35 Seimo narė Arūnė Stirblytė Panevėžyje organizavo moksleivių rašinių konkursą “Aš (ne)noriu dirbti Seime” Pačiu originaliausiu ir vertu nugalėtojos vardo pripažintas žemiau pateikiamas Panevėžio „Vyturio“ vidurinės mokyklos, 7a klasės mokinės Lukos Smalinskaitės rašinys: ******************************************************************** „Aš (ne)noriu dirbti Seime Aš noriu dirbti Seime, nes tai yra labai geros reputacijos darbas. Žmonės, dirbantys čia, dažniausiai būna arba labai linksmi, arba labai protingi. Kadangi esu kažkas per viduriuką, turėčiau tuoj pat pradėti dirbti. Jei mane priimtų į Seimą, tuoj pat įrengčiau mokyklą Gedimino pilyje, kad į Lietuvą atvykę svečiai galėtų pamatyti, kaip Lietuva rūpinasi jaunimo švietimu. Aš papulčiau į visus „Žmonių“ numerius ir dalyčiau interviu garsiausiems Lietuvos laikraščiams. Vaidinčiau nepasiekiamą, kai mane kalbintų TV3 žinios ir sakyčiau, kad krizės nėra. Vien mano dėka Lietuva taptų turtingiausia pasaulio valstybe, nes kiekviename kieme atsirastų po naftos gręžinį. Lietuviai iš naftos įsigudrintų daryti viską: ir sultis, ir sriubą, ir sulą. Viską, ko tuo metu panorės. Už šilumą niekam nereikės mokėti, nes ant kiekvieno namo stogo nupirkčiau po saulės kolektorių. Už Panevėžio pasodinčiau bananų plantaciją, ir Lietuva taptų antra pagal dydį bananų eksportuotoja po Ekvadoro. Lietuvoje būtų mada rengtis lietuvių liaudies rūbais ir šokti tautinius šokius. Diskotekose nebegrotų užsienietiška muzika, o ją pakeistume į „Grok, Jurgeli“. Vilniuje aš pastatyčiau NASA atstovybę ir iš Fabijoniškių mes leistume raketas į Saulę, tada skraidintume Sibiro laikas ir jūrinius vėžlius į mėnulį, tačiau tai tik keletas mano planų. Lietuvių vaikai būtų mokomi taip, kad per pamoką girdėtųsi, kaip dirba jų smegenys. Kai jos perkaistų, mokytojai duotų vaistų – keletą tomų Sokrato ar Maironio raštų. Vaikai nuo penktos klasės privalės pasirinkti specialybę ir kasdien turės po tris papildomas pamokas jai ruoštis. Per savaitę vaikai turės po vieną filosofijos, psichologijos, medicinos, choreografijos, ir fotografijos pamoką. Taip pat turės keturias privalomas kalbas – lietuvių, anglų, lotynų ir vokiečių. Be to, nuo septintos klasės atsiras dar trys papildomos kalbos. Lietuva galės didžiuotis visokiais einšteinais. Visas mokyklas pastatyčiau ant piliakalnių ir nuimčiau laiptelius – taip galėsime atsikratyti kūno kultūros pamokų. O visoje Lietuvoje bus nemokami dviračiai, ir jų bus tiek daug, kad, prisikimšę pilnus garažus, vagys nebeturės, kur jų dėti. Kartą per savaitę Lietuvoje snigtų braškėmis su grietinėle arba karameliniais saldainiais. Lietuvoje nebeliktų vaikų namų, nes kiekvienas Seimo narys turės pasiimti po keturis vaikus globon. Kadangi tokių vaikų yra daugiau, tai juos išdalintume verslininkams, mokslininkams ir estrados princams ir princesėms. Lietuvoje gana mažai bažnyčių, bet pastatyčiau jų dar daugiau. Kiekvienam po vieną. Kai būčiau valdžioje, pienas ir sausi pusryčiai nebrangtų, o kaip tik pigtų. Kartais būtų dalinami nemokamai. Vieną vasaros savaitę vaikai iš Alytaus būtų vežami į Palangą – kad tėvai pailsėtų. O Klaipėdoje aš įkurčiau Europos sostinę, čia susirinktų valstybių vadovai ir kalbėtųsi apie nelabai reikšmingus dalykus. Kiekviename mieste, miestelyje ar miesteliūkštyje atidaryčiau po keletą skverų su savo paminklu – kad žmonės atsimintų, kokia jiems esu gera. Nuo pirmosios mano darbo dienos Lietuvoje įteisinčiau naują savaitės dieną aštuntadienį… Žinoma, tai nebūtų darbo diena. Propaguočiau slidinėjimą ir supilčiau Everestą, kad jau trimečiai mokytųsi slidinėti. Tada Lietuva aplenks Norvegiją ir taps tituluota slidžių šalimi. Lietuva bus tokia turtinga, kad vietoje Neries, Nevėžio ir Nemuno ims sroventi pienas ir medus, o miške ims augti tokio didumo vynuogės, kad kekę tektų nešti dviems stipriems vyrams. Na, o vienas svarbiausių planų – per Vilniaus planetariumą pravesti nulinį dienovidinį. Tada Lietuva būtų žinoma visame pasaulyj. Tik Afrikoje ne. Bet aš tuo pasirūpinčiau. Afrikoje įsteigčiau privalomą lietuvių istorijos mokymąsi. Tada ramiai miegočiau. Lietuva bus žinoma. Aišku, Lietuvai reikia pigios darbo jėgos – tam tikslui mes panaudosime ožkas. Taip, ožkas. Gal kas nors pamanys, kad aš juokauju, bet, kad jūs žinotumėte, kaip ožkos gražiai mezga! Ir siuvinėja! Tada Lietuva pardavinėtų megztinius su etiketėmis „Kanopų darbo“. Ir visi amerikiečiai pirktų, nes madinga ir ekologiška. Aš dar daug ką padaryčiau, patikėkit! Jei norite geresnio rytojaus, šviežesnių vaisių „Maximose“, jokių juodų buhalterijų, ir oj daug ko… Rinkitės mane! Aš viską padarau, ką pažadu*. Tikrai! *yra papildomų sąlygų .“ 0 2010-01-25T08:05:06+02:00 336 2010-01-25T08:05:06+02:00