Toks reiškinys, kaip „daiktizmas", ne kartą jau buvo aprašytas psichologų ir literatūrologų.

Kasdieniniame gyvenime neretai sutinkama pernelyg didelė meilė daiktams.

Situacijos, kuomet žmogus negali išmesti tuščių stiklainių, dėžučių ir butelių, senų drabužių, nereikalingų popierių, sudėvėtų baldų, yra dažnesnės, nei gali pasirodyti.

Pavojus aplinkiniams

Toks požiūris į daiktus nelaikomas norma ir kelia nepatogumų tiems, kurie gyvena šalia tokio asmens.

Be to, senų daiktų sankaupa būste gali daryti rimtą žalą sveikatai, ir visai ne todėl, kad „daiktų sąvartynuose" kaupiasi dulkės, turinčios įvairių infekcijų sukėlėjų arba galinčios tapti alergijos priežastimi.

Kolekcijos

Tačiau visiškai nuvertinti daiktizmo irgi nereikia. Juk iš poreikio atsirado kolekcijos (lot. collectio - rinkinys) - surinktų, arba istoriškai susikaupusių, nenaudojamų pagal pirminę paskirtį, pažintinę, mokslinę, meninę, komercinę arba kitokią vertę turinčių vienarūšių arba pagal vieną požymį susistemintų daiktų (darinių) visuma.

Žmonės renka įvairius materialinės ir dvasinės kultūros (rankraščiai, knygos, monetos, pašto ženklai, vaizduojamojo meno kūriniai ir kt.) bei gamtos (mineralai, augalai, vabzdžiai ir kt.) objektus.

Iš poreikio kaupti ir sisteminti atsirado muziejai ar bibliotekos. Šis poreikis lėmė numizmatikos, heraldikos, sfragistikos, archeologijos, etnografijos ir kitų mokslų atsiradimą.

Galų gale, net ir apskaitos atsiradimą sąlygojo įvairių daiktų kaupimas, darbų planavimas ir organizavimas.

Gal kada prireiks

Juk ne kartą matėm vieną ar kitą laidos versiją apie tai, kaip į namus ateina tvarkytojai ir padeda asmeniui surūšiuoti, susisteminti, sudėlioti daiktus, be abejo, dalį išmetant.

Bene sunkiausias dalykas tvarkant - nuspręsti, kurie daiktai jau nebereikalingi ir juos išmesti.

Svarbiausia, kad dauguma šių daiktų taip niekad ir nebūna panaudojami, o mintis "gal kada prireiks" namus paverčia šiukšlynu.

Daiktų kaupimas gali būti ne tik žmogaus bruožas, bet ir liga. Pavyzdžiui, sergant Alzheimerio liga, vienas iš išsivysčiusios stadijos bruožų yra atkaklus beverčių daiktų kaupimas, daiktų laikymas netinkamose vietose - veikla tampa betikslė ir sunkiai suprantama.

Besaikis noras turėti

Psichoterapeutas Olegas Lapinas nurodo, kad su kaupimu siejamas elgesys gali būti tam tikra besaikio polinkio pirkti forma.

Savo ruožtu, besaikis polinkis pirkti yra susijęs su depresija, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu ir ypač neįveikiamu noru kaupti.

Tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, manoma, kad nevaldomas noras pirkti gali priklausyti nuo įvairių pažinimo aspektų sutrikimo: sprendimų priėmimo trūkumų, emocinio prisirišimo prie daiktų, neteisingų įsitikinimų apie daiktų turėjimą bei kitų kenksmingų įsitikinimų.

Kai kurie „žinovai" kaupimo psichopatologiją pavadino „pasikartojančio įsigijimo sindromu".

Kompulsija

Tačiau kaip ir kiekvienas malonumas, kaupimas ar pirkimas gali virsti manija, arba tiksliau, kompulsija.

Kompulsija - tai toks priverstinis veiksmas, kada žmogus tiesiog turi kažką padaryti, nors šis veiksmas nesuteikia nei didelio malonumo, nei yra ypatinga būtinybė tai daryti.

Olegas Lapinas kaip pavyzdį nurodo vaiką, augusį neturtingoje šeimoje. Tėvai nuolat dreba dėl duonos kąsnio. Būdamas studentu jis iš paskutinių pinigų perka maistą, nes dažnai norisi valgyti. O virtęs solidžiu vyru ir turėdamas geras pajamas, jis perka maisto tiek, kad po to iš šaldytuvo reikia viską išmesti, nes sugenda.

Toks pirkimas logiškai nepagrįstas ir malonumo nesuteikiantis. Tai paprasčiausia kompulsija.

Tačiau įsigilinus šioje kompulsijoje galima rasti slypintį nerimą. Jis kyla, jei žmogus dėl kokios nors priežasties negali pirkti: staiga baigėsi pinigai ar tiesiog nėra kada pirkti.

Kaupimas irgi susietas su nerimu - maža kas, o jeigu kad prireiks, o jeigu tada neturėsiu pinigų?

Superkaupimas

O ką daryti kraštutiniais nenormalaus polinkio kaupti atvejais?

JAV televizijos žvaigždė, psichinės sveikatos guru Philipas McGraw „Daktaras Phil", kartą važiavo į Amhersto miestelį Ohajo valstijoje, kad nufilmuotų ir „pagydytų" poną Mishaką, kuris per 10 metų sukaupė didžiulę kolekciją „vertingų" daiktų - nuo ištuštintų sausų pusryčių dėžučių ir langų iki dantų pastų tūbelių ir negyvų kačių.

Daktaras Philas pono Mishako problemą pavadino „nesuvaldomu noru kaupti", kuris atsirado kaip mechanizmas, padedantis apsisaugoti nuo nerimo ir baimės prarasti kontrolę.

Pasiūlyta „terapija" šiuo atveju buvo šešių sunkvežimių konvojus, išvežęs visą „kolekciją".

Mokslininkai iki šiol nesutarė, nuo kokių veiksnių priklauso kaupimo patologijos, todėl tokių sutrikimų gydymas kol kas nebūna labai sėkmingas.

Kaupi - įtempi smegenis

Per didelė meilė daiktams kenkia ne tik fizinei, bet ir psichinei sveikatai, pareiškė amerikiečių mokslininkai.

Jie atliko eksperimentą su savanorių grupe, kurioje buvo ir paprasti žmonės, ir tokie, kurie metų metus savo butuose ar namuose sandėliavo senus daiktus.

Eksperimento esmė buvo ta, kad mokslininkai matavo savanorių smegenų aktyvumo rodiklius tuo momentu, kuomet jie priimdavo sprendimą dėl vieno iš senų daiktų likimo.

Žmogus turėjo nuspręsti, ar atsikratyti šio daikto, ar pasilikti jį sau. Po to daiktas būdavo sunaikinamas jo savininko akyse.

Eksperimento metu žmonėms, linkusiems į daiktizmą, kognityvinėje smegenų srityje buvo užfiksuotas aktyvumas ir didelė įtampa.

Tuo tarpu žmonės, neužgriozdinantys savo būsto daiktais, likdavo ramūs ir sprendimo priėmimo metu, ir stebėdami, kaip daiktas sunaikinamas.

Išmesk, atsipalaiduosi

Taigi, mokslininkai padarė išvadą, kad įpročio sandėliuoti nereikalingus daiktus atsikratymas padėtų atsipalaiduoti ir nuraminti nervus.

Be to, namuose atsiradusi erdvė taps teigiamų emocijų šaltiniu.

Pernelyg jaudintis dėl daiktų neverta - galų gale tai tik daiktai, jie neatsakys meile net į patį karščiausią prieraišumą.

Vilma Kava