Visą laiką galva kupina idėjų, vienos banalios, kitos net labai originalios, bet.... Niekada negalėjau jų įgyvendinti, vis kažkas trukdo. O jei pasisakau, jog esu subrendęs naujam gyvenimo etapui ir noriu imtis savarankiško verslo, visi puola atkalbinėti, nors vėliau ne viena mano idėja pasinaudojo ir patys „patarėjai”. Nejaugi pagrindinė priežastis - ryžto trūkumas.
Donatas

Mintį galima paversti materialine vertybe, norus - į auksą. Kad pasiektume sėkmę, reikia turėti tik vieną originalią idėją, o Jūs esate kupinas jų. Svarbiausia žinoti, ko siekiate. Privalote suvokti, jog jei labai norėsite ir nė minutės nesuabejosite savo idėja, tikrai įgyvendinsite ją.
Privalote dirbti, siekti, nepriklausomai, kiek kliūčių beiškiltų Jūsų kelyje. Pamirškite žodį “neįmanoma”, nepasisekusius projektus. Išsikėlę tikslą, nebesižvalgykite į aplinkinius, jokie atkalbinėjimai neturėtų paveikti Jūsų pasiryžimo, jums turi būti nesvarbu, ką mano kiti. Jei sakote „taip“, o galvojate, jog nieko neišeis, tai ir vėl patirsite nesėkmę. Bendraukite su tikslų turinčiais žmonėmis, kurie uždegtų noru, o ne žlugdytų. Reikia stengtis ieškoti visais įmanomais būdais galimybių įgyvendinti savo sumanymus, vengti išbalansuojančių situacijų ir jokių būdu nelaukite nei aplodismentų, nei pritarimo, o tiesiog kryptingai judėkite tikslo link.
Neleiskite bergždžiai laiko abejodamas, nusprendėte - veikite. Neryžtingumas - nesėkmės motina. Savo protu remiantis tvarkykitės savo gyvenimą, bet ne svetimų. Būkite ryžtingas, susidūręs su savo ar artimųjų neryžtingumu. Kad priimtas sprendimas būtų efektyvus, analizuokite, kaip su tuo susidorojo kiti. Jei aistringai trokšite būti laisvu, originaliu ir materialiai nepriklausomu, tokiu ir tapsite.
Nemanau, jog turint idėjų ir jų neįgyvendinant, turėtumėt jausti “karmos” ar fatališkumo ženklus. Priežastys yra Jumyse.
Sutinku daugybę įvairių žmonių, jų įvairovė dažnai maloniai džiugina, o kartais stebina. Nesenai sutiktas lankytojas kas kelias minutes kartojo, kaip sunku gyventi einant dvasiniu keliu, sunku pasirinkus prašviesėjimo kelią. Jam išėjus, niekaip negalėjau atsistebėti, iš kur mes staiga tapome tokie dvasingi, tiesiog “prašviesėję” ir kokiu būdu tas prašviesėjimas matuojamas ir nemanau, jog yra vienas modelis, tarsi kurpalis - prašviesėti.
Žmogus pirmiausia yra žmogus. Jis nei herojus, nei aktorius, nei prašviesėjęs. Pamenu, sutikau tikrai labai šviesių ir pozityvių žmonių vadinamais tarybiniais laikais (nors dabar visais įmanomais būdais stengiamės juodinti tą laikotarpį, nesusimąstydami, jog ir mylėjome, ir svajojome, ir net vaikystę praleidome žiūrėdami, nors ir šimtą kartų, bet gerumo mokančias pasakas). Tų žmonių dvasinės savybės nė kiek nesiskyrė nuo pačių šviesiausių, gyvenančių dabar ir gyvensiančių ateityje. Bet nebuvo tos pompastikos. Nemanau, jog visą savo gyvenimą nugyvenusi, visam pasauliui gero linkinti, neturinti jokių gudrių užmačių kaimo močiutė ar sunkiai dirbantis ir mokantis džiaugtis gyvenimu daugiavaikės šeimos tėvas yra menkiau “prašviesėję”, nei mes lakstydami iš paskaitos į paskaitą, siekdami tik vieno - “pašviesėti” . O iš tikrųjų tai, visi dvasiniai mokymai moko tik vieno - paprastumo, kurį mes pamirštame gražbyliaudami.
Dvasiniai turtai neturėtų būti demonstruojami, kaip prabangūs rūbai vitrinoje, jie kaupiami tam, kad sugebėtume geriau pažinti save, surasti savo kelią, bet nenustebinti aplinkinius. Dvasinis kelias - kelias į save, bet ne į kaimynų galinį kiemą. Kiekvieno mūsų gyvenimas savotiškai gražus ir nepakartojamas, svarbu jį nugyventi, taip, kad atėjus pabaigai, netektų apgailestauti dėl beprasmiškai praleistų metų, - taip kažkada mokė vienas garsus autorius.

Geros kloties!
Gražina