Tikriausia daugelis sutiks, kad Lietuva žinoma ne tik kaip krepšinio ar gintarinio alaus kraštas, bet ir kaip gražių moterų bei talentingų aktorių šalis. Krepšininkams, kaip ir gražioms moterims, žiniasklaida dėmesio negaili, tačiau aktoriai, ypač jauni, dar tik kopiantys į šlovės Olimpą, nepelnytai lieka „nustumti į antrą planą". Bandysime situaciją kiek taisyti ir šiandien savo skaitytojus supažindinsime su jauna, talentinga aktore Gabija Siurbyte.

Vieni vaikystėje svajoja būt kosmonautais, kiti - gydytojais. Jūsų svajonė buvo scena?

Scena traukė nuo pat mažumės. Kai man buvo treji, mūsų šeima kurį laiką gyveno Bulgarijoje, Varnoje. Šalia namų buvo vasaros teatras. Tėvai pasakoja, kad kai nusivedė mane į spektaklį, aš apsižiūrėjau ir nudrožiau pas scenoje šokusias balerinas, o paskui labai nenorėjau eiti namo.

O kada į aktorines studijas buvo pasukta kryptingai?

Mokykloje. Ten buvo teatro būrelis, kuriame vaidinau. Vaidybos mokytoja pasiūlė nueiti išmėginti jėgas Kino studijoje. Paklausiau patarimo ir nuėjau į peržiūrą. Po peržiūros gavau kelis epizodinius vaidmenis ir mažytį vaidmenį prancūzų filme „Koletė". Besifilmuojant susipažinau su kitais aktoriais, kurie pastūmėjo siekti „naujų aukštumų". Būtent jų patarta porai mėnesių išvykau į Niujorką, į intensyvius kino vaidybos kursus.

Studijos Niujorke baigėsi, bet vis dar studentė?

Niujorke studijavau kino vaidybą, tačiau ten likti niekada nebuvo mano planas, o Lietuvoje filmuojama labai mažai, užsienio filmai dabar irgi retai filmuojami dėl mokesčių lengvatos įstatymo trūkumo. Tad norėjosi vaidinti teatre, o tam man trūko žinių, todėl įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rusų grupę.

Kaip sekasi suderinti studijas ir vaidybą?

Derinti yra sunku, nes šalia vaidybos, studijų, dar ir dirbu, nes moku už studijas. Bet žinojau, kur lendu ir pati šito norėjau. Nemėgstu skųstis.

Pradžioje buvo kinas - „Koletė", „AXX". Kaip kelias atvedė į teatrą?

Vėlgi -kino Lietuvoje šiuo metu beveik nėra (nors norisi tikėti, kad kino pramonė atsigaus), o teatras sena svajonė. Man nėra nieko labiau jaudinančio už vaidinimą „tiesiogiai", už adrenaliną, už teatro atmosferą, scenos kvapą....

Kokiuose spektakliuose jau teko vaidinti? Ar yra vaidmuo, kurio labai norite?

Kol kas teatre vaidmenų nebuvo daug -„Pas pažįstamus", kur vaidinau Nadeždą, ir „Pamišėlė", kurioje tapau Aja. Dar norėčiau suvaidinti ne vieną vaidmenį. Yra labai daug gerų pjesių. Aš žaviuosi Čechovu, Šekspyru, Viljamsu.

„Pamišėlė" - modernus spektaklis ir dar rusų kalba. Nebuvo sunku?

Buvo. Ne tiek dėl kalbos, kiek dėl vaidmens, dėl šiuolaikinės dramaturgijos. Šioje pjesėje buvo daugiau klausimų nei atsakymų. Buvo tikrai sunku su šia medžiaga dirbti. Kita vertus, gal net gerai, kad spektaklis rusų kalba, nes ji - labai turtinga kalba. Džiaugiuosi galėdama ja vaidinti.

Kaip sekėsi įsijausti į vaidmenį?

Tai buvo kruopštus, sunkus ir varginantis darbas. Bet kartu tai buvo nuostabus, labai įdomus ir praplečiantis akiratį darbas. Kartu su režisiere Laima Adomaitiene (kuri yra ir mano vaidybos dėstytoja, dėkoju likimui, kad man pasisekė su ja dirbti) mes sėdėjome trejetą mėnesių, aptarinėdami, kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi, kodėl serga psichinėmis ligomis, diskutavome su psichologais, bendravome su sergančiais žmonėmis. Tie žmonės nėra kalti dėl to, kas vyksta su jais, mes visi turėtume stengtis juos suprasti ir jiems padėti. Be to, jauni žmonės neturėtų norėti mirti.

Koks vaidmuo mėgstamiausias?

Visus savo vaidmenis myliu. Neturiu mėgstamiausio.

Kokie ateities planai? Jie susiję su scena?

Be scenos neįsivaizduoju savo gyvenimo. O ateities planai - vaidinti.

Vaidinti čia, Lietuvoje? Ar ieškoti laimės užsienyje?

Esu patriotė - man patinka mano šalis, ji turi senas teatro tradicijas, myliu čia gyvenančius žmones, bet niekada negali žinoti, kur likimas nuves....

Aktoriniai sugebėjimai padeda kelyje bendraujant su kitais vairuotojais, su policija?

Su policija viskas gan griežtai, bet aš su jais visada atvira ir savo kaltę pripažįstu, todėl kartais man atleidžia. Su kitais vairuotojais - taip. Kai pyksta vyrai vairuotojai ar darau ką nors, žinodama, kad pyks - visada šypsausi ir bandau parodyti, kad esu moteris ir tegul ramiau žiūri. Manau, dėl to dažnai sulaukiu atlaidžios šypsenos, o ne pykčio.

O šiaip kiekvieno tokio susitikimo metu stengiuosi užfiksuoti žmogų savo atmintyje tam, kad kuriant vaidmenis turėčiau kuo įmanoma turtingesnę biblioteką. Mūsų keliuose labai įdomių žmonių pasitaiko.

Kelyje/gatvėje žmonės jau atpažįsta? Prašo autografų?

Ne, bet to ir nelaukiu.

Vairuojanti moteris jau seniai nieko nestebina, bet ar automobilis visada būtinas? Nekyla norų kiek pristabdyti vis spartėjantį gyvenimo tempą?

Automobilis - būtinas, kitaip niekaip nespėčiau visko padaryti... Bet telefoną kartais mėgstu išjungti, kaip ir kompiuterį.

Kas dažniau Jūsų šeimoje vairuoja?

Vyras, nes jis mėgsta vairuoti. Jam tai ir pramoga, ir būtinybė. Atvirai, jei galiu nevairuoti - nevairuoju.

Automobilis „Subaru", keturi varantys ratai - kas lėmė tokį pasirinkimą?

Jei skaitėte Haruki Murakami, žinosite atsakymą. Jeigu neskaitėte, tai trumpai - viename savo romanų jis nuolat vairuoja „Subaru" ir rašo, kad geresnės ir patogesnės mašinos nėra.

Manau, kad automobilį rinkausi kiek kitaip negu daugelis moterų. Mano prioritetas - saugi, patogi, retai gendanti mašina. Ir pageidautina ne pati mažiausia....Dar būtų gerai, kad benzino mažai naudotų. Maniškė tuo nepasižymi, tačiau daugiau priekaištų jai neturiu.

Kaip manote, ar skiriasi vairuojantys vyrai ir vairuojančios moterys?

Aišku, kad skiriasi. Ir mane tas žavi.

Linksmiausias nutikimas kelyje?

Matyt mokymasis vairuoti.... Pirmą kartą sėdau prie vairo su tėčiu sodo keliukuose... jis mane išmokė, kaip pradėti vairuoti. Atsimenu, važiuojam dešimt kilometrų per valandą greičiu, o aš matau dviratininkus, kurie mus lenkia. Taip supykau ir spustelėjau akceleratorių. Tėtis liepė stabdyti, nes prieš mus kita mašina stovėjo, o keliukas labai siauras... Bet stabdyti nebuvo išmokęs... Tad įvažiavome šiek tiek.... Laimei, nei automobiliai, nei žmonės rimtai nenukentėjo.

Linkime, kad daugiau avarijų nebūtų nei kelyje, nei scenoje ir dėkui už pokalbį.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.