Dėl sunkios ekonominės padėties ir vis didėjančio nedarbo emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius šiemet pasiekė Nepriklausomybės metais nematytus mastus. Kartu nevaldomai didėja ir be vieno ar net abiejų tėvų Lietuvoje likusių vaikų - vadinamųjų emigracijos našlaičių - skaičius. Dėl šalyje susidariusios padėties kenčia tiek vaikai, tiek suaugusieji, tačiau šalies vadovai nedaro nieko, kad tas kančias sumažintų. Net priešingai.

Skaičiai nemeluoja
Statistikos departamento duomenimis, sausio-spalio mėnesiais 18 255 žmonės deklaravo išvykstą iš Lietuvos - tai daugiau nei pernai per visus metus, kada savo išvykimą deklaravo 17 tūkst. Lietuvos
gyventojų. Statistikos departamento direktoriaus pavaduotojos Dalios Ambrozaitienės teigimu, galima prognozuoti, kad šiemet deklaruota emigracija bus didžiausia nuo 1990 m.
Oficialiais duomenimis, nuo Nepriklausomybės atgavimo iki šiol iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei pusė milijono gyventojų. Neoficialiais duomenimis, jų gerokai daugiau, nes toli gražu ne visi savo išvykimą deklaruoja.
Lietuvoje kalbama apie emigracijos daromą žalą šalies ūkiui ir demografinei padėčiai. Kalbama, bet nieko nedaroma emigracijai stabdyti ir nors dalį emigrantų sugrąžinti pas savo vaikus.
Kaip informavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyresnioji specialistė Danutė Krell, miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis, 2006 m. tėvų prašymu globa nustatyta 343 vaikams, 2007 m. - 916, 2008 m. - 1952 vaikams.
Tačiau čia suskaičiuoti tik tie atvejai, kai tėvai, išvykdami iš Lietuvos, kažkam oficialiai perdavė vaikų globą. Tai toli gražu nereiškia, kad žinomi visi vaikai, palikti be tėvų. Tačiau net ir taip matoma akivaizdi didėjimo tendencija.

Įrodyta - vaikai kenčia
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas, kurio rezultatai buvo paskelbti šių metų pradžioje, parodė, kad labiausiai tėvų išvykimas dirbti į užsienį veikia jaunesnius nei 9 metų vaikus ir tuos, kurių tėvai dirba už Lietuvos ribų daugiau nei trejus metus.
Atliekant tyrimą "Vaikų, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos, psichologiniai ir socialiniai gerovės veiksniai" 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo apklausti bendrojo lavinimo mokyklų klasės vadovai. Iš viso gautos 324 anketos apie vaikus, kurių tėvai arba vienas iš tėvų yra laikinai išvykę dirbti į užsienį.
16 proc. Lietuvoje paliktų vaikų buvo devynmečiai ir jaunesni, 58 proc. - 10-15 metų, 26 proc. - 16-19 metų. Vidutinis tėvų išvykimo iš šalies laikotarpis sudarė 24 mėnesius. 62 proc. vaikų, klasių vadovų žiniomis, rūpinasi seneliai, likusiais - kiti giminaičiai, kaimynai, kiti asmenys.
Ketvirtadaliui vaikų yra nustatyta laikinoji globa tėvų prašymu.

Dėl sunkios ekonominės padėties ir vis didėjančio nedarbo emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius šiemet pasiekė Nepriklausomybės metais nematytus mastus. Kartu nevaldomai didėja ir be vieno ar net abiejų tėvų Lietuvoje likusių vaikų - vadinamųjų emigracijos našlaičių - skaičius. Dėl šalyje susidariusios padėties kenčia tiek vaikai, tiek suaugusieji, tačiau šalies vadovai nedaro nieko, kad tas kančias sumažintų. Net priešingai.

Skaičiai nemeluoja
Statistikos departamento duomenimis, sausio-spalio mėnesiais 18 255 žmonės deklaravo išvykstą iš Lietuvos - tai daugiau nei pernai per visus metus, kada savo išvykimą deklaravo 17 tūkst. Lietuvos
gyventojų. Statistikos departamento direktoriaus pavaduotojos Dalios Ambrozaitienės teigimu, galima prognozuoti, kad šiemet deklaruota emigracija bus didžiausia nuo 1990 m.
Oficialiais duomenimis, nuo Nepriklausomybės atgavimo iki šiol iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei pusė milijono gyventojų. Neoficialiais duomenimis, jų gerokai daugiau, nes toli gražu ne visi savo išvykimą deklaruoja.
Lietuvoje kalbama apie emigracijos daromą žalą šalies ūkiui ir demografinei padėčiai. Kalbama, bet nieko nedaroma emigracijai stabdyti ir nors dalį emigrantų sugrąžinti pas savo vaikus.
Kaip informavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyresnioji specialistė Danutė Krell, miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis, 2006 m. tėvų prašymu globa nustatyta 343 vaikams, 2007 m. - 916, 2008 m. - 1952 vaikams.
Tačiau čia suskaičiuoti tik tie atvejai, kai tėvai, išvykdami iš Lietuvos, kažkam oficialiai perdavė vaikų globą. Tai toli gražu nereiškia, kad žinomi visi vaikai, palikti be tėvų. Tačiau net ir taip matoma akivaizdi didėjimo tendencija.

Įrodyta - vaikai kenčia
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas, kurio rezultatai buvo paskelbti šių metų pradžioje, parodė, kad labiausiai tėvų išvykimas dirbti į užsienį veikia jaunesnius nei 9 metų vaikus ir tuos, kurių tėvai dirba už Lietuvos ribų daugiau nei trejus metus.
Atliekant tyrimą "Vaikų, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos, psichologiniai ir socialiniai gerovės veiksniai" 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo apklausti bendrojo lavinimo mokyklų klasės vadovai. Iš viso gautos 324 anketos apie vaikus, kurių tėvai arba vienas iš tėvų yra laikinai išvykę dirbti į užsienį.
16 proc. Lietuvoje paliktų vaikų buvo devynmečiai ir jaunesni, 58 proc. - 10-15 metų, 26 proc. - 16-19 metų. Vidutinis tėvų išvykimo iš šalies laikotarpis sudarė 24 mėnesius. 62 proc. vaikų, klasių vadovų žiniomis, rūpinasi seneliai, likusiais - kiti giminaičiai, kaimynai, kiti asmenys.
Ketvirtadaliui vaikų yra nustatyta laikinoji globa tėvų prašymu.

Didžioji dalis Lietuvoje likusių vaikų neturi oficialių globėjų. Klasių vadovų teigimu, apie 55 proc. į užsienį dirbti išvykstančių tėvų nesutvarko vaikų teisinio atstovavimo dokumentų, nes nežino, kad
pažeidžia tam tikrus teisės aktų reikalavimus, 27 proc. Nemato poreikio, 25 proc. nežino, kur kreiptis, 22 proc. tai išvis nerūpi.
Tyrimas parodė, kad kartais manoma, jog išvykstama keliems mėnesiams, tačiau pasiliekama ilgesniam laikui, o dokumentai lieka nesutvarkyti.
Tyrimas atskleidė, kad tėvų išvykimas dirbti į užsienį turėjo teigiamos įtakos tik vaikų fizinių poreikių patenkinimui. Nors didžioji dalis tokių vaikų yra gana pažangūs ir noriai mokosi, 23 proc. vaikų pažangumas ir elgesys mokykloje, išvykus tėvams, pablogėjo, nes vaikai pradėjo bėgti iš pamokų, jiems prireikė nuolatinės kontrolės. Daugiau nei pusė paliktų vaikų, mokytojų požiūriu, geriau nei kiti bendrauja su mokytojais, bendraklasiais, yra geros nuotaikos, ketvirtadalis jų ėmė
elgtis atsakingiau.
14 proc. vaikų, tėvams išvykus į užsienį, tapo nelaimingi, liūdnesni, 13 proc. tapo sunkiau susikaupti, išlaikyti dėmesį, 12 proc. vaikų pasidarė nervingi ir įsitempę. Kas dešimtam tapo būdinga staigi nuotaikos ar jausmų kaita, o 8 proc. atsirado sveikatos problemų.
Analizuojant tyrimo rezultatus buvo padaryta išvada, kad daugiau kaip 10 proc. vaikų sunkiai emociškai prisitaiko prie pasikeitusios situacijos, tad tėvai prieš išvykdami turėtų pamąstyti, ar jų išvykimas nepakenks vaiko savijautai, formavimuisi, santykiams ateityje.
Tuo tarpu klasės vadovų teigimu, efektyviausios priemonės, galinčios padėti spręsti tėvų emigracijos problemą šalyje, yra darbo užmokesčio didinimas, informacija apie emigracijos socialinius ir psichologinius padarinius šeimai ir vaikui, teisinių aktų, nustatančių tėvų atsakomybę už vaikus, griežtinimas.

Pasmerkti - paprasčiausia
Jau girdžiu emigraciją smerkiančiųjų chorą, vienu balsu traukiantį: kaip galima dėl didesnio užmokesčio palikti vienus vaikus? Kaip galima vaikus iškeisti į pinigus? Būtent dėl to Lietuvos vaikai, europinės apklausos duomenimis, jaučiasi nelaimingiausi Europoje...
Lietuvoje įprasta skubėti pasmerkti ar nuteisti be teismo. Tačiau prieš pasmerkiant reikėtų ir savęs paklausti: kodėl tie žmonės, palikę tai, kas kiekvienam normaliam žmogui yra brangiausia, iškeliavo dažnai nelabai tikslia kryptimi ir ne iš karto apčiuopiamos laimės ieškoti? Gal todėl, kad trokšta savo vaikams sukurti jaukius namus ir visų gražiausią ateitį, bet negalėjo to padaryti gyvendami gimtojoje šalyje?
Sociologiniai tyrimai patvirtino, kad dabartinės masinės savanoriškos emigracijos tikroji priežastis yra ekonominė. Išvažiuoja ne tik jaunimas. Išvažiuoja palyginti neblogus darbus ir atlyginimus turėję, tačiau juos praradę jauni ir vidutinio amžiaus žmonės. Išvažiuoja dėl kur kas didesnių galimybių ir atlygių ten, Vakaruose.
Emigracijos priešininkai neretai teigia, kad Lietuvoje pašlijo vertybės - pirmenybė dažnai teikiama pinigams ir visai nebepaisoma, kad tėvams išvykus užsidirbti, nutrūksta neįkainojamas jų ryšys su atžalomis.
Tuo tarpu vaikams net ir laikinas tėvų netekimas - psichologinė trauma, turinti ilgalaikių padarinių.
Niekam nebekelia abejonių faktas, kad likę be tėvų globos nepilnamečiai jaučiasi blogai, o tėvų gausiai siunčiami pinigai jų buvimo šalia nekompensuoja.
Tačiau ar jie pagalvoja, kas būtų, jeigu visų šių vaikų gimdytojai, užuot išvykę į užsienį, būtų pasirinkę Lietuvoje vis dar įprastą gyvenimo būdą - gyventi iš pašalpų ar atsitiktinio darbo už menką atlygį? Juk dauguma jų kito pasirinkimo neturėjo... Šiuo metu Lietuvoje
turėtume dar didesnę bedarbių armiją, kuriems reikėtų mokėti socialines pašalpas iš ir taip nesurenkamo "Sodros" biudžeto. Tiesa, tada nebūtų pagrindo kalbėti apie emigrantų vaikų vienatvę ir dėl to didėjančią jų agresiją. Tačiau kas gali užtikrinti, kad tų vaikų agresija ar nevisavertiškumo jausmas nedidėtų dėl kitų priežasčių? Juk nedarbo rezultatas dažniausiai - skurdas, skurdo - badas, bado - alkoholizmas, nusikalstamumas, savižudybės. Ir... tas pats vertybių praradimas.
Dažnai žmonės būna priversti priimti sprendimą, kažką aukoti arba aukotis patys. Ir niekas neišmatuos nei tėvų, palikusių vaikus, nei vaikų, likusių be tėvų, kančios. Tačiau faktas tas, kad tiek vieni, tiek kiti turi vilties, kad dabar pakentėjus ateityje gyventi bus geriau. O kokios vilties turi Lietuvoje likusios ir iš varganos pašalpos, jeigu tokią dar gauna, mėginančios išgyventi šeimos?

O kas laukia?..
Neseniai atliktas tyrimas parodė: du trečdaliai Lietuvos gyventojų mano, kad dauguma emigrantų nori grįžti į Lietuvą, o 54 proc. Respondentų įsitikinę, kad dauguma jų ir sugrįš. Ypač tie, kurių vaikai liko Lietuvoje.
Tačiau yra ir kita medalio pusė - tėvynainių grįžimas vertinamas nevienareikšmiškai. Nors 73,5 proc. lietuvių sutinka, kad grįžtamąją migraciją reikėtų skatinti, daugiau nei pusė jų baiminasi konkurencijos darbo rinkoje, o penktadalis piktinasi, kad buvę emigrantai, kurie nemokėjo savo šalyje mokesčių, tomis pačiomis teisėmis, kaip ir jie, naudosis sveikatos apsaugos sistema bei gaus
socialinę paramą.

(Ki)toks gyvenimas
38 metų kvalifikuota žurnalistė Rūta Rukaitė - ekonominė emigrantė. Į Londoną (Didžioji Britanija), palikusi savo mamos globai paauglę dukrą, ji išvyko šiek tiek daugiau nei prieš trejus metus.
"Labai ilgai bandžiau gyventi, o ne egzistuoti Lietuvoje, - pasakoja Rūta. - Patikėkite, vienišai moteriai sostinėje beprotiškai sunku. Vyras buvo žuvęs prieš daug metų, mudvi su dukra negavome jokios valstybės paramos, mat jis žuvo jaunas ir prieš mirtį, anot valdininkų, "neišdirbo minimalaus darbo stažo, todėl jokia valstybės parama nepriklauso". Su valdininkų piktybiniu abejingumu, cinizmu susidurdavau nuolat. Jiems kliūdavo netgi tai, kad ištekėjusi pasilikau mergautinę pavardę. Paskutinis lašas, paskatinęs mane apsispręsti išvažiuoti, buvo mano... koma. Prestižinėje privačioje klinikoje, kurioje dirbau rinkodaros direktore, turėjau dirbti ir sirgdama, ir blogai jausdamasi.
Kitaip pinigų nemokėjo. Popieriuje gaudavau minimumą, visa kita - vokelyje, tad nedarbingumo pažymėjimo net nebuvo verta imti. Taip ir vaikščiojau gal mėnesį į darbą turėdama temperatūros, kol vieną dieną visa tai komplikavosi į rimtesnes ligas. Į reanimaciją mane, nors buvau jau be sąmonės, paguldė tik todėl, kad draugė ir mano mama sumokėjo kyšį. Aš pasveikau, bet daugiau tokioje šalyje gyventi nebenorėjau..."
Rūta pasakojo, kad, viena koja pabuvusi Anapilyje, bet sugrįžusi į gyvenimą, buvo apimta nevilties ir jos jau niekas nebegąsdino. Nebuvo baisu netgi tai, kad, būdama diplomuota žurnalistė, Didžiojoje Britanijoje turės prižiūrėti sunkiausias stuburo traumas patyrusius ligonius.
Tiesa, baisu jai buvo palikti dukrą, baisu buvo ją, trylikametę, išplėšti iš jai įprastos aplinkos Vilniuje, apgyvendinti su močiute mažame provincijos miestelyje. Beje, nors jau praėjo treji metai, į mergaitę iki šiol keistai reaguoja vietiniai, mat ji rengiasi kitaip, mąsto kitaip, kalba kitaip...
"Bijojau prarasti ryšį su dukra, bijojau, kad nukentės jos mokslai. Nuolat mąsčiau apie tai, kad motina turi būti šalia savo vaiko. Per tuos trejus metus nebuvo dienos, kad neskaudėtų dėl to širdies, bet...
Anglijoje aš pirmą kart pajutau, kad esu orus žmogus, galintis išsitraukti piniginę, nupirkti dukrai geros kokybės batus ir paskui nesukti sau galvos, ar užteks pinigų maistui", - apie savijautą pasakojo moteris.
Rūta įsitikinusi - jų bendravimas su dukra nepasikeitė. Jos kalbasi kiekvieną vakarą, kartu ruošia pamokas, aptarinėja "skudurus", paskutines mados tendencijas, perskaitytas knygas. "Turime paslapčių nuo močiutės - mes ją "užmigdome" (ji mėgsta užsnūsti prie televizoriaus), o tada jau kalbame "tarp mūsų mergaičių". Merginą auklėju per "Skype"... Nors suprantu - jei būčiau šalia, ji augtų kitaip, gal būtų ne tokia jautri".
- Kaip reaguoji į visa tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvoje?
- Dabar iš Lietuvos pasiekianti informacija mane tiesiog varo į neviltį... Gal žmonės, gyvendami Lietuvoje, kažkaip prie viso to pripranta ir ta informacija nebeatrodo tokia siaubinga? Iš tiesų, net nežinau, kaip į ją reaguoti.
Aš labai norėčiau visam laikui grįžti į Lietuvą. Tačiau, kai pagalvoju, kad teks susidurti su visišku nesiskaitymu, cinizmu, kad teks žemintis ieškant darbo, o ir jį gavus tikrai nesijausiu komfortiškai... Ką man veikti su visu mano išsilavinimu ir patirtimi? Į barakudas ar "pupytes " jau pavėlavau...
Per tuos trejus emigracijos metus kelis kartus, nors ir trumpam, buvau grįžusi į Lietuvą. Žmonės man pasirodė dar liūdnesni, piktesni, abejingesni, atrodo, kad jie nebemato jokios prasmės tame, kas vyksta aplinkui.
Aš labai myliu savo šalį, nepraleidau nė vienų rinkimų net ir gyvendama Londone, bet galiu konstatuoti seną tiesą - turime tokią valdžią, kokios nusipelnėme...
- Ar nebūna skaudu, kai Lietuvos spaudoje pasirodo nuomonių, kad emigrantai - Tėvynės išdavikai, kurie, užuot padėję Lietuvai išsikapstyti, pasirinko lengviausią kelią ir pabėgo ten, kur gyventi lengviau? Ir ar tikrai ten lengviau?
- Kvailystė, kad lengviau! Visų pirma čia reikia dirbti, ir daug. Be to, tu neturi draugų - tai didžiausia prabanga, nes tokių, su kuriais bendravai Lietuvoje, čia nerasi. Nėra artimųjų, nėra savo kampo. Net oras čia kitoks.
Prieš porą metų Londone ėmiau interviu iš Jo Ekscelencijos tuometinio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir paklausiau to paties. Jis tik nusijuokė ir atsakė, kad reikėtų mažiau kreipti dėmesio į tokias nuomones. Aš taip pat nekreipiu dėmesio, tačiau tokiems "teisuoliams" galėčiau pažerti daug kontrargumentų.
- Manai, kad kada nors Lietuvoje bus įmanoma gyventi kaip civilizuotoje valstybėje?
- Labai dažnai sapnuoju Lietuvą. Ką tai galėtų reikšti? Žinoma, kad
norėčiau grįžti NAMO. Jeigu netikėčiau, kad Lietuvoje bus geriau, turbūt jos ir nesapnuočiau.

Viktorija (Rūtos duktė):
Man labai trūksta mamos Lietuvoje, tačiau jau baigiu priprasti prie to. Su mama kalbamės kiekvieną dieną, žinoma, kartais būna tokių dienų, kai atrodo, kad vien kalbėjimo telefonu neužtenka...
Kai gyvenome Vilniuje, mama man buvo lyg geriausia draugė. Ir dabar su ja puikiai sutariu. Nesijaučiu nuskriausta - žinau, kad mama turėjo išvažiuoti, nes tuo metu mums buvo labai sunku gyventi, nors ji stengėsi man to neparodyti. Turiu nuostabią močiutę, su mama nuolat bendrauji, visi manimi rūpinasi, tad esu laiminga.
Suprantama, kad gyvenimas būtų kitoks, jei su mama gyvenčiau Vilniuje, tačiau kol kas tai neįmanoma. Galbūt pabaigusi mokyklą važiuosiu pas ją ir mokslus tęsiu ten. Šiaip ar taip, būsime kartu.

Kristina Bružaitė