Tanatopraktikos esmė - natūralios veido išraiškos ir kūno padėties atstatymas ir higieninis žmogaus palaikų parengimas. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai mirtis smurtinė. Matydami kančios iškreiptą mirusiojo veidą, artimieji gali patirti papildomą stresą. Situacija pagerėja, jei artimieji velionį mato ramų ar net laimingą.

Danas Jankauskas

„Mirusiųjų paruošimu paskutinei kelionei buvo rūpinamasi gilioje senovėje. Ši praktika išliko ir mūsų dienomis, tačiau šiandien Lietuvoje vyraujantis požiūris į mirusiųjų paruošimą nėra teisingas. Dažnai šio darbo imasi neturintys tinkamų žinių ir tinkamo pasirengimo asmenys", - sako vienas nedaugelio šiuo metu Lietuvoje esančių profesionalių tanatopraktikų Danas Jankauskas. Pasak Vilniaus Laidojimo Rūmuose dirbančio pašnekovo, daugelyje pasaulio šalių įprastą, kad mirusįjį paskutinei kelionei ruošia ne „bobulė iš kaimo" ar tam tinkamo pasirengimo neturintis sanitaras, o savo darbo profesionalas - tanatopraktikas. Lietuvoje šis dalykas naujas, tačiau Lietuvos ritualinių paslaugų asociacija tikisi esamą padėtį pakeisti. Juo labiau, kad sąlygos tam yra. Lietuvos tanatopraktikai bendrauja su užsienio kolegomis, keičiasi patirtimi, rengia bendrus mokymus, tikrina žinias egzaminuose. Pagrindinė problema, su kuria susiduriama Lietuvoje - reikiamų įstatymų trūkumas. Vakaruose jau niekam nekyla abejonių, kad kiekvieną darbą turi dirbti profesionalas. Pas mus valdžia į tai dar žiūri „pro pirštus". „Juk nepatikėsite savo vaikų ar tėvų vežti asmeniui, neturinčiam vairuotojo pažymėjimo. Tad kodėl patikite velionius atitinkamo pažymėjimo neturintiems „tvarkytojams", - klausia D. Jankauskas. Vakaruose yra specialios mokymo įstaigos, ruošiančios šios srities specialistus. Lietuvoje to kol kas nėra, tad norintieji tapti profesionalais, turi vykti mokytis į kitas šalis. Pašnekovas tikisi, kad valdžia supras tikrąjį šios profesijos poreikį ir priims atitinkamus įstatymus, o tada bus galima pagalvoti apie Pabaltijo Balzamavimo institutą ar panašią įstaigą. Taip bus sukurtos ne tik naujos darbo vietos, bet ir parengiama daugiau tanatopraktikų, kurių šiuo metu Lietuvoje tėra 20.

Tanatopraktiko "kosmetinis krepšelis"

„Profesija specifinė, tačiau labai reikalinga ir 20 profesionalų yra tikrai per mažai", - apgailestauja pašnekovas. Europos laidojimo paslaugų standartas, kurį ratifikavusi ir Lietuva, numato, koks turi būti tikras tanatopraktikas ir kokia veikla jis turi užsiimti. Deja, be ratifikavimo daugiau nieko nepadaryta, tad žmonės be specialaus profesinio parengimo turi tokią pat teisę dirbti šį darbą kaip ir specialius mokslus baigę ir savo profesionalumą tobulinę tanatopraktikai. Tai pat dėl to savo sveikata rizikuoja ir mirusiojo artimieji. Jei palaikus ruošia tipiškas senų laikų „sanitaras", jis kūną tik nuplaus ir aprengs. Apie balzamavimą, tinkamą kūno sutvarkymą, kad jis nebekeltų pavojaus aplinkiniams ar prireikus galėtų būti saugiai transportuojamas, šiuo atveju niekas negalvoja. „Greitai, pigiai, prastai - taip galima apibūdinti kai kurių „sanitarų" veiklą", - teigia D. Jankauskas. Tiesa, tai nereiškia, kad visi sanitarai dirba prastai ar jais negalima pasitikėti. Dažniausiai jiems tiesiog trūksta žinių ir atitinkamų preparatų bei įrangos.

Tanatopraktikas pasirengęs darbui

Gali nuskambėti keistai, tačiau po mirties, jei su žmogumi norima atsisveikinti, būtina jį tinkamai apdoroti, kad jis nebūtų pavojingas. Pašnekovas prisiminė vieną tikrą įvykį. Nuo tuberkuliozės mirė vyras. Liko jo žmona ir vaikai. Artimieji labai norėjo pašarvoti vyrą namuose. Gydytojai rekomendavo to nedaryti, bet artimieji kūną pasiėmė. Žinoma, šarvojimui jį ruošė ne tanatopraktikas. Velionis gulėjo namuose, artimieji galėjo su juo atsisveikinti, o po laidotuvių prabėgus kuriam laikui šeimos nariai susirgo tuberkulioze. Teiginys, kad nuo mirusiojo negalima apsikrėsti, klaidingas. Tiksliau būtų sakyti, „beveik negalima", tačiau tas „beveik" kartais būna labai svarbus. Tik tinkamai parengtas savo srities profesionalas galės užtikrinti, kad tokios istorijos nesikartotų. Dar vienas svarbus dalykas - negali būti išimami velionio organai. Vienintelis dalykas - po mirties iš kūno gali būti išsiurbiami skysčiai, kurie, sumaišius juos su atitinkamais chemikalais ir nukenksminus, gali būti pilami į kanalizaciją.

Tik antveidis naudojamas kelis kartus

„Nė vienas, savo vardą ir profesionalumą branginantis tanatopraktikas nepasielgs taip, kai viena sanitarė, kuri tiesiog namuose atliko velionio skrodimą ir jo vidaus organus sudėjo į maišelį", - patikino pašnekovas.
„Ar taip besielgiantis ir savęs nesaugantis žmogus gali apsaugoti aplinkinius?", - klausia Danas Jankauskas. - „Ar jis žino higienos normas? Kiekvienas būsimas tanatopraktikas išklauso higienos kursą, kuriame išmoksta ne tik tinkamai pasirengti darbui, bet ir sutvarkyti savo darbo vietą."

Tanatopraktikas darbo vietoje

Nė vienas tanatopraktikas nesiims darbo „plikomis rankomis". Eidamas prie kūno, jis maksimaliai apsisaugo - apsirengia specialius vienkartinius darbužius, apsimauna antbačius, pirštines, veidą užsidengia kauke ir užsimauna specialų apsauginį skydelį. Iš viso komplekto tik skydelis yra daugkartinis, visi kiti drabužiai po panaudojimo utilizuojami. Tik taip galima užtikrinti absoliučią švarą ir saugumą. Mirusieji taip pat gabenami specialiuose maišuose. Prireikus galį būti panaudoti net keli maišai. Beje, profesionalus tanatopraktikas velionį galį „konservuoti" reikiamam laikui - dviem dienoms, savaitei, dviem savaitėms. Tik prabėgus šiam laikui kūnas pradeda irti. Kad tai svarbu - parodė neseni įvykiai. Išsiveržęs ugnikalnis sutrikdė skrydžius. Visi žino, kad žmonės buvo įkalinti oro uostose, tačiau nutylima apie tai, kad tuose pačiuose oro uostose savo eilės laukė ir mirusieji. Kaip tik tuo metu į Ispaniją turėjo būti išgabentas Lietuvoje paruoštas mirusysis. „Jis buvo paruoštas tinkamai, profesionaliai, tad sulaukė skrydžių atnaujinimo ir buvo nugabentas į Ispaniją. Tuo pat metu į Lietuvą iš Egipto turėjo būti parskraidintas vietinių „meistrų" kelionei parengtas velionis. Deja, bet šiuo atveju apie atsisveikinimą negalėjo būti nė kalbos", - pasakojo D. Jankauskas.

Kol kas unikalus Lietuvoje balzamavimo aparatas

„Žinoma, profesionalaus tanatopraktiko darbas kainuos daugiau negu „kaimo bobulės", bet tik profesionalas viską atliks saugiai ir tinkamai. Gerai būtų, kad žmonės pradėtų suprasti, jog mirusiaisiais reikia taip pat rūpintis kaip ir gyvaisiais. O gal net labiau, nes patys mirusieji savim jau nepasirūpins. Tikrai nereiktų patikėti atsakingo ir kruopštumo reikalaujančio darbo „žmogui iš gatvės". Tik tinkamai parengus velionį su juo bus galima atsisveikinti. Juo labiau, kad, jei kūną ruošia tanatopraktikas, tai paskutiniame, kosmetiniame etape gali dalyvauti ir artimieji. Tai, tarsi savotiška japoniško ritualo okuribito, kai artimieji dalyvauja ruošiant velionį, atmaina. Tiesa, ir ten artimieji dalyvauja tik paskutiniame etape, kai velionis jau yra „saugus". Netaupydami mirusiųjų sąskaitą, apsaugosime gyvuosius. Belieka tikėtis, kad valdžia tai pagaliau supras", - baigė pokalbį Dana Jankauskas, vienas iš 20 profesionalių Lietuvos tanatopraktikų.

Kalbėjosi V. Misevičius

Viskas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.