Vilniaus Dailės akademijos docentas 78 metų Albinas Petras Purys jau dvylika metų nebegyvena savo namuose-studijoje Pilies gatvėje. Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai ir jų vadovaujama Lietuvos arkivyskupijos kurijos ekonomo tarnyba jį išmetė į gatvę.

Deja, tai - toli gražu ne vienintelis atvejis, kai katalikų bažnyčia Lietuvoje žmogų išmeta į gatvę. Savo kailiu tai yra patyrę ir kiti žinomi menininkai.

Įspūdinga biografija

A.P. Purys (g. 1932 m. Ukmergėje) - architektas-dailininkas, grafinio dizaino, plakato, architektūros parodų specialistas. 1961-1968 m. ir 1993-2008 m. dirbo Vilniaus dailės akademijos dėstytoju (anuomet - Valstybinio dailės instituto). 1994 metais jam suteiktas docento vardas. Dabar A.P.Purys - pensininkas, gyvena nuomojamame bute.

Menininkas 1971-1974 m. buvo Vilniaus miesto vyriausiasis dailininkas ir vyriausiojo architekto pavaduotojas, užėmė ir kitas atsakingas pareigas. Nuo 1964 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Architektas yra suprojektavęs vasarnamių, individualių gyvenamųjų namų, apipavidalino masinių šventinių renginių. 1968-1969 m. sukūrė Odesos jūrų laivininkystės keleivinės linijos Sočis-Marselis kruizinio laivo visuomeninių patalpų rekonstrukciją. 1975 m. LTSR respublikinės dainų šventės liaudies ansamblių programos ir 1976 metų sąjunginio liaudies ansamblių festivalio Vilniuje vyriausias dailininkas ir renginių dizaino autorius.

A.P.Purys - kelių dešimčių parodų Maskvoje ekspozicijų vyriausias dailininkas. Tarp reikšmingesnių: Baltijos respublikų dailės parodos Lietuvos skyrius (1959 m.), plačiai nuskambėjusi savo sėkme Lietuvos vitražo ekspozicija (1961 m.), skulptorių J. Mikėno ir J. D. Šadro personalinių parodų ekspozicijos (1962 m.), Lietuvos pavasario ir rudens gėlių ekspozicija (1964 m.), sąjunginės taikomosios dailės ekspozicija (1968 m.), sąjunginės monumentaliosios dailės ekspozicija (1969 m.).

1980 m. A. P. Purys buvo Maskvos olimpinių žaidynių kultūrinės programos komiteto narys ir parodos „Sportas - taikos pasiuntinys" ekspozicijos autorius. Paroda atžymėta „Garbės ženklo" ordinu.

Jis projektavo ir vykdė parodų ekspozicijas užsienyje: tarptautinės knygos meno parodos sąjunginio skyriaus ekspozicija (1965 m.), Lietuvos skyriaus ekspozicija tarptautinėje Leipcigo mugėje (1966 m.), parodos „Lietuva 70" ekspozicija Erfurte (atžymėta Vokietijos demokratinės respublikos valstybine premija, 1970 m.), taikomosios dailės ir dailiųjų amatų parodos sąjunginio skyriaus ekspozicija Erfurte (1978 m.), sąjunginio skyriaus ekspozicijos Tarptautinėse knygų mugėse Frankfurte prie Maino (1984, 1985 ir 1986 m.), Prancūzijoje gyvenančio tapytojo O. Vukolovo personalinės parodos ekspozicija Berlyne (1987 m.).

Garbės raštais atžymėtos Baltijos kraštų medžioklės trofėjų parodų 1978 ir 1989 m. ekspozicijos Vilniuje.

A. P. Purys apipavidalino nemažai personalinių dailininkų parodų Vilniuje: skulptoriaus J. Mikėno (1962 m.), keramiko L. Strolio (1967 m.), skulptoriaus P. Aleksandravičiaus (1976 m.), skulptoriaus V. Šerio (1981 m.), tapytojos K. Zimblytės (1988 m.), skulptoriaus R. Dauginčio (1992 m.).

A. P. Purys sėkmingai dirbo turistinio, sportinio ir kultūrinių renginių plakato srityse. Nuo 1970 metų Albinas Petras Purys kasmet sukuria po plakatą žirgų lenktynėms ant Sartų ežero ledo ir Kuršių marių buriavimo regatoms.

Turistiniai plakatai „Visit Vilnius", „Trakai", „Kaunas" buvo spausdinti ir platinti užsienyje 14 kalbų.

Bažnyčia neleido dalyvauti parodose

Tačiau visą įspūdingą A.P.Purio biografiją temdo 1998-aisiais prasidėjęs jo gyvenimo be namų tarpsnis. Viskas prasidėjo nuo to, kai 42 metus savo bute Vilniuje, Pilies g. 6 gyvenęs dailininkas 1998 m. vasarą buvo išprašytas iš savo namų.

Jam nieko nežinant, Vilniaus arkivyskupijos kurija už 44 000 litų pardavė neva jai pagal bažnytinę teisę priklausantį butą vienai Vilniaus gyventojai.

21 kvadratinio metro ploto butelyje A.P.Purys apsigyveno dar 1958-aisiais. „Tada šias patalpas gavau kaip jaunas specialistas, pats jas įsirengiau ir gyvenau ten su žmona ir dukra. Kai žmona mane paliko, devynerius metus bute gyvenau vienas, o nuo 1970-ųjų butas tapo mano dirbtuvėmis", - pasakojo dailininkas.

Patalpos A.P.Puriui buvo suteiktos, nes ketverius metus jis ėjo Vilniaus miesto vyriausiojo dailininko pareigas. Jo kadencijos metu Vilniuje buvo įrengti monumentalisto A.Dovydėno vitražai, Jaunimo teatre nutapytos dailininkų N.Vilutytės ir R.Dalinkevičiaus freskos, pastatyta daug skulptūrų: K.Valaičio „Vėtrungė", G.Karaliaus „Rytas", S.Kuzmos „Riteris", V.Krutinio „Metraštininkas", V.Vildžiūno „Vilniaus baladė". Tačiau 1998 m. rugpjūtį, grįžęs iš parodos Vokietijos Hanoverio mieste, A.P.Purys savo buto duryse rado pakeistą spyną ir pritvirtintą raštelį, kuriame teigta, jog jo buto raktai - pas naująją šeimininkę. Bute liko visi A.P.Purio daiktai - drabužiai, tapybos darbai, nemažas archyvas. Dailininkui, VDA docentui teko glaustis pas draugę Vilniaus pedagoginio universiteto bendrabutyje.

Savo daiktus A.P.Purys išvydo tik po šešerių metų kančių. Visą tą laiką jam teko bylinėtis su butą atėmusia Vilniaus arkivyskupijos kurija.

„Sugaišau šešerius metus, tačiau nieko nepasiekiau. Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartimi paliko galioti bažnyčiai palankų žemesnės instancijos teismo sprendimą. Bažnyčia turi gerus advokatus, be to, viską sprendžia per savo galingus ryšius. O man teko laukti šešerius metus, kol leis daiktus pasiimti. Per tą laiką negalėjau sudalyvauti jokiose parodose...".

Studijos neleido privatizuoti

Pasak A.P.Purio, dėl šios situacijos kaltas ir tuometinis meras Artūras Zuokas, aiškinęs, kad studijos privatizuoti negalima. „Dar 1992 m. vasario 25 d. įteikiau Senamiesčio seniūnijai prašymą leisti privatizuoti minėtą kūrybinę dirbtuvę, - prisimena dailininkas. - Teisinantis, kad nėra inventorizacijos bylos, šis klausimas buvo vilkinamas ištisus metus. 1993 m. gegužės 27 d. už butą sumokėjau 4118 rublių, tačiau beveik dvejus metus Vilniaus miesto valdyba vengė notariškai apiforminti pirkimo-pardavimo sandorį. O 1995 m. gegužės 11 d. sostinės mero sprendimu šių patalpų privatizavimas jau buvo sustabdytas, nes į pastatą Pilies g. 6 ėmė pretenduoti Vilniaus arkivyskupija".

Tik 1999 m. A.P.Purys teigė atsitiktinai sužinojęs iš kaimynų, kad visos namo patalpos išparduotos, o jo butas dar 1998 m. spalio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu perduotas nuosavybės teisėmis Vilniaus arkivyskupijai.

„Ieškodamas teisybės, kreipiausi į savivaldybę, arkivyskupijos kurijos ekonomo tarnybą. Nei vienoje, nei kitoje institucijoje teisybės neradau. Arkivyskupijoje iš karto pajuto, kad čia kvepia pinigais ir pasiūlė per savaitę nusipirkti butą už 51 000 litų. Apstulbau - aš ne komercijos žmogus, man reikėjo laiko, kad pasiskolinčiau tokią didelę sumą", - prisimena A.P.Purys. Negavus dailininko pinigų, Vilniaus arkivyskupijos ekonomas vyskupas Juozas Tunaitis sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su viena vilniete, kuriai netrukus butas buvo parduotas kaip „neišnuomotos negyvenamos patalpos".

A.P.Purys teigia esąs įsitikinęs, - o jo įsitikinimą patvirtina archyvinė medžiaga, - kad patalpos Pilies g. 6 niekada nepriklausė katalikų bažnyčiai. „Mano žiniomis, ten buvo tekstilės sandėlis, o po karo - teatro draugijos stalių dirbtuvė".

„Nuėjau pas J. Tunaitį ir paklausiau: vyskupe, kodėl metate mane į gatvę? Ne, ne, - man buvo atsakyta, - juk man sakė, kad ten niekas negyvena", - liūdnus laikus mena A.P.Purys.

A.P.Puriui teko kreiptis į teismą. Jo manymu, J. Tunaitį apmulkino arkivyskupijos kurijoje visus reikalus tvarkantis vienos šeimos klanas. Tas pats, kuris Kristaus Karaliaus seserų vienuolijai išrūpino pačias geriausias sąlygas: joms pavesti Trinapolio „rekolekcijų namai", pastatyti šalia „Vilties" integruotos vidurinės mokyklos specialūs namai. Šio klano „motinėlė", šešėlinė arkivyskupijos vadovo patarėja dėl savo apsukrumo ne juokais kartais vadinama tiesiog „karaliene".

Bažnytinis teisybės suvokimas

Tai - toli gražu ne pirmas kartas istorijoje, kai katalikų bažnyčia Lietuvoje išmeta žmones į gatvę. Menininkams gerai žinomas Rapolo Jakimavičiaus (1893-1961) atvejis. Žymus skulptorius, tarpukaryje studijavęs Krokuvoje, Paryžiuje, Italijoje, dėstęs Vilniuje, gyveno šalia minėtojo Pilies gatvės 6-ojo namo.

Jį taip pat iškeldino katalikų bažnyčia, prisimena kadaise nuskambėjusią istoriją A.P.Purys. Ironiška, kad R.Jakimavičius ne tik dekoravo Vilniaus namus, bet ir kūrė skulptūras bažnyčioms.

A.P.Purys vardija ir kitų garsių menininkų, bažnyčios išmestų į gatvę, pavardes. Tarp jų - ir žinoma dailininkė Skaistė Žilienė (g. 1940).

„Esu nusivylęs bažnyčia ir teisėsauga, kuri jai pataikauja. Pažvelkime kad ir į Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuvių atvejį. Juk jis buvo priėjęs paskutiniojo sakramento - išpažinties, tad turėjo teisę būti laidojamas pagal visus ritualus. Deja... Dabar kaip tik skaitau knygą apie kryžiaus karus ir matau, kad istorijoje niekas nesikeičia", - samprotauja A.P.Purys, nuomojantis kuklų kambarėlį viename senųjų Vilniaus rajonų. „Negražu, kai tikėjimo riteriai taip elgiasi, - sako VDA docentas. - Deja, be pinigų nėra galimybės ieškoti tiesos. O juk galėtų bent kompensaciją sumokėti už tai, kad šešerius metus negalėjau niekur dalyvauti, nes visi mano darbai buvo paimti „įkaitais". Tokia bažnyčios teisybė...".

Bažnyčios komentaras

Pakalbinome ir bažnyčios atstovus. Vilniaus arkivyskupijos kurijos teisininkas Darius Krukonis sutiko pakomentuoti A.P.Purio bylinėjimąsi su Bažnyčia. "Teismai priėmė sprendimus. Galiausiai, Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad viskas gerai. Jei netikite, paklauskite Kūrio. Taigi viskas teisiškai gerai".

Tačiau Bažnyčia turi rūpintis ne tik teisiniais klausimais, bet ir būti moraliniu žmonių veidu. Pasiteiravus dėl to, D. Krukonis atsakė: "Su morale irgi viskas tvarkoje. Ir mano, ir Bažnyčios. Neužsiminėkime spekuliacijomis. Rūpinkitės savo morale. Viso gero".