Vakar, kovo 4 d., Vilniuje įvyko seniai matytas dalykas - plačiajai visuomenei pristatytas naujas dokumentinis filmas apie Lietuvą. Smagu, kad primirštas dokumentinių filmų žanras sulaukia dėmesio, o dar smagiau, kad filmo autorius ir iniciatorius - Didžiosios Britanijos pilietis, žurnalistas, rašytojas Davidas Elisas.

D. Elisas Lietuvoje pirmą kartą apsilankė maždaug prieš 20 metų. Jam mūsų kraštas labai patiko, tad jis čia sugrįždavo nuolat. Paskutinio apsilankymo rezultatas - dokumentinis filmas apie Lietuvą. Įdomu tai, kad filmavimui sugaišta tik 10 dienų. Per filmo premjerą paaiškinta, kad taip skubėti kūrybinė grupė turėjo dėl riboto filmo biudžeto.
Vakar filmas pristatytas dviejuose Vilniaus kino teatruose. Vėliau jis bus rodomas kituose Lietuvos miestuose, keliaus į kaimynines šalis ir į Didžiąją Britaniją.

Prodiuserė Živilė Gallego

Per premjerą autoriui buvo užduotas daugelį dominęs klausimas - kodėl pasirinkta Lietuva? Į šį klausimą tarsi atsakoma filmo pradžioje, bet D. Elisas paaiškino, kad per pastaruosius 20 metų Lietuvoje jis lankėsi ganėtinai dažnai. Šis kraštas ir jo žmonės jam paliko gilų įspūdį, todėl jis nusprendė savo pastebėjimus įamžinti. Taip atsirado „Kelionė per Lietuvą". Gal neįprastas, gal keistokas, bet... įdomus ir tikrai vertas dėmesio.

Atstovė ryšiams su visuomene Rimantė Gasparaitienė

Filmas prasideda labai įdomiai - autorius pasakoja apie dainą, kurioje nuskambėjo žodžiai „lietuviai irgi sugeba mylėti". Jį tai suintrigavo ir jis nusprendė išsiaiškinti. Skamba paviršutiniškai, bet filme nagrinėjamos gerokai rimtesnės problemos arba net ne problemos. Tai - savotiška ekskursija per Lietuvą. Tik šiuo atveju „per" reiškia ne kelionę iš taško A į tašką B, o kelionę per Lietuvos istoriją, bandymą perprasti ir perteikti lietuvių mentalitetą, parodyti jų gyvenimą tada, TSRS, ir dabar, po 20 Nepriklausomybės metų. Per visą filmą nagrinėjama laisvės idėja. Pats filmas - ne kasdieniškas. Tai ėjimas (arba šokinėjimas) tarp skirtingų regionų, skirtingų epochų, skirtingų žmonių. Viename kadre autorius kalbasi su režisieriumi Vilniaus oro uoste, o kitame jau rodoma tarybinė Lietuva ir spalio švenčių manifestacija. Kalbindamas kunigą jis aptaria socializmo idėjas ir fone pradeda suktis sausio 13 dienos įvykių vaizdai. Diskutuodamas su Vytauto Kernagio skulptūra Nidoje, Davidas nagrinėja laisvės kaip muzikos sampratą ir užsimena apie gitaristą, kuriam Pinočeto įsakymu buvo nukirstos rankos. Toliau Davidas sustabdo pro šalį važiuojančių baikerių koloną, užsuka pasikalbėti pas juos į klubhauzą, o kitame kadre jis jau cituoja Jono Meko laišką apie Orvydų sodybą.

Filmas atrodo lengvas, bet, norint į jį įsijausti, reikia atidžiai žiūrėti. Būtent įsijausti, nes filmo veiksmo ar minties pamesti tiesiog neįmanoma. Veiksmas vyksta „čia ir dabar". Stotyje, etnokosmologijos muziejuje, pas dailininką svečiuose. Tai ta vieta, kurioje tuo metu yra autorius. Pasikeitus vietai, pasikeičia ir veiksmas. Mintis aiški - laisvė. Laisvė visais įmanomais jos pasireiškimo būdais: politinė, kultūrinė, net važiavimo. Autoriaus supratimu, kiekviename filme apie kelią ar keliones turi figūruoti baikeriai. Jie filmui suteikia laisvės, veržlumo pojūtį (tik baikeriai supras, kodėl automobiliuose vežami šunys iškiša pro langus galvas. Red. pastaba). Kita vertus, tą patvirtina ir patys baikeriai. Tarybų Lietuvoje laisvės nebuvo. Nebuvo laisvės skelbti savo mintis, nebuvo laisvės burtis į klubus, nebuvo laisvės važinėti kolonomis. Dabar tai yra. Dabar yra laisvė... Autorius taikliai perteikia ir kitą šios „laisvės" pusę. Dizainerė pasakoja apie tai, kad būtent Tarybų Sąjungoje lietuviai išsiskyrė savo originaliais drabužiais, o atėjus laisvei to originalumo neliko. Apie laisvės atneštus suvaržymus jai antrina 20 metų žuvis Kuršių mariose gaudantis žvejys. 25-30 metų senumo kadrai, kuriuose užfiksuoti tušti maisto prekių prekystaliai ir uždengti kasos aparatai kažkam gali sukelti šypseną, tačiau šypsena tikrai dings, kai ekrane pasirodys didžiulis mūsų dienų tuščias turgus. Dar nesmagiau pasidarys, kai dėvėtais drabužiais viename iš Žemaitijos miestelių prekiaujanti moteris Davidui papasakos, kaip palikusi Lietuvoje savo mažametę dukrą metus uždarbiavo Anglijoje. Laisvė...

Pokalbis Tymo turguje

Žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio taško. D. Elisas pasisako už naujas tradicijas ir už naujumą gyvenime. Jam patinka nauja tradicija - spynų su vardais tvirtinimas prie tilto ar tam tikros visuomenės dalies emigracija. Laisvė...
Savotiški, bet labai įdomūs baigiamieji filmo akcentai - Vilniaus Tymo turgus ir grįžimas namo. Autorius atranda lietuvišką turgų, kuris yra kitoks negu turgūs Londone; iš turgaus jis skuba ... grįžta į... Londoną. Būtent taip skelbia iš medžio išraižytas užrašas Lietuvos miške - „Londonas". Londonas, į kurį Davidas Elisas „sugrįžta"... Netikėta nekasdieniško filmo pabaiga...

Namo, į Londoną

Po filmo, atsakydamas į klausimą apie dainą ir „lietuvius, kurie nemoka mylėti", autorius pripažino, kad atsakymo į šį klausimą jis nerado, nors filmas buvo skirtas kaip tik tam. Per laisvės sampratą jis stengėsi perteikti lietuvių esmę, apnuoginti lietuvių sielą ir ją pateikti plačiajai visuomenei. Galima teigti, kad jam tai pavyko - filmas į daugelį atrodytų žinomų dalykų priverčia pažvelgti naujai. Jis padeda mums geriau pažinti pačius save.

Duodamas interviu viskas.lt, D. Elisas užsiminė, kad, jei atsiras galimybių, jis norėtų sukurti ir daugiau filmų apie Lietuvos regionus ar įžymesnes vietas. Kol kas tai - tik planai, kurių realizavimas skendi miglose. Klabėdamas apie filmavimo metu kilusius sunkumus, autorius išskyrė du. Jis turėjo minčių pakalbinti lietuvį neonacį, tačiau išsiskyrus komandos nuomonėms, šios minties atsisakyta, be to, kilo sunkumų bendraujant su regionų gyventojais. Tik sunkumai buvo ne tokie, kaip galėjo pasirodyti. Kalbos barjero nebuvo. Žinių trūkumas buvo sėkmingai kompensuojamas gestais ir prisilietimais, o problema tapo... filmavimo kamera. Ne vienas regiono gyventojas, pamatęs kamerą, sutrikdavo ir užduodavo standartinį klausimą - kodėl dabar čia mane? Kodėl aš?... Belieka tik pasidžiaugti, kad atsirado tokių, kurie įveikė kameros baimę ir išsakė savo mintis.

Filmo premjera Vilniuje vyko dvejose kino salėse. Pasak filmo prodiuserės Živilės Gallego dabar „Kelionė per Lietuvą" keliaus po kitus Lietuvos miestus. Vėliau filmą turėtų išvysti Latvijos ir Didžiosios Britanijos gyventojai, o gegužės mėnesį gali pasirodyti ir DVD plokštelė. Žinoma, kiekvienas spręs pats, bet mes labai rekomenduojame šį filmą pažiūrėti. Bent vieną kartą.

Nuotraukos V. Misevičiaus

Viskas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.