kodėl negali eiti į mokyklą.

„Kalbėjausi su mokytoja, bandžiau išsiaiškinti, kas nutiko, bet mokytoja pasiteisino tuo, kad klasė yra labai didelė, visiems vaikams nespėja skirti dėmesio.

Sūnus nebespėjo tam tikrų dalykų padaryti kartu su visais vaikais, o tada mokytoja nusprendė, kad tas užduotis jam reikia lengvinti, išskyrė iš klasės jį ir dar kelis mokinius, kuriems duodavo kitokias užduotis negu visai klasei.

Toks atskyrimas mano sūnų paskatino dar labiau užsidaryti savyje ir baigdamas pirmą kalsę jis tiesiog nustojo bendrauti. Mokytoja jo nebeskatindavo, nebekviesdavo atsakinėti. Antroje klasėje jis visiškai nebekalbėjo, turėjau kažką daryti, tad nusprendžiau pervesti jį į Valdorfo mokyklą, kur dirbama kitokiais principais", - pasakojo vienuolikmečio mama.

Jos teigimu, problema dabar - dalinai išspręsta. „Klasėje dirba dvi mokytojos - viena yra pagrindinė, kita - pagalbinė. Mokytojas laikomas draugu. Vaikai turi tam tikrus pasisveikinimo su mokytoja ritualus, pamokos prasideda nuo diskusijų rato. Dabar mano sūnus - penktokas ir jis vėl bendrauja su mokytojais, noriai visur dalyvauja, atlieka užduotis, jam įdomu ir jis yra patenkintas", - pasakojo Rasa.

Sistema neruošia mąstytojų

Teatro ir retorikos mokytoja, psichodramos praktikė bei trijų vaikų mama Vida Lipskytė sako, kad daugelyje Lietuvos mokyklų užsiimama nemąstančios asmenybės ugdymu. Priešingai - vaikas padaromas paliepimų pildytoju, „sraigteliu".

„Aišku, tai priklauso nuo mokytojo. Yra mokytojų, kurie ruošia gyvenimui, šneka su vaikais platesnėmis temomis. Bet kiek to yra?

Vėlgi, pats mokytojas nėra laisva asmenybė. Aš pati sėdžiu ataskaitiniuose susirinkimuose, matau socialistinio lenktyniavimo aptarimus: šitos klasės pažangumas - toks, šitos klasės - toks, o ši klasė praleido tiek pamokų.

Mokytojai užguiti ir nežmoniškų mokymo programų, kurios vaikus atgrąso nuo mokymosi.

Užmušame vaiko smalsumą, nes nuolat klausiantis, nesutinkantis, diskutuojantis vaikas nėra reikalingas klasėje, kurioje mokosi 30 vaikų. Jis užima daug laiko ir galų gale tokiam sakai : „Sėdėk ir tylėk, dirbk darbus", - atviravo pašnekovė.

V. Lipskytė pažymi, kad mokyklose taip pat juntama „asmenybių stoka". Tam pritaria ir lrt.lt kalbinta mama Rasa. Jos nuomone, „mokytoju reikia gimti", tačiau tokių, anot Rasos, lietuviškose mokyklose praktiškai nebelikę.

„Pagrindiniu dalyku tikrai neturėtų būti Pedagoginio universiteto diplomas. Dabar mokytojais dirba bet kas - ne tie žmonės ir ne toje vietoje. Dabar žmonės, patys savęs neatradę, moko vaikus gyvenimo", - kalbėjo mama Rasa.

Į susirinkimus nevaikšto ne dėl abejingumo

Tuo metu kai kurie pedagogai pasigenda aktyvesnio tėvų dalyvavimo mokyklos bendruomenės veikloje.

Vilniaus „Laisvės" gimnazijos direktoriaus pavaduotojas neformaliam ugdymui Marius Andrulevičius sako, kad apie 80 procentų tėvų nuvertina tokio dalyvavimo svarbą. Anot pašnekovo, į susirinkimus ir mokyklos šventes dažniausiai ateina tie tėvai, kurių vaikai turi motyvacijos mokytis.

Tuo metu Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius V. Jankauskas sako, kad taip yra ne dėl tėvų abejingumo, bet dėl per susirinkimus akcentuojamų problemų.

„Tėvai neina į mokyklą, nes paprastai prie visų yra papasakojama, koks jo vaikas blogas: nepadarė namų darbų, iškūlė langą. Tai nėra malonu. Mokytojas išsako savo problemas, bet neieško būdų, kaip tą vaiką ugdyti, dėl to tėvai nenori bendradarbiauti", - teigė V. Jankauskas.

Žada ieškoti šalininkų pavyzdinei mokyklai steigti

V. Jankauskas mokyklos pavyzdžiu laiko Amerikoje veikiančias „Free school" mokyklas ir Danijoje esamą švietimo ir mokslo sistemą. Anot V. Jankausko, jo paminėtose šalyse švietimo sistema yra lanksti.

„Amerikos „Free schol" mokyklose daugybos lentelė vaikui nesukišama - ji atsiranda tada, kai vaikui jos prisireikia. Darbo įmonės yra pagrindiniai tokių mokyklų klientai, jos laukia tokiose mokyklose ugdytų žmonių, nes joms reikalingi kūrybiškai mąstantys, kritiškai gebantys vertinti asmenys. Tokių mokyklų esmė yra ne pasakyti vaikui, ką jis turi daryti, bet iš vaiko sulaukti klausimo, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą.

Danijoje, jeigu trys mokytojai ir dvidešimt mokinių tėvų nusprendžia, kad mokykla, kurioje jų vaikai mokosi, jiems yra netinkama, išsinuomoja patalpas ir įkuria mokyklą. Ir valstybė jiems turi tai apmokėti. Lietuvoje mokyklos direktorius yra jos administratorius, o ne vadybininkas", - aiškina V. Jankauskas.

Jo teigimu, „mokytojas turi daugiau lavinti ir mažiau mokyti, ruošti žmogų gyvenimui, o ne kišti žinias". Mokinys „turi turėti galimybę laisviau rinktis".

Pasak V. Jankausko, iniciatyvinės grupės „Noriu į mokyklą" narių tikslas - Lietuvoje pabandyti įsteigti mokyklą, kurioje būtų dirbama jo minėtų sėkmingai veikiančių užsienio šalių švietimo ir mokslo sistemų pagrindais bei pozityvia lietuvių ugdytojų iniciatyva, kuri dabartinėje Lietuvos švietimo ir mokslo sistemoje dažnai vertinama skeptiškai.

Švietimo ministerija: lankyti mokyklą - vaikų darbas

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys pripažįsta, kad spragų švietimo ir mokslo sistemoje esama, tačiau didelės problemos jis teigia neįžvelgiąs.

„Noriu pasakyti, kad visame pasaulyje formalusis švietimas nėra ir nebus ta vieta, kur visi veržtųsi. Palyginsiu, yra darbas ir yra laisvalaikis. Mokykla yra darbo vieta, kur mokiniai mokosi, atlieka užduotis ir nebūtinai tai daro savo laisvu noru.

Mokymasis nebūtinai yra vien tik džiugūs momentai. Be abejo, yra problemų - yra patyčių, pasenusių mokytojų metodikų, bet šito nesuabsoliutinčiau. Jeigu būtų labai blogai, mes turėtume žymiai daugiau nelankančių mokyklos mokinių", - reziumavo pašnekovas.

Absoliuta Andželika Lukaitė