Žvejai vieni kitiems dažnai papasakoja įdomių dalykų. Taip yra todėl, kad vieni žvejoja vienuose vandens telkiniuose, kiti - kituose, todėl skiriasi patirtis, žūklės taktika ir patirti nuotykiai. Kad ir kur žvejotume - Lietuvos upėse ir ežeruose, Švedijos Baltijos jūros įlankose ar Rusijoje tekančios Volgos deltoje, spiningu gaudome tas pačias žuvis: lydekas, ešerius, starkius ir t. t. Skiriasi tik žuvies kiekis ir pagaunamų egzempliorių dydis.

Ten, kur lydekų labai daug, žvejai pastebi įdomių dalykų, kurie dažnai prieštarauja esamai nuomonei. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai, ką šiame straipsnyje, o tiksliau, interviu, papasakos Rusijos žvejys Mosa Šuliumovas, mūsų neliečia ir mūsų vandens telkiniuose negalioja.

Tačiau neskubėkime vertinti. Lydekos visame pasaulyje yra vienodos ir laikosi tų pačių gyvenimo bei medžioklės principų. Mosa Šuliumovo mintys labai originalios, kai kam jos net pasirodys keistokos. Tačiau šį intriguojantį interviu, kurį gavome iš vieno Rusijos laikraščio redaktoriaus, paskaityti būtina kiekvienam spiningautojui. Jis padės atsakyti į kai kuriuos aktualius klausimus, pavyzdžiui, kodėl labai perspektyvioje vietoje nepavyksta pagauti lydekos, nors vidinis balsas sako, kad ji ten turi būti.

Šis interviu sulaukė labai didelio dėmesio ir prieštaringų vertinimų. O kaip jį vertinsite jūs?

Lydekų būriai

Kai spiningautojas per dieną pagauna vieną ar dvi lydekas, jis tiki giliai įsišaknijusia nuostata, kad lydekos gyvena atskirai ir į būrius nesitelkia. Tačiau kai jis pažvejoja ten, kur lydekų daugiau, ir jų per dieną pagauna keliolika, jam kyla įtarimas, jog lydekos laikosi netoli viena kitos, o gal net plaukioja būriais. Ar tai tiesa? Ir jei tiesa, kiek lydekų viename būryje gali būti?

Niekas niekada neskaičiavo, kiek lydekų gali būti viename būryje, tačiau žinau, kad lydekos telkiasi į būrius, ir tame būryje jų gali būti labai daug. Vieną kartą žvejodamas Volgos žemupyje aptikau vietą, kur plaukiojo labai daug lydekų. Su keliais spiningautojais čia žvejojome keturias dienas. Per jas pagavome kelis šimtus lydekų. Visos lydekos laikėsi Volgos intake Enotajevka, kuri teka pro to paties pavadinimo miestą, maždaug 160 km nuo Astrachanės. Upės atkarpos, kurioje koncentravosi lydekos, ilgis buvo 1 km, o plotis - 300-400 m.

Kokiu metų laikų lydekos telkiasi į būrius, gal tai labiau būdinga rudeniui?

Lydekos niekada nesilaiko po vieną. Ne tik rudenį, bet ir gegužės-birželio mėnesiais. 2006 m., gegužės viduryje, lydekas žvejojome Volgos deltoje. Vanduo buvo aukštas ir „raskatuose" (dideli seklūs Volgos žemupio vandens plotai) drumstas. Kai „raskatuose" vanduo drumstas, lydekos čia nekimba. Tačiau tereikėjo nuplaukti maždaug 30-40 km Kaspijos jūros link, kur prasidėjo švarus vanduo, ir mes aptikome labai didelius lydekų būrius. Vienoje vietoje pagavome labai daug lydekų.

Kas yra tas lydekų būrys? Kaip jis atrodo?

Tai galima pamatyti tik ten, kur vanduo labai skaidrus. Man lydekų būrius teko stebėti krištolinio skaidrumo Baikalo ežere. Lydekų susikaupimą mačiau 3 m gylyje. Tyliai ir atsargiai iš valties žvelgdamas į skaidrų Baikalo vandenį vienoje vietoje mačiau gal 10 lydekų. Galbūt jų buvo ir daugiau, tačiau toliau nesiekė mano žvilgsnis. Beje, lydekos nebuvo vienodo dydžio. Įdomu tai, kad lydekos viena nuo kitos laikosi gana atokiai: minimalus atstumas, kuriuo viena lydeka priartėja prie kitos, yra 1,5 karto didesnis nei vienos lydekos kūno ilgis.

Tos lydekos nestovėjo vienoje vietoje, bet nuolat judėjo. Atrodė tai taip: lydeka stovi prie kažkokios slėptuvės (akmens, augalo ir pan.), po kurio laiko pajuda ir apsistoja prie kitos slėptuvės. Pabūna prie jos minutę ar keliolika sekundžių ir vėl pajuda. Atsilaisvinusi tuščia vieta ilgai nebūna - ją užima kita lydeka.

Kadangi esu žvejys, tai negalėjau tik sėdėti ir stebėti lydekas - pasiėmiau spiningą ir pradėjau žvejoti. Lydekos kibo puikiai. Nebuvo jokio skirtumo, ar blizgė plaukė pro slėptuvėje tūnančią, ar iš vienos slėptuvės į kitą judančią lydeką. Visais atvejais, kai blizgė atsirasdavo netoli lydekos, sulaukdavau atakos.

Ar tai nereiškia, kad kuo daugiau lydekų susitelkia į vieną vietą, tuo geresnis kibimas?

Daugeliu atvejų taip ir yra. Tokiais momentais net galvoti nereikia - tik spėk užmetinėti masalus ir gaudyti lydekas. Svarbiausia, kad naudotis palankia situacija reikia nedelsiant, nes po kurio laiko sąlygos pasikeis ir toje vietoje lydekų susitelkimo nebebus. Lydekos kurioje nors konkrečioje vandens telkinio vietoje gali susitelkti mėnesiui, bet gali būti ir taip, kad tai truks tik vieną dieną.

Ar stebint lydekų susitelkimo vietas galima pasakyti, kad jos visada yra tos pačios?

Ne, tai priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų upėje, ir nuo metų laiko. Skirtingu metų laiku upėje gyvenančios lydekos gali rinktis visiškai kitas vietas. Vietą, kurioje lydekos būna gegužę, nuo vietos, kurioje tos pačios lydekos būna lapkritį, gali skirti labai didelis atstumas. Pavyzdžiui, Okos upėje, ties Ozery miestu, lydekos puikiai kimba birželį. Tačiau lapkritį tos pačios lydekos atsiranda visai kitose vietose, kurios nuo Ozery nutolusios apie 30 km tiek pasroviui, tiek prieš srovę. Tokia lydekų migracija yra suprantama: Oka ties Ozery miestu yra pernelyg sekli, todėl čia žiemoje tik nedidelės lydekos. Didžiosios pasitraukia ten, kur gylis yra kur kas didesnis.

Lydekos ir kliuviniai

Net jei lydekos yra aktyvios, to neužtenka, norint pagauti didelę žuvį. Spiningautojas, norintis sugauti neeilinę lydeką, ieško ypatingų vandens telkinio vietų. Viena iš jų yra upės ruožas, kurio dugne yra daug kliuvinių. Ten, kur kliuviniai, ten ir plėšrūnai. O koks geriausias dugno reljefas lydekoms?

Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Trumpas mano atsakymas būtų toks: bet koks dugno reljefas yra geras. Kadangi kalbame apie upes, reikia pasakyti, kad samprata „lygus upės dugnas" yra labai sąlygiškas. Upėje yra ryškūs dugno skardžiai, jie gerai matomi, juos puikiai jaučiame žvejodami guminukais. Bet upėje yra ir ne tokių ryškių dugno skardžių, kuriuos pastebėti kur kas sunkiau. Yra ir nepastebimų dugno nelygumų, kuriuos spiningautojai dažnai apibūdina kaip lygų upės dugną. Negana to, ant upės dugno yra šakų, akmenų, medžių kamienų, kelmų ir t. t.

Jei kurią dieną lydekos nekimba vienoje ar kitoje vietoje, nereiškia, kad jos nekimba visur. Lydekų galime nepagauti ties vienu ar kitu dugno skardžiu, ir tai bus logiška. Tačiau jei upėje surasime vietą, kur daug kliuvinių, lydeką visada pagausime. Tačiau tokios vietos spiningautojų nėra mėgstamos. Jei spiningautojas žvejodamas ten, kur yra daug kliuvinių, praranda vieną, kitą, trečią masalą, jis susinervina ir eina kitur, kur žūklės sąlygos palankesnės. Taip jis savo noru palieka vietą, kurioje tūno daugiausia lydekų, o po to skundžiasi, kad niekas nekimba.

Mano manymu, upės dugno skardis nėra pati geriausia vieta žvejoti lydekas. Dugno skardžius aš vadinu didelių lydekų gyvenimo linija. Tai linija, kuria didelės lydekos keliauja iš vienos vietos į kitą. Tos vietos, kuriose lydekų tikrai būna, yra kliuviniai, o ne dugno nelygumai.

Iš pirmo žvilgsnio mums, spiningautojams, visi kliuviniai yra vienodi. Tai, ko mes nematome, bet kas iš mūsų atima masalus. Atima net tuos, kurie atseit nebijo kliuvinių.

Dažnai susidaro įspūdis, kad žūklės vietos, kuriose esti kliuvinių, yra labai panašios. Ar tai netiesa?

Iš esmės taip ir yra. Kliuviniai arba styro iš vandens (jei tai į vandenį nugriuvęs pakrantės medis), arba tūno ant dugno (jei tai paskendę medžių kamienai, akmenys, užlietų medžių kelmai ir pan.). Tačiau esminis skirtumas tarp kliuvinių yra nematomas: vienuose kliuviniuose lydekos gyvena, o kituose jų nėra. Pateiksiu du pavyzdžius. Viename apie 2 km ilgio Maskvos upės ruože yra maždaug apie 50 nedidelių kliuvinių. Tai nedaug, todėl kas antras kliuvinys yra šimtaprocentinė vieta, kur gali užkibti lydeka. Dabar paimkime kitą vietą, pavyzdžiui, apie 7 km ilgio Paraškino protaką tarp Volgos ir Achtubos upių. Tos protakos vandenyje - šimtai medžių ant dugno, tūkstančiai šakų ir pagalių. Kadangi Paraškino džiunglėse kliuvinių labai daug, o lydekų tik tiek, kiek turi būti, daugelis kliuvinių yra neapgyvendinti, ir žvejodamas ties kliuviniu neturi garantijų, kad lydeka užkibs.

Tai kur geriau žvejoti? Ten, kur daug kliuvinių, ar ten, kur jų mažai?

Jei vertintume sugaištą laiką ir žūklės rezultatus - nėra jokio skirtumo. Jei kliuvinių mažai, sugaišti daug laiko jų ieškodamas. Jei kliuvinių daug, sugaišti daug laiko norėdamas atrasti tuos, prie kurių slepiasi lydekos.

Kaip vyksta lydekų paieškos tose vietose, kur kliuvinių daug?

Iš pradžių labai primityviai: eini pakrante ar plauki valtimi ir tikrini visus iš eilės. Nuobodus užsiėmimas, tačiau kito varianto nėra - šį darbą reikia atlikti. Kai viską išsiaiškini, lydekų žūklė tampa įdomesnė ir rezultatyvesnė, nes gaudai tik tose vietose, kurios anksčiau davė rezultatų.

Dar vėliau patarčiau gerokai sumažinti tikrinamų kliuvinių skaičių ir žvejoti tik ten, kur buvo sugautos didesnės lydekos. Didelės lydekos yra prisirišusios prie tam tikrų vietų ir kliuvinių. Net jei kas nors tokioje vietoje ir pagaus didelę lydeką, tai nieko nereiškia, nes gera vieta tuščia ilgia nebūna - ją užims kita didelė lydeka. Pavyzdžiui, minėtoje Paraškino protakoje, paskutinius 10 metų didelės lydekos kimba ties tais pačiais kliuviniais. Maskvos upės ruože, apie kurį kalbėjau ir kur kliuvinių nedaug, galioja ta pati taisyklė: yra viena vieta, kurioje per paskutinius 10 metų pagavau penkias lydekas, svėrusias 5-10 kg. Bendras tų kliuvinių, kuriose tūno didelės lydekos, bruožas yra tas, kad jie santykinai nedideli, prie jų žvejodamas retai prarandi masalą. Bet pats svarbiausias kliuvinių, prie kurių tūno didelės lydekos, bruožas yra tas, kad jie užstrigo tokiame upės dugno reljefe, kurį galima pavadinti labai įdomiu, kalbant apie žvejybą.

Manau, kad upėje visada verta ieškoti kliuvinių, nors tai ir pareikalauja daug laiko. Jei surasite gerą kliuvinį, jis ilgai jus maitins lydekomis, be to, ne vienerius metus.

Ką daryti, jei upėje kliuvinių nėra?

Taip nebūna. Nors spiningautojui gali atrodyti, kad kliuvinių nėra, iš tiesų jų yra. Būna ruožų, kuriuose kliuvinių mažai, ir juose pagauti didelę lydeką labai sunku.

Lydekos ir duobės

Spiningautojas pagavęs didelę lydeką dažnai sako, kad ją ištraukė iš duobės. Kas yra upės duobė? Vieta, kur būna daug žuvų?

Taip, duobės - tos upės vietos, kurioms suteikiami vardai. Pavyzdžiui, Volgos žemupyje yra gerai žinoma „Maškinos duobė", taip pat „Ketvirtas katilas", „Grigorijaus Ivanovičiaus" ir t. t. Visos šios duobės garsios tuo, kad jose nuolat pagaunami eršketai ir sterlės. Žvejai apie šias vietas kalba nevartodami žodžio „eršketas", tačiau visi žino, apie ką kalbama.

Achtubos upėje yra duobė, vadinama „Sąvartynu". Ji garsi tuo, kad joje žiemoja ožkos. Yra duobių, kuriose gaudomi sazanai, karšiai ir šamai. Daugelis jų taip pat turi pavadinimus. Daugelis jų glaudžiai susiję su žuvimis, kurios tose upės duobėse kimba dažniausiai.

Kalbate apie karšius, sazanus ir šamus, tačiau ar būna lydekinės duobės?

Duobės, kuri turėtų pavadinimą „Lydekinė duobė", nežinau. Kažkodėl žvejai nesuteikia duobėms pavadinimų, susijusių su lydekos vardu, nors rudenį daugelyje upių yra duobių, kuriose, be lydekų, nėra jokios kitos žuvies. Manau, kad taip yra dėl to, jog lydekų duobėse niekas nežvejoja. Lydekos visada gaudomos šalia duobės, kur šios plėšrūnės atplaukia medžioti. Iš esmės neprieštarauju šiai versijai. Bet, antra vertus, reikia pasakyti, jog daugeliui spiningautojų neužtenka patyrimo, kad sėkmingai galėtų žvejoti upės, kurios srovė gan stipri, duobėje. Nekalbu apie mažas ir vidutinio dydžio upes - jose ištyrinėti duobę masalu nėra sunku, tačiau čia ir lydekos gyvena nedidelės. Visai kas kita - didelė upė. Jei visą savo patirtį iš mažų ar vidutinio dydžio upių perkelsite į didelę upę, pamatysite, kad tai nebeveikia taip efektyviai, kaip norėtųsi.

Argi lydekų žūklė guminukais skirtinguose vandens telkiniuose skiriasi?

Ne, nesiskiria, nes lydekų stiprioje srovėje niekas negaudo. Paprastai gilios duobės, kuriose tūno didelės lydekos, esti ties stiprios ir ramios srovės riba. Tačiau didelėje upėje rasti duobę yra vienas dalykas, o pagauti toje duobėje tūnančią lydeką - visai kas kita. Esmė ta, kad duobėje, kurioje tūno didelė lydeka, yra tik labai konkretus taškas, kuriame, atsidūrus masalui, lydeka jį griebs. Duobėje tūnanti didelė lydeka negali manevruoti taip, kaip nori, ir jei masalas plauks metro atstumu nuo to taško, kuriame atsidūręs jis greičiausiai būtų buvęs užpultas, jis kaip atplaukė, taip ir nuplauks. Lydeka į jį nekreips jokio dėmesio. Tai ir yra žvejybos duobėse esmė. Duobėje dažniausiai būna tik vienas magiškas taškas, kuriame turi atsidurti masalas, kad lydeka juo susidomėtų. Kur kas rečiau būna du ar trys taškai.

Upės duobes, kuriose tūno lydekos, ištyrinėti geriausiai iš valties, ir svarbiausias dalykas yra kur nuleisti inkarą. Šis veiksmas - kur kas svarbesnis nei masalo spalva.

Šaltinis - žurnalas „Žvejys ir Žuvis"