Kai gėlės sustingsta, jos tampa nebylios,
Nejaučia nei pievų, nei vėjo gaivos .
It krištolas blizga, bet jos jau negyvos
Ir kvepiančių pievų jos mums neatstos...
(aut. ritika)

Vėl juoda balta ir pilkumas
Koks jis bespalvis ir niūrus
Žiemos vaizdai ir nejaukumas
Tiktai nuliūdina jis mus

Basa žiema per žemę žengia
Palieka pėdsakus mažus
O medžiai šilumos taip laukia
Kai apsivilks jau drabužius
(aut. ritika)

Ir vėl ruduo - spalvingas metas,
Miškai atšalę ir nuogi.
Gražiausi medžiai lapus meta
Ir krūmai tampa lyg basi.
Kai rudenį dangus paniuręs,
Atrodo, tuoj pradės jis verkt
Ir vėjas, lenkdamas viršūnes,
Medžius galėdamas nuverst,
Nudrasko lapą paskutinį
Kuris jau leidžiasi žemyn,
Užgesta jo maža gyvybė
Ir nepakils jis jau aukštyn...
(aut.ritika)

Aš pamenu seniai seniai
Stovėjo malūnėlis,
Jį suko vėjas taip švelniai
Ir plaukė dėbesėlis...

Ir buvo pieva ši žalia
Švelni kaip pūkas pienės.
Dabar aš jau sena sena
Bet stovi malunėlis...
(aut. ritika)

Drauge kiekvieną dieną mes,
Prigludę viens prie kito.
Palydim saulę į marias
Ir laukiam ryto kito.

Mums būti dviese gera čia,
Kai ošia jūros bangos,
Ir saulė leidžias nejučia
Ir dingsta dienos vargas....

(aut. ritika)

Vienas, du, trys
Ir štai vabalas seklys
Eina jis ieškot sraigelės,
Kuri slėpėsi po lapeliais 
(aut. ritika)