Nauja nelegali prekybos forma, galinti tapti aktualia ir Lietuvai, - organų kontrabanda. Nors prekybos žmogaus organais atvejų Lietuvoje neužfiksuota, tačiau pavojus egzistuoja, mat pastaruoju metu vis dažniau pasirodo skelbimų, kuriuose žmonės siūlosi parduoti inkstą.
"30 metų vaikinas parduotų savo sveikus organus. Negeriantis, nerūkantis.", "Esu 46 metų, noriu parduoti inkstą. Žinau, kad negerai, bet jau kitos išeities nematau.", - panašių skelbimų pastaruoju metu galima rasti vis dažniau. Norėdami išgyventi žmonės griebiasi šiaudo, nebijodami nusižengti įstatymams ir žaloti savo sveikatą ar net rizikuoti gyvybe.
Suma, kurios prašo, pavyzdžiui, už inkstą, nėra tokia, kuri padėtų apsirūpinti visam likusiam gyvenimui, - nuo 20 tūkst. iki 200 tūkst. litų. Specialistai teigia, kad tokios padidėjusios organų pasiūlos nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje dar nebuvo.
Organų donorystė visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, nemokama ir neatlygintina. Įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus, nes jie yra gyvybiškai svarbūs, todėl neįkainojami. Jų pirkimo bei pardavimo sandėriai draudžiami visame pasaulyje.
Lietuvoje šiuo metu atliekamos inkstų, širdies, kepenų, plaučių, kasos-inksto komplekso, širdies-plaučių komplekso transplantacijos. Donorystė iš gyvo donoro galima tik išskirtiniais atvejais, kai organą ar jo dalį - tik vieną inkstą ar dalį kepenų - aukoja artimas giminaitis.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) duomenimis, Lietuvoje dėl nelegalios prekybos žmonių organais nepradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas. Teisėsaugininkų teigimu, prekyba organais - labai sunkus nusikaltimas. Juos ištirti taip pat labai sudėtinga. Sunkiausia, net ir tose šalyse, kur nelegali prekyba organais egzistuoja, rasti liudytojų, kurie patvirtintų padarytą nusikaltimą - nei nelegalią operaciją atlikę medikai, nei organus pirkę žmonės nekalba.

Ketinimai - nerimti
Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) direktorės pavaduotojos Audronės Būziuvienės manymu, dažniausiai besiskelbiantieji iš tiesų nesirengia nieko parduoti. Skelbimas - tik būdas kažkaip atkreipti dėmesį į save ir sunkią savo padėtį.
"Mes skambinome pagal kai kuriuos iš tų skelbimų. Dažniausiai pasiskelbusieji nekeldavo ragelio, o ir tie, kurie atsiliepdavo, tikrai nebūdavo ryžtingai nusiteikę, be to, apie organų transplantacijos procesą visiškai nieko nežinodavo, - sakė NTB atstovė. - Susidarė vaizdas, kad žmogus kažkur kažką išgirdo, gal pamatė kokiame filme, ir pagalvojo: o gal? Žmones su transplantuotais organais ar jų laukiančius vienijančios visuomeninių organizacijų atstovai taip pat teigia, kad tokių skelbimų ir skambučių kartais padaugėja - tada, kai apie transplantacijas daugiau rašoma ar rodoma per televiziją".
Iš visų žmogaus organų inkstai persodinami dažniausiai ir jų šaltos išemijos laikas (laikas nuo organo išėmimo iki persodinimo) yra ilgiausias - be kraujotakos inkstas gali išbūti ilgiausiai - iki 48 valandų, skirtingai nei širdis ar kepenys, o ir atidavus vieną inkstą, gyventi galima pilnavertį gyvenimą.

Lietuvoje - neįmanoma
NTB palaiko ryšius ir bendradarbiauja tik su legaliais transplantacijas atliekančiais centrais Lietuvoje bei užsienyje. Tokios operacijos mūsų šalyje atliekamos tik Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių ir Kauno medicinos universiteto klinikose.
A.Būziuvienės įsitikinimu, Lietuvoje siūlyti savo organus už pinigus nėra prasmės, nes jų tikrai niekas nepaims. Transplantacija - labai sudėtingas mechanizmas, kuriame dalyvauja ir koordinuotai veikia labai daug žmonių. Lietuvoje visi gydytojai, galintys atlikti transplantaciją ar net išimti organą, yra žinomi, kiekvienas atsiradęs organas iškart identifikuojamas, ir prekyba jais yra neįmanoma. Ne kiekvieną organą galima transplantuoti - turi būti iš anksto atlikti tyrimai dėl donoro ir recipiento atitikimo. Atliekant tokias operacijas reikalinga laboratorija, operacinė, įranga, personalas.
Net jei transplantacija atliekama užsienyje, sugrįžęs žmogus, norėdamas gauti kompensuojamus vaistus, kurie vien tikpirmaisiais metais po operacijos kainuoja apie 200 tūkst. litų, privalo pateikti atitinkamus dokumentus. Tada susisiekiama su užsienio klinika ir tikrinami duomenys - taip vykdoma prekybos organais prevencija.
"Ne paslaptis - rytų valstybėse, kur pragyvenimo lygis žemas, nelegali prekyba organais egzistuoja, - sakė NTB atstovė. - Tačiau ir ten ne su inkstu lagaminėlyje recipientas atvažiuoja. Prekeiviai organais važinėja pas varganai gyvenančius žmones ir siūlo pirkti jų organus. Žmonės, prispausti nepriteklių sutinka, tada donoras kartu su recipientu važiuoja į transplantacijos centrą. Organų kainos dažniausiai būna nedidelės, tačiau vargingai gyvenančioms šeimoms tai - pragyvenimo šaltinis".

Išeitis - legalizavimas?
Šiuo metu kiekvienas, laukiantis transplantacijos, stiprina save viltimi, kad jį išgelbės kito žmogaus auka. Ar ta viltis būtų stipresnė, jei reikiamą organą būtų galima nusipirkti įteisintoje žmogaus organų rinkoje? Gal atėjo legalizuoti prekybą žmogaus organais, nes tai padėtų išspręsti pasaulinę donorų trūkumo problemą?
Medicinos žurnale "British Medical Journal" Jeilio universiteto (JAV) chirurgijos fakulteto profesorė Amy Friedman 2006 m. teigė, kad "gyvybę gelbstinčių persodinimui skirtų organų paklausa taip smarkiai lenkia pasiūlą, kad jų laukiančius pacientus ir transplantologus apėmė neviltis. Didėjantis sėkmingų atvejų skaičius ir stabiliai besiplečiantys tinkamumo transplantacijai parodymai aštrų organų deficitą pavertė progresuojančiu. Laukimo laikas nepakeliamai ilgas."
Organų deficitu naudojasi tarptautiniai nusikaltėlių sindikatai, kuriuos masina dideli neteisėtos prekybos žmogaus organais pelnai. Jauni žmonės Rytų Europoje gali perleisti savo inkstą už 3 tūkst. JAV dolerių, tuo tarpu organą gaunantys pacientai sumoka už jį iki 200 tūkst. dolerių, teigė "The Independent".
"Dabar neturtingų donorų inkstai turtingiems recipientams slapčia persodinami trečiojo pasaulio šalyse. Valstybinė priežiūra ir finansavimas išvestų tokią veiklą iš šešėlio ir užtikrintų vienodas sąlygas neturtingiems gauti reikiamus organus. Yra prasmės , kad gyvieji donorai, neturtingi arba pasiturintys, gautų savąją materialinių gėrybių dalį už rūpinimąsi kitais žmonėmis. Jei to nebus padaryta, neturtingieji faktiškai bus apriboti, o tai neprotinga ir neteisinga", - dar 2006 m. tvirtino profesorė A.Friedman.
A.Friedman raginimą įteisinti prekybą organais parėmė ir kiti specialistai. Londono Šv. Marijos ligoninės transplantologas profesorius Nadey S.Hakimas pareiškė, kad juodosios organų rinkos nebeįmanoma ignoruoti, o nereguliuojamos prekybos rizika jau pranoksta jos legalizavimo pavojus. "Jei tokia prekyba vis tiek vyksta, kodėl nepadarius jos kontroliuojama? Tada bus priimtina, jei kas nors panorės atiduoti inkstą už tam tikrą kainą. Jeigu tai bus daroma saugiai, donoras nenukentės", - tvirtino jis.
Leičesterio universiteto chirurgijos profesorius Peteris Bellas pasiūlė mokėti "kompensacijos išmokas" artimiesiems, kurie paaukojo savo šeimos narių inkstus, kad būtų galima užkirsti kelią didėjančiai prekybai organais besivystančiose šalyse.

Lietuviams dar reikia užaugti
Lietuvoje šiuo metu atliekamos inkstų, širdies, kepenų, plaučių, ragenų, kasos-inksto komplekso, širdies-plaučių komplekso transplantacijos. Donorystė iš gyvo donoro galima tik išskirtiniais atvejais, kai organą ar jo dalį - tik vieną inkstą ar dalį kepenų - aukoja šeimos narys ar artimas giminaitis. Organų donorystės ir transplantacijos procesas - labai sudėtingas, jis atliekamas mirus žmogui. Mirusiajam prijungiama dirbtinė plaučių ventiliacija, palaikomas kraujospūdis, įvairių vaistų pagalba dar kurį laiką pavyksta išlaikyti donorinius organus gyvybingus.
Tačiau dar gyvas žmogus turi būti išreiškęs sutikimą būti donoru po mirties. Taip pat būtina gauti raštišką artimųjų sutikimą aukoti mirusio artimojo organus ir audinius.
NTB duomenimis inkstų persodinimo operacijų skaičius Lietuvoje pamažu auga: jei, pavyzdžiui, 1999 m. buvo atliktos 44 inkstų transplantacijos, pernai - 84. Vis tik inkstų laukiančiųjų gretos nemažėja - vienus keičia kiti, tad šiuo metu jų yra 223.
Paklausta, ar transplantacijų skaičius nepadidėtų, jei inkstą transplantacijai galėtų padovanoti ne tik giminaitis, A.Būziuvienė pabrėžė, jog Lietuvos visuomenė dar iki to nepribrendusi.
"Kai mes paklausėme skandinavų, pas kuriuos giminystės ryšiai nebūtini, ar jie tikri, kad inkstą donoras recipientui dovanoja neatlygintinai, jie mūsų klausimo nesuprato - jiems nesuvokiama, kad gali būti kitaip, nes audinių ir organų donorystė pas juos netalygintina, ir kitaip būti negali, - sakė pašnekovė. - Tuo tarpu Lietuvos visuomenėje net neatlygintina kraujo donorystė dar nėra prigijusi. Manau, kad tvarką pakeitus Lietuvoje, organai gali kai kam tapti pasipelnymo šaltiniu".
Lietuva, A.Būziuvienės manymu, nepribrendusi ir tam, kad pasektų tų šalių pavyzdžiu, kur žmogus, kurio smegenys mirę, automatiškai pripažįstamas organų donoru, jeigu tik jis nebuvo pareiškęs kitaip.
Lietuvoje šiuo metu paimti mirusio žmogaus organui transplantacijai reikalingas jo paties iš anksto pasirašytas arba artimųjų sutikimas.
"Lietuvoje prieš porą metų triukšmas kilo vos užsiminus apie tai, jog tvarką reikėtų pakeisti ir donorais laikyti visus, kurie neparašę
prieštaravimo, kad jų organai po mirties būtų paimti transplantacijai, - sakė pašnekovė. - Negana to, net ir tada, kai asmuo buvo pasirašęs sutikimą po mirties tapti donoru, jo sprendimą artimieji gali užginčyti. Negi medikai netekties valandą su artimaisiais ginčysis?"
Pasak A.Būziuvienės, Europos šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, kur transplantacijų atliekama bene daugiausia, jau mokykloje vaikams aiškinama apie donorystę - pirmas paskaitų ciklas skaitomas dar
pradinėse klasėse. Žmogus psichologiškai paruošiamas kalbėti apie tokius dalykus, sunkią netekties valandą priimti sprendimus. Tuo tarpu Lietuvoje to nėra, iki šiol tvyro su organų donoryste susijusios baimės. "Lietuvai dar reikia iki to užaugti", - sakė NTB atstovė.

Požiūris keičiasi
Žmonių, laukiančių donorinių audinių ar organų, yra gerokai daugiau nei donorų. Vienam milijonui gyventojų mūsų krašte 2009 metais teko 14,7 donorų.
2009 metais Vilniaus ir Kauno transplantacijų centruose buvo atliktos 164 organų ir audinių transplantacijos:
75 inkstų transplantacijos iš mirusio donoro ir 9 transplantacijos iš gyvo donoro, 7 širdies transplantacijos, 7 kepenų transplantacijos, 59 ragenų transplantacijos, 4 kasos-inksto komplekso transplantacijos, 2 plaučių transplantacijos, 1 širdies-plaučių komplekso transplantacija.
Lietuvoje, kaip ir Europoje, organų tenka laukti nuo 3 iki 5 metų. Inksto vidutiniškai tenka laukti apie 3 metus, širdies - apie 2,4 metų, kepenų - 1,7 metų.
Pastaruoju metu pastebimos teigiamos donorystės tendencijos - artimieji vis dažniau pritaria, o ne prieštarauja tam, kad mirusių artimųjų organai ar audiniai būtų paaukoti. 2009 m. gruodžio 31 dienos duomenimis 30 proc. artimųjų, su kuriais buvo kalbėta apie donorystę, nesutiko aukoti mirusiųjų organų. Anksčiau prieštaravusiųjų būta daugiau - apie 48 proc. Vis dažniau pasitaiko ir atvejų, kai artimieji, suvokę, jog įvyko smegenų mirtis, patys prabyla apie galimybę dovanoti mirusiojo artimojo organus. Taip tikimasi išsaugoti bent dalelę artimojo gyvybės.
Sutikimus po mirties paaukoti organus transplantacijai yra pasirašę per 12 tūkst. asmenų, užregistruoti 38 nesutikimai po mirties būti organų donorais.

Skaičiai
Pacientai, laukiantys transplantacijų (2009 m. gruodžio 31 d.):
Inksto - 223
Kepenų - 35
Plaučių - 3
Ragenos - 283
Širdies - 37
Širdies-plaučių komplekso - 11
Kasos-inksto komplekso - 23
(Nacionalinio transplantacijos biuro informacija)

Mieli skaitytojai, o ką Jūs manote apie donorystę bei prekybą organais? Išsakykite savo nuomonę laikraščio „Čikagos aido" internetinėje svetainėje www.aidas.us

Kristina Bružaitė