grizlius dienoraštis > Įvadinė instrukcija kondicionavimo įrangos pardavimo vadybininkui

Įvadinė instrukcija kondicionavimo įrangos pardavimo vadybininkui

Kaip atskirti normalų klientą nuo py***o.

Malonu turėti reikalą su žmonėmis, kurie iš tikrūjų supranta, kuo gi kokybiška siūloma prekė,
pardavėjo profesionalumas ir tiesiog achujenas servisas skiriasi nuo pigaus išsi**sinėjimo, tūpo
brukimo, api**sinėjimo ir pinigų iškočiojimo.

Ir yra dar fainiau, kai žmonės sutinka už tai mokėti.

Apačioje pateikta instrukcija leis iš karto atskirti py**rų užvažiavimus nuo normalių žmonių užklausimų.

Jei jums skambina būtybė ir prisistato privačiu asmeniu arba neatskleidžia savo kontoros pavadinimo, arba neduoda savo darbo telefono, o duoda tik Extra, Ežį ar kitą panašų gaidišką mobilų ‐ labai gražiai siunčiam na**ui ir greitai dedam ragelį.

Todėl, kad normalus klientas nesikonspiruoja.

Tas pats liečia ir raštiškus užklausimus ‐ kai ateina emailai iš nemokamų pašto dėžučių tipo gmail.com, mail.lt, yahoo.com ir t.t. ‐ į tokį laišką neatsakinėjam ir net neskaitydami triname.

Todėl, kad normalus klientas turi savo domeną, turi savo puslapį/saitą.

Norintys pasiderėti dėl 200 Lt, kai užsakymas yra 5‐8 tūkst. litų ‐ iš karto skrenda na**ui. Taip pat
p**dina na**ui ir tie, kurie pradeda aiškinti, kad Aurelijaus Bybausko įmonė tą patį jiems siūlo
pigiau, bet už tokį bazarą atsakyti neskuba (pvz. parodyti Aurelijaus Bybausko komercinio
pasiūlymo kopijos). Tokiems draugams palinkime kreiptis na**ui pas tą patį Aurelijų Bybauską, o
pačiam Aurelijui ‐ juos pasitikti atstatytu užpakaliu. Tegul ima ant ponto kitus durnius.

Nes kliento šiknos laižymas irgi kainuoja pinigus.

Ir vienu ir kitu atveju ‐ prieš mus tokie gaidžiai, kurie galvoja, kad visus apip*s savo uzbekišku/suvalkietišku gudrumu. Tokie negyvai pasismaugs bepirkdami kokybišką prekę savo pačių verslui ir lygiagrečiai pragers ir prap*s ant k***ų ne vieną tūkstantį litų. Ir tegul tik nep**a jums proto apie ekonomiją ‐ būtų jau tokie ekonomiški, tai ėstų stintas tomatuose ir valytų šikną naudotais
troleibusų talonėliais.

Jie yra asilagalviai, kurie per visą savo laimingą kiaulišką gyvenimą taip ir neišmoks normaliai
nešioti kostiumo, išsirinkti ir užsirišti kaklaraištį ir vaikščioti švariais batais. Todėl, kad net ir aukštojo išsilavinimo diplomas neprideda inteligentiškumo.

O jei koks prietranka kitam laido gale jums užduoda debilams tipišką genialų klausimą „A ko čia pas
jus viskas taip brangu?“ ‐ maloniai jam atsakom, kad jis matyt seniai Palangoij nepoilsiavo ir
pamiršo kas yra iš tikrųjų brangu. Ir siunčiam į šiltus kraštus pasieškoti pigiau. Lupenos, dvasiniai
ubagai ir maumai ‐ ne mūsų klientai.

Norintys gauti chaliavinę nuolaidą šiaip sau, ne už ką, gali taip pat p**dinti į Turkiją arba Egiptą,
vietiniai ten mėgsta ilgai p**ti smegenis, davinėti nuolaidas ir finale įbruka visišką fuflo. O mes esam
normali įmonė, su sveika pasaulėžiūra, f**k. Jei mes nustatėm tokią kainą, tai reiškia, kad mes šitą
kainą ne šiaip iš b**** nustatėm ir ne tam, kad ką nors apip**tumėm, o tam, kad ir sau ant alaus ir
kavos užsidirbtume.

Api**sinėti klientą, taip pat, kaip ir leisti laiką kokiam nors balaganui su juo, mums yra per brangu,
todėl mes nei to norime, nei tą darome. Mes žinome savo realią kainą ir turim rimtą požiūrį į darbą.

Jei tokį požiūrį taip pat turėtų ir tie, kurie p**a mūsų smegenis ‐ Lietuva jau seniai būtų pasaulio
ekonomikos lyderių etalonas.

Mes nepakišinėjame klientui šūdo. Pigūs api**sinėjimai ‐ ne mūsų specializacija, ne mūsų profilis. Viskas, ką mes siūlome, yra nuostabios kokybės prekės ir mes po tuo galim ir norim pasirašyt bet kuriuo nakties ar dienos momentu. Mes neperžiūrime mūsų susitarimų atgaline tvarka arba post faktum, kaip tai mėgsta daryti api**sagalviai ubagai, kai tik susiduria su
sunkumais. Ir mes neatsisakom net žodžiu duotų pažadų.

Mes ‐ realūs bachūrai, už savo bazarą
atsakom, kartais net į nuostolį sau.

Ir dar vienas bajeris. Yra tokių iškruštgalvių kategorija, kurie mėgsta užprašyti išankstines
apkokėjimo sąskaitas iš visų firmų, o po to renkasi kur pigiau, galų gale paprasčiausiai dingsta net
neatsiprašę ir nepaprašę anuliuoti šią sąskaitą. Va čia tai reto p**erastiškumo atchodai. Jie verslo
pagrindų nesimokino ir apie verslo etiką taip pat nieko negirdėjo. Juos įrašom į „Juodą sarašą“ iš
karto, o gavę užklausimą iš jų sekantį kartą (ne)kultūringai siunčiam na**ui iš anksto perspėjus, kad
mūsų įmonė su jais dirbti neturi noro ir, atrodo, niekada nebeturės.

Taisyklė geležinė turi būti ‐ jei jau paėmei sąskaitą ‐ mokėk. O jei nori mąstyti ‐
prašyk ne sąskaitos, o komercinio pasiūlymo.

Apie reakcijos greitį gavus užklausimą.

Įeinantys užklausimai el. paštu ‐ 10 min. tam, kad patvirtintumėt užklausimo gavimo faktą (arba
atsakot emailu arba perskambinat), pasiūlymą formuluojat per sekančias 20 min. Jei atvejis
sudėtingas ‐ ne daugiau kaip 3 val. Visi laiškai turi būti atsakyti tą pačią dieną, po**ui, nors bl*** ir
nakvokit darbe!!!

Atsakymas į kliento skambutį ‐ ne vėliau kaip per tris signalus jo ragelyje, peradresavimas reikalingam kolegai ‐ ne vėliau kaip per 15 sek.

Išankstinės sąskaitos išrašymas ‐ ne vėliau kaip per 10 min. po pareikalavimo. Jokių su**stų
pasiaiškinimų apie užstrigusį printerį.

Ir apskritai ‐ atsakymas į užklausimą atliekamas tuo pačiu būdu kaip ir gavot ‐ į faksą ‐ faksu, į laišką
‐ laišku su kopija faksu. Įeinantys faksai atsakomi tą pačią dieną. O į durnus klausimus ‐ irgi durni
atsakymai. Va taip bl**.

Ir jei netelpat į terminus ‐ nuleiskit vandenį, automatiškai p**diec atlyginimui.

Ir dabar jau niekada nesakykite, kad šių nemokamų sėkmės patarimų nežinojote.