Buvusių Rytų Europos lyderių - Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Valdo Adamkaus - praėjusią savaitę pasirašytas laiškas, raginantis Europą stoti už Gruziją, tikriausiai liks neišgirstas, mano lrt.lt pašnekovai. Anot istoriko N. Šepečio, daugelis europiečių paprasčiausiai Gruzijos nelaiko Europos dalimi. Parlamentaro A. Ažubalio teigimu, kad laiškas pasiektų savo tikslą, žinią reikia kartoti nuolat ir nuosekliai.

Nerijus Šepetys, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, komentuodamas laiške minimą antrąją Geležinę sieną, kuri šį kartą nusileido ne Berlyne, o Gruzijoje, teigė, kad „ši metafora yra teisinga jau kurį laiką".

Perspėjimas dėl Europos integralumo praradimo, pasak istoriko, tikriausiai liks neišgirstas, nes daugelis europiečių paprasčiausiai nemano, kad Gruzija yra Europos dalis.

Jis priduria, kad „nepasitikėjimas" Michailo Saakašvilio vadovaujama Gruzija yra tiek Rusijos propagandos, tiek civilizacinio supratimo rezultatas.

„Manau, kad didžioji dalis Europos valstybių vadovų nemano, kad Gruzija yra Europa. Gruzijos narystė [Europos Sąjungoje] lygiai taip pat [problematiška] kaip ir Turkijos - tai labai paprasta tapatybės problema. Kur baigiasi Europos kompetencija, kas yra mūsiškiai, kas nemūsiškiai", - sakė N. Šepetys.

Antra vertus, istorikas pastebėjo, kad „žiūrint grynai istoriškai" Gruziją būtų teisinga laikyti Europos dalimis: krikščionybės palikimas čia daug senesnis nei daugumoje kitų Europos valstybių.

Tai, kad vienas laiškas - nesvarbu, kokių garbingų žmonių bebūtų pasirašytas - tikslo nepasieks, mano ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Audronis Ažubalis. Pasak jo, jei būtų priešingai - „įsigaliotų pasaulinis biurokratijos triumfas".

„Politika yra savo tiesos pristatytas ne vieną ir ne du kartus. Jeigu neklystu, Lietuva kvietė Sovietų Sąjungą pradėti derybas dėl dvišalių santykių normalizavimo (ir tuo pačiu Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo) 160 ar 170 kartų. Politikoje reikalingas nuoseklumas ir kantrybė", - teigė A. Ažubalis.

Nėra ne tik pragmatinės - jokios politikos

Į klausimą, ar Europa Gruzijos atžvilgiu nevykdo „pragmatinės", problemiškų klausimų neliečiančios politikos, VU docentas N. Šepetys atsakė nelabai įsivaizduojantis, kaip Europos Sąjungos mastu tokia politika galėtų būti vykdoma. „Čia per daug galimų naudos gavėjų", - sako jis.

„Europos Sąjunga neturi jokios politikos. Yra tik situacijos, kuriose stengiamasi pasielgti taip, kad būtų įskaudinta kuo mažiau pusių. Apibendrinant bendrą Europos Sąjungos politiką, būtų galima ją pavadinti politiškai korektišku elgesiu", - sako N. Šepetys.

Antra vertus, jis sakė, kad Europos Sąjungoje kiekviena valstybė - ir Lietuva - vykdo savo „pragmatinę" politika, t.y. stengiasi nekurstyti aistrų, glaistyti problemiškus dalykus.

„Yra skirtingos situacijos, kai valstybės jaučia tam tikras grėsmes iš išorės ar vidinį nestabilumą, kitos - kai tai daroma iš inercijos, vaikantis trumpalaikės ekonominės naudos ir reitingų. Šiuo požiūriu, manau, Rytų Europos šalys nuo likusios Europos skiriasi", - svarstė N. Šepetys.

Kita vertus, Justinas Karosas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas bei opozicinės Socialdemokratų partijos narys, laiško atsiradimą siejęs su pasikeitusią politine atmosfera ir ypač su nauja Baltųjų rūmų administracija, teigė, kad konfliktą galima išspręsti tik diplomatinėmis priemonėmis.

„Kelias yra vienas: diplomatinė veikla, derybos, pokalbiai, bendravimas. Karo kirvio iškasimas tikrai tos problemos neišspręs. Europa neis tuo keliu. Nedidins sumaišties [...]. Ne to reikia šiandieninei Europai. Reikia suartėjimo, o ne sienų tiesimo", - sakė socialdemokratas J. Karosas.

Politikas taip pat teigė manantis, jog laiške vartojamos antrosios geležinės uždangos metafora yra „per švelni" - tai įrodo ir nepriklausomų Europos Sąjungos ekspertų išvados, jog Gruzija neatsilaikė prieš Rusijos provakacijas ir pirma pradėjo karinius veiksmus.

Opozicinės partijos narys taip pat pridūrė, kad politikoje yra svarbiau ne istorija ir jos patirtis, o šiandienios realybė.

„Realybė, šiuo atveju, yra pirminis dalykas, o ne istorinė patirtis. Žinoma, jos negalima pamiršti [...]. Iš tiesų, neretai reikėtų kai ką prisiminti", - sakė jis.

Liudyti neteisybę - politikų pareiga

Pasak konservatoriaus A. Ažubalio, politikų - ne tik buvusių vadovų, bet ir esamų - pareiga priminti visuomenei, rinkėjams, kad „pasaulyje vyksta negeri dalykai". Būtent tai ir darė 12 Europos politikos veikėjų.

„Teisingas ir laiku išplatintas laiškas, mat pastaruoju metu mažai kalbama apie tai, kad reikia padėti Gruzijai grįžti į status quo, kad pabėgėliai galėtų grįžti į namus, kad jie nebūtų gąsdinami. Kaip laikmečio problemų liudijimas, laiškas yra svarbus. Tai taip pat atkreipia tų politikų, kurie priima sprendimus, dėmesį", - pridūrė jis.

A. Ažubalis pridūrė, kad vykdyti pragmatišką arba „politiką pagal pareikalavimą" ne tik Gruzijos atžvilgiu, bet apskritai - yra trumparegiška ir iš karto pasmerkia tenkintis trupiniais nuo gausiau nukrauto stalo.

„Pragmatinė politika asocijuojasi su principų nebuvimu. Kai neturi kuo pagrįsti savo veiksmų, tai sakai, kad uždirbsime pinigų: gerai sugyvensime ir mums dalį nuo turtingo stalo atskirs", - sakė A. Ažubalis.

„Tos visuomenės, kurios turi drąsos mokytis iš praeities, tegul labai skaudžios, manau, turi perspektyvą. Jos sugeba nugalėti blogą praeitį. Geriausias to pavyzdys - Vokietija. Ji sugebėjo susitelkti ir pradėti sunkų ir skausmingą apsivalymą nuo nacizmo", - pridūrė jis.

Gruzijai gresia Čečėnijos likimas

„Gruzija yra simptomas. Nenoras bendraujant su Rusija priminti ar prisiminti Gruziją yra toks pats amoralus, kaip ir nenoras kalbėti apie Čečėniją. Visiškai tikėtina, kad ateityje Rusija Gruzijoje pradės elgtis kaip Čečėnijoje. Galbūt ne iš karto, tai kai M. Saakašvilis nebebus prezidentas - tai visiškai tikėtinas scenarijus", - mano N. Šepetys.

Pasak jo, Europos politikai istoriją vertina labai instrumentiškai bei linkę „nuistorinti" politiką, tačiau „ten, kur yra užmaršties perteklius, iškyla ir tam tikras atminties momentas". Pasak jo, iš istorijos galima pasimokyti tiek, kiek jos nepamirštame.

„Pasimokymas yra prisiminimas ir neužmiršimas, kai kurie buvę Rytų Europos lyderiai, mano supratimu, kaip tik yra tokie, kurie gali priminti [...]. Žmonės, kurie labai rūpinasi ateitimi, apie tokius dalykus kalba. Jei kas nors nuolatos apie tai primins ir kalbės, tą bus sunkiau užmiršti. Šia prasme istorijos pamokų paisymas vyksta", - kalbėjo N. Šepetys.

Istorinės paralelės - intelektualinė pramoga

Nors atviro laiško autoriai teigia, kad rugpjūtį įvykęs Rusijos-Gruzijos karinis konfliktas yra analogiškas 1939 metais hitlerinės Vokietijos įvykdytam Lenkijos užgrobimui ar Suomijos užkariavimui, kurį 1940 metais įvykdė stalinistinė Rusija, pasak N. Šepečio, vesti tokias paraleles ne visai tikslu jau vien dėl to, kad dar neprasidėjo Trečiasis pasaulinis karas.

Antra vertus, jis sutiko, kad nacistinės Vokietijos ir Lenkijos konflikto paralelė „labai peršasi": Lenkija, kaip ir Gruzija, buvo „autoritarinė valstybė su stipriais demokratijos elementais". Be to, tiek tarpukario Lenkija, tiek dabartinė Gruzija su tautinėmis mažumomis elgėsi „panašiai".

Tačiau 1940 metų Žiemos karas, pasak istorikų, nelabai lygintinas su praeitų metų Gruzijos-Rusijos karu: suomiai beveik dvi dešimtis metų ruošėsi galimai sovietų invazijai, o jų kariniai įtvirtinimai Karelijos sąsmaukoje padėjo išsaugoti šalies nepriklausomybę prieš trigubai daugiau karių, 30 kartų daugiau lėktuvų ir 218 kartų daugiau tankų turinčią sovietų kariuomenę.

Anot N. Šepečio, Rusijos nuostata su didžiosiomis valstybėmis elgtis kitaip nei su mažosiomis būtų taikliausia ir atvirame laiške nepaminėta paralelė su nacių Vokietijos vykdyta užsienio politika.

„Dabartinė Rusija, kaip nacių Vokietija, ieško provokacijų ir bet kokia kaina nori įsivelti į bet kokius konfliktus, kol kas neginkluotus. Bet ir Hitleris pradėjo ne nuo ginkluotų konfliktų, o nuo žodžiavimosi, retorinės galios demonstravimo ir privertimo kitus elgtis su ja pavieniui, ne visiems kartu su ja kažką daryti. Vokietija su atskiromis šalimis santykius tvarkėsi kaip norėjo", - pastebėjo istorikas.

Priminė apie Europos pareigas

Rugsėjo 22 dieną buvę Lietuvos vadovai Valdas Adamkus ir Vytautas Landsbergis kartu su kitais buvusiais Rytų Europos lyderiais bei žinomais visuomenės veikėjais atviru laišku paragino Europos Sąjungą padėti Gruzijai susigrąžinti teritorinį vientisumą ir užtikrinti Rusijos pajėgų išvedimą iš separatistinės Pietų Osetijoje ir Abchazijos.

Laišką pasirašė buvęs Čekijos lyderis Vaclavas Havelas, buvęs Estijos vadovas Martas Laaras, prancūzų filosofai Andre Glucksmannas, Bernard`as Henri-Levy, buvęs Europos parlamento narys Otto von Habsburgas, britų žurnalistas Timothy Gartonas Ashas, britų politologas Markas Leonardas, lenkų žurnalistas Adamas Michnikas ir katalonų filosofas Josepas Ramoneda.

Kreipimąsi išspausdino britų „The Guardian", prancūzų „Le Monde", vokiečių „Die Welt" ir italų „Corriere della Sera".

Kreipimosi autorių teigimu, praėjus 20 metų po komunizmo žlugimo Europoje statoma nauja siena, tačiau niekas nenori konfrontacijos su Maskva ar sugrįžti į priešišką Šaltojo karo atmosferą.

Juozapas Paškauskas