Ne vienam pažįstamam esu padėjusi, bet visi tie, kuriems padėjau išsibarstė. Liūdniausia, jog visą gyvenimą nesusimąstydama gyvenau galvodama apie kitus, o dabar, kai jėgos vis labiau apleidžia, tirpsta ir pažįstamų ratas. Nieko negaliu padaryti su savimi, jaučiu apmaudą už taip nugyventus metus, nes suvokiu, jog daugelis mano pastangų buvo beprasmės. O savimi taip ir nepasirūpinau. Apmaudu, ne už tai, jog ateičiai turiu labai menkas garantijas, bet už tai, jog iš tų žmonių nesulaukiau net dėkingumo. Kaip išvalyti sielą ir išsilaisvinti iš graužaties?

Donata

Ne visas svajones įgyvendiname, ne visus pažadus tęsiame, ne visos pastangos vaisingos. Kartėlį jaučiame, kai ant savo pečių prisiimame per daug, ar ne pagal savo jėgas ir galimybes. Kaip bebūtų gaila, nesame apdovanoti beribe energija, kurią galėtume švaistyti į kairę ir į dešinę. Privalome įvertinti savo dvasinę ir fizinę būklę. Persitempdami, eikvojame jėgas, nebelieka laiko joms atstatyti, mažėja organizmo produktyvumas.

Kokios stiprios valios bebūtume, energija slūgsta. Todėl prieš darant, privalome gerai apsvarstyti, ar tai mums pagal jėgas. Pastangos iš paskutinių jėgų - roboto pastangos: nieko nebejaučiame, nebesugebame džiaugtis, adekvačiai vertinti tikrovės. Sukamės įvykių verpete, dėl to, jog sukamės, jog taip buvome įpratę, nebesuvokdami, ar mums to reikia. O, norėdami suvokti savo reikmes, privalome sustoti ir gerai pamąstyti, kokia mūsų gyvenimo prasmė, ar idėjos "fix" tikrai gimė mūsų sieloje, ar įsikūrė mumyse kitų įtakojamos. Vėliau organizmas už nepagarbą jam atsilygina neurozėmis, depresijomis, infarktais ir insultais, tokiu būdu primindamas ir apie save.

Nebesigriaužkite, dabar nieko nebepakeisite. Gal tie, kuriems ištiesėte pagalbos ranką, prisimena Jus, galvoja apie Jus, jaučia dėkingumą, bet tiesiog neturi galimybių dar kartą padėkoti už tai, nes jų gyvenimas lekia nesustodamas taip pat. Aišku, jei buvote tokia savanorė - geradarė, atsirado, kas ir pasinaudojo jumis. Bet paleiskite juos iš atminties klodų, pamirškite, gyvenkite ir džiaukitės šia diena.

Dažnai prisimenu (manau aš ne vienintelė) didžius dvasia žmonės, nors niekada su jais nei turėjau kokių ryšių, nei mus kas siejo. Jaučiu tiems žmonėms dėkingumą, jog jie buvo, stengėsi daugumos labui. Dažnai pasiskaitau senų laikraščių iškarpas. Žmonės kūrė, rašė, galvojo apie kitus, o šiandieną juos prisimena vienetai, bet vis dėl to prisimena. Jaučiu dėkingumą, jog laikraščių dėka galėjau pažinoti, nors ir per didelį atstumą Reginą Natall, daktarą Adomaitį ir daugelį kitų menkiau išlikusių atmintyje. Ačiū visiems, visų vardu, už laiką, energiją, kurią skiriate geriems darbams. Geri darbai nėra beprasmiški, tiesiog, gal žmonės per skubėjimą pamiršta ar vėlesniam laikui atideda padėkas, gerus žodžius. Patikėkite, labai daug žmonių vieni kitiems jaučia dėkingumą, bet retai kas beafišuoja tuos jausmus. Tiesiog gyvenimo tempas kitas, santykiai grindžiami kitais principais.

Turiu linksmą, draugišką šuniuką, nelaikantį jokių blogų kėslų. Bet, pamatęs kaimyną, pradeda eiti iš proto, nors kaimynas niekada nieko blogo nėra padaręs. Jei atvirai, ir aš nejaučiu tam žmogui simpatijos. Ką tai galėtų reikšti?

Nijolė

Tikintiems karma, paaiškinimas labai paprastas. Jei žmogus praeitose reinkarnacijose buvo sadistas, pasižymėjo žiaurumu, gyvūnai šiame gyvenime jaučia realią grėsmę, pasidaro agresyvus, užima gynybinę poziciją to žmogaus atžvilgiu. Atsidūrę tokio žmogaus draugijoje, kartais ir žmonės išgyvena panašius jausmus, nors iki tol jie niekada nebuvo susitikę ir nebuvo nieko panašaus išgyvenę.

Jaučiant nuo jo grėsmę, nuojauta verčia būti budrias. Gali būti, jog Jūsų šuns "ypač gerbiamas asmuo" turi užslėptą žiaurumo jausmą šiame gyvenime. Pats asmuo gali suprasti aplinkinių reakcijas savo atžvilgiu, bet nesuvokti, kodėl aplinkiniams sukelia tokius jausmus. Dažnai tokio tipo žmonės jaučiasi taip, lyg juose gyventų dvi asmenybės: pirmoji siekia darnos, taikos, gėrio ir turi normalius žmogiškus norus, kita asmenybės pusė - nuolat provokuoja kivirčus, kupina pykčio, žiaurumo ir noro keršyti. Tie bruožai dažnai būna labai ryškūs vaikystėje, su amžiumi tokie žmonės pradeda suvokti šiuos pavojus, ir siekdami idealizmo, stengiasi išsivaduoti iš negatyvo. Tie ketinimai gali būti labai nuoširdūs, bet ne visada sėkmingi. Pyktis glūdi pernelyg giliai ir norint tuo atsikratyti, reikalingos tam tikros praktikos. Gyvūnai daug jautresni už mus, jų pojūčių amplitudė daug platesnė, dažniausiai jie gerai "skaito" mūsų mintis ir ketinimus, jie mato anapusinio pasaulio gyventojus ir dar daug ką, ko nesugebame jausti arba matyti mes.

Geros kloties!

Gražina