Bulvė – tokia kultūra, kurią rasi beveik kiekviename namų ūkio sklype. Tai viena populiariausių daržovių mūsų kraštuose, kurios gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 proc. krakmolo, 2 proc. augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų (kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo), šiek tiek proteinų, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgščių, gausu vitaminų A, B, C, P, folinės rūgšties, karotino. Priklausomai nuo rūšies, bulvės gali būti labai ankstyvos, vidutiniškai ankstyvos, vidutiniškai vėlyvos bei vėlyvos. Bulvės gali būti naudojamos ne tik kasdienei mitybai, bet ir perdirbimui į sausus produktus, tokius kaip bulvių miltai, traškučiai, krakmolas. Tačiau dažnai iškyla klausimas, kaip savo sklype užsiauginti skanias ir gausiai derančias bulves, kokį jos mėgsta dirvožemį, kaip įdirbti žemę, kokioje vietoje ir kokiu metu sodinti, tręšti, kaip prižiūrėti bei apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų. 

 

Kokį dirvožemį mėgsta bulvės

Bulvės dėl savo biologinių ypatumų yra palyginti reiklios dirvai. Joms auginti reikia minkštos, purios ir gerai vėdinamos priesmėlio ar priemolio dirvos. Jei pakanka maisto medžiagų, jos uždera ir drėgnesnėse smėlio ar molio dirvose.  Gali būti auginamos ir durpinguose dirvožemiuose, tačiau juose turi nesikaupti drėgmė. Dirvos rūgštumui bulvės ne tokios jautrios kaip kiti augalai. Jos geriausiai auga, kai dirvos pH siekia 5 - 6. Nerekomenduojama auginti bulvių sunkaus priemolio dirvose. Nors ir tokiuose dirvožemiuose galima gauti neblogą derlių, bet dažniausiai bulvės būna deformuotos, prastos išvaizdos ir neatitiks veislės standartų. Didelė rizika auginti bulves dirvožemiuose, kur, esant drėgniems orams, yra didelė įmirkimo tikimybė. Permirkusios bulvės blogai laikosi, pūva, būna prastos išvaizdos. Nepatartina auginti varputėtose dirvose, nes nuo varpučio šakniastiebių skvarbumo išauga skylėtos bulvės. Be to, tokią dirvą labai sunku prižiūrėti. 

 

Kaip įdirbti dirvą bulvėms

Ne tik bulvėms, bet ir visiems žemės ūkio augalams naudinga žemės dirbimą pradėti rudenį. Tačiau visada reikia atminti, kad prastai įdirbtoje dirvoje bulvių derlius visuomet bus mažesnis, todėl be gilaus rudeninio dirbimo sunku gauti didelį bulvių derlių. Norint gauti gerą derlių bulvėms skirtą plotą reikia įdirbti ne mažesniu negu 22 cm gyliu. Jeigu lengvo dirvožemio sluoksnis yra plonas ir, pradėjus gilesnį įdirbimą, išsiverčia sunkesnė dirva, įdirbkite ne mažesniu kaip 15 cm gyliu. Jei bulvių auginimo vieta buvo tinkamai įdirbta iš rudens, pavasarį reikės supurenti tik viršutinį dirvos sluoksnį vidutiniškai apie 12 - 15 cm gyliu. Tokiu būdu neperdžius visas iš rudens suartas sluoksnis, o arimo metu sujudintas dirvožemis bus pati tinkamiausia terpė ne tik bulvių gumbų šaknijimuisi, bet ir maisto medžiagų pasiėmimui. Tačiau jei bulvėms skirta žemė iš rudens nebuvo suarta, pavasarį ją turite suarti du kartus. Pirmą kartą – anksti pavasarį, o antrą kartą – vidutiniškai savaitę prieš sodinant bulves. Ir tik po to supurenkite dirvą bulvių sodinimui. 

Kartu su rudeniniu arimu gali būti įterpiamas mėšlas, kompostas, ar nukritę nesmulkinti lapai. Pavyzdžiui, vaismedžių lapuose yra daug azoto (2,2 - 2,8 proc.), fosforo (0,3 - 0 8 proc.), kalio (1,3 - 1,9 proc.), kalcio (1,2 - 2 proc.), magnio (0,3 proc.). Kilograme sausos medžiagos yra nemažai mangano, boro, cinko, vario, molibdeno. Kaulavaisių lapuose susikaupia šiek tiek daugiau kalio ir magnio, uogakrūmių – fosforo. Per žiemą įterptos į dirvą organinės medžiagos paprastai suyra ir pagerina dirvožemio sruktūrą. Šiose organinėse trąšose yra beveik visų augalų gyvybingumui palaikyti reikalingų mikroelementų. Nuo jų dirvoje pagausėja bakterijų, kurios, skaldydamos mineralines medžiagas, padeda bulvėms lengviau jas įsisavinti. Tačiau tiek mėšlo, tiek lapų paklotas sluoksnis turi būti toks, kad jis užsiverstų žeme, o ne paliktų žiemoti dirvos paviršiuje. 

Atėjus pavasariui per žiemą pailsėjusi žemė ruošiama bulvių sodinimui. Jeigu bulves sodinsite priesmėlio žemėje, užteks ją supurenti 12 -15 cm gyliu, tačiau jeigu dirva yra priemolis arba drėgnesnė, ją reikia apdoroti du kartus. Antrą kartą dirbama kuo giliau, nes sekliai įdirbtos dirvos netinka bulvėms sodinti. Tokiu būdu ne tik supurenami didesni priemolio žemės grumstai, bet ir iš dirvos pašalinama perteklinė drėgmė. Tinkamai įdirbta dirva pavasarį – tai didelio bulvių derliaus garantas. Blogai įdirbtoje dirvoje gumbai formuojasi dirvos paviršiuje, išauga daug smulkių, pažaliavusių, netinkamų vartoti bulvių gumbų.

 

Kada ir kaip sodinti bulves

Kol dirvą ruošiate sodinimui, reikia pasirūpinti sodinamąja medžiaga "sėklinėmis bulvėmis". Rekomenduojama sodinti tik žinomų veislių bulves, o ne jau daug metų jūsų darže augintas ir tikrai išsigimusias ir neatsparias ligoms bulvių. Pasirinkite veisles, kurios pasižymi geromis skoninėmis savybėmis, aukštu maistingumu, gerai laikosi per žiemą, gumbai – aptakios formos, nulupus netamsėtų, o minkštimas – tinkamos konsistencijos. Norint, kad bulvių sėkla būtų neužkrėsta jokiomis ligomis, kas keli metai atnaujinkite sėklinių bulvių rezervą įsigydami jų iš specializuotų prekybos tinklų. Jeigu šiuo metu nesiruošiate atnaujinti turimos auginamos veislės, tai "sėklines bulves" atsirinkite iš turimų bulvių sandėliavimo vietos, arba sėklą pasiruoškite iš rudens.

Norint anksti užauginti bulvių derlių, rekomenduojama jas daiginti. Daiginti reikia pradėti vidutiniškai šešios savaitės prieš sodinimą. Tam tikslui akutėmis į viršų išdėliokite sėklines bulves negiliuose padėkluose ir juos padėkite šviesioje, bet ne šaltoje patalpoje. Geriausia sodinti bulves, kai daigai būna išaugę apie 2 - 3 cm. Norint greitų ir didelių ankstyvųjų veislių bulvių, ant gumbo palikite tik po 3 daigelius, kitus nulupkite. Tokiu būdu iš ankstyvųjų veislių bulvių greičiau išaugs didesnės bulvės, tačiau kelme jų bus mažiau. To nedarykite vėlyvesnių veislių bulvėms, nes kuo daugiau daigelių, tuo didesnis derlius išaugs. 

Sodinimo laikas daro didelę įtaką gumbų derliui ir kokybei. Bulvės turėtų būti sodinamos kiek įmanoma anksčiau, nes tai mažina virusų plitimą, tačiau tikrąjį bei tinkamą laiką nurodo pati gamta. Geriausia orientuotis ne į kalendorinius terminus, pavyzdžiui, pirmą ar antrą gegužės dešimtadienį, bet vadovautis daržovių sėjos ir sodinimo laiko fenoindikatoriais. Lengvose dirvose bulves sodinkite baltažiedei plukei pražydus, sunkesnėse dirvose – ievai pradedant žydėti bei kaštonų sprogimo metu. 

Sudaigintas bulves galima sodinti šiek tiek anksčiau, t. y. kai dirvos temperatūra nusistovi ne žemiau kaip 5 - 6 °C, o nedaigintas – tik tada, kai dirvos temperatūra 8 - 10 cm gylyje siekia 8 °C. Šaknys formuojamos 7 °C ir aukštesnėje temperatūroje. Esant žemesnei temperatūrai, pasodinti gumbai ilgą laiką nedygsta, jų paviršiuje per anksti gali atsirasti stolonai su daugybe mazgelių, atsiranda gumbų pervargimas.

Likus parai iki sodinimo sėklines bulves rekomenduojama mirktyti Blackjak koncentruotų huminių, fulvo, ulmo rūgščių ir mikroelementų suspensijos tirpale, kuris pagreitina bulvių dygimą, turi teigiamą poveikį augalo stiprumui ir vystymuisi.

Vėliau Blackjack tręšiant augalus per šaknis ir lapus, gerėja šaknų vystymasis, skatinamas augalų augimas, didėja, gerėja cukraus ir krakmolo susidarymas.

Daug kas soduose ankstyvąsias bulves sodina ir uždengia jas polietilenine arba agroplėvele. Po plėvele auginti galima keliais būdais. Galima patiesti ant dirvos plėvelę, prislėgti jos kraštus žemėmis ir pro kryžiaus formos įpjovas pasodinti bulves. Taip pat galima pirmiau pasodinti bulves ir uždengti jas plėvele, tačiau kai tik pradeda pasirodyti po plėvele daigai, reikia pradurti plėvelę, kad galėtų augti bulvių lapai. Abiem atvejais maždaug po mėnesio plėvelę perpjaukite ir atlaisvinkite suaugusius bulvių lapus, o plėvelę visai nuimkite tik po keletos dienų, t. y.,  tik tada, kai bulvės kelias dienas palaipsniui pripras prie vėsesnio oro.

Ankstyvąsias bulves galima sodinti ir po šviesos nepraleidžiančia plėvele, tačiau to nedarykite vėlyvesnių veislių bulvėms. Ankstyvosios bulvės anksčiau užderės, tačiau didesnį derlių gausite augindami bulves pagal tradicinę technologiją, periodiškai kaupdami  ir papildomai tręšdami. 

Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvos – kuo sunkesnė dirva, tuo sekliau sodiname. Pavyzdžiui, pasodinus sunkiose priemolio ar molio dirvose, ypač lietingą ir šaltą pavasarį, kai blogos oro, šilumos bei maitinimo sąlygos, giliai pasodintos bulvės ilgai nedygsta, pasėlis išretėja, augalai lėtai auga. Jei sausa ir šilta, per daug sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Todėl į normalaus drėgnumo sunkesnes dirvas bulves galima iš karto sodinti 7 - 8 cm gylyje. Tokiame gylyje pasodintos ir gerai prižiūrimos bulvės auga normaliai bei galima tikėtis didelio gumbų derliaus. Lengvose priesmėlio dirvose bulves sodinkite 10 - 12 cm gylyje, mat labai sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės.

Sodinant bulves verta naudoti mikorizinius grybus augalų šaknims HIFAS. Jie savo grybienos hifais sudaro sąjungą su augalo šaknimis ir veikia tarsi didžiulis papildomas šaknų tinklas. Todėl  augalai efektyviau aprūpinami vandeniu bei maisto medžiagomis, tampa atsparesni sausrai, stresui ir kai kurioms pašaknio problemoms. HIFAS ypač tinka, jei dirvožemis skurdus ir nederlingas.  

Įprastinė bulvių priežiūra

Pasodintas bulves rekomenduojama palaistyti arba sodinimo metu tiesiogiai užpurkšti ant gumbų inovatyviu produktu Recharhe, į kurio sudėtį įeina Grybelis Metarhisium anisopliae var. anisopliae (šis grybelis natūraliai randamas dirvožemyje, visame pasaulyje).  

REcharge sudėtyje yra natūralūs gyvi mikroorganizmai, kurie gali augti ir daugintis dirvožemyje. Aktyvavus mikroorganizmus šaknų rizosferoje augalai tampa tvirtesni ir gali natūraliai priešintis kenksmingiems mikroorganizmams ir atlaiko nepalankias aplinkos sąlygas. Taip pat pagerinamas dirvožemyje esančių maisto medžiagų prieinamumas ir įsisavinimas. Augalai geriau apsirūpina vitaminais, mineralais, amino rūgštimis, aktyvuojama hormonų sintezė, atkuriama natūrali augalų imuninė sistema, dėl ko padidėja augalų produktyvumas.

 

Laistymą šiuo preparatu rekomenduojama pakartoti po mėnesio.

Vienas iš svarbiausių bulvių priežiūros darbų yra palaikyti purią ir nepiktžolėtą dirvą. Todėl praėjus  4 - 6 dienoms po bulvių sodinimo, reikia pradėti purenti paviršinį dirvos sluoksnį. Tai turėtų būti daroma kartą į savaitę, kol sudygsta bulvės.    

Turbūt nėra nieko pastovesnio, nei nuolat kintantys orai. Nors rodos Lietuvoje orai gana lengvai nuspėjami, tačiau kartais gamta iškrečia keistokų išdaigų ir, pasodinus bulves, nėra nieko nuostabaus, kad pradėjus dygti bulvėms išgirstate apie gręsiančias šalnas. Tada nakčiai bulves reikėtų dengti agro arba polietilenine plėvele. Šiuo atveju noriu priminti, kad bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta jau esant -2 °C temperatūrai, jei tokios šalnos trunka 5 - 6 val. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai. Nušalus sudygusių bulvių lapams ir stiebams, dirvoje lieka stipri šaknų sistema. Po nedidelių šalnų padarytos žalos augalai atsigauna, tačiau tai trunka kelias dienas, tuo metu sustoja augimas bei suvėlinama galutinė bulvių branda ir derlius.

Esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms, tokioms kaip šalnos ir sausra, ar po kenkėjų antplūdžio, po pesticidų ar mechaninių pažeidimų augalus galima gaivinti papildomai maitinant amino rūgščių ir mikroelementų preparatu Terra Sorb Foliar. Sudėtyje esančios L-a - amonorūgštys skatina šaknų ir smulkių šakelių augimą, skatina greitesnį vaisių susidarymą, cukraus susidarymo procesus, stabdo vytymą ir senėjimą. Nuo sausros gelbėja skatindamos žiotelių užsidarymą. 

Bulvienojams pasiekus 10 - 15 cm aukštį, tarpueiliai turi būti ne tik purenami, bet ir kaupiami. Kaupimas kartojamas tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Dažniausiai bulves reikia kaupti 2 - 3 kartus. Sunkesnėse dirvose pasodintos bulvės, ypač lietingą vasarą, kaupiamos ariant gilesnę vagą. Kai bulvienojai pasiekia maždaug 25 cm aukštį, apkaupkite sukeldami vagos aukštį net iki 12 cm. Jeigu to neįmanoma atlikti vienu kaupimu, kaupkite kelis kartus. Kaupiant vėliau gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių kaupimo darbus reikia atlikti pakankamai sausoje dirvoje. Kaupiant bulves traktoriais nedirbkite šlapiu metu, nes dirva suspaudžiama, išklampojami laukai, susidaro grumstai, todėl labai pablogėja bulvių augimo sąlygos.

Beaugdamos bulvės yra labai jautrios ne tik drėgmės pertekliui, bet ir jos trūkumui dirvoje, nes su vandeniu yra įsisavinamos gyvybiškai svarbios mineralinės medžiagos, ištirpusios dirvožemyje. Todėl nors paruoštoje dirvoje mineralų gausos pakanka, tačiau dėl drėgmės trūkumo bulvės nepasisavins vandenyje tirpstančių mineralinių medžiagų, ko pasekoje sumažės produktyvumas ir gali užpulti ligos. Turėdamos pakankamą kiekį drėgmės bulvės turės mažiau problemų, susijusių su gumbų vystymusi. Tik ką pasodinus bulves, kol bulvienojai nepaauga iki 5 - 10 cm, jų laistyti nereikia. Tačiau jeigu nuo pat pasodinimo nebuvo lietaus, o bulvienojai pasiekė tokį aukštį, jau reikia pasirūpinti, kad bulvėms netrūktų drėgmės. Taip pat, jei tolimesnė vasara sausa, bulves reikia laistyti kas 12 dienų išliejant vidutiniškai 15 l/m² vandens. 

Augimo sutrikimai gali būti sumažinami ar pašalinami naudojant mikroelementų purškimą per lapus. Tai greičiausias kelias augalui įsisavinti trūkstamus mikroelementus. Atsiradus ant augalo tam tikriems kalcio, magnio, geležies, boro, mangano ar cinko trūkumo požymiams, purškiamas mikroelementų preparatas Microdoctor papildys augalo mitybą. Kadangi priemonė prisotinta prolinu, ji taip pat padės augalui atsigauti po karščio ir šalčio, užmirkimo, kenkėjų ir ligų pažeidimų, pesticidų poveikio.

Gauti gerą derlių be papildomo tręšimo gali būti neįmanoma. Jei neužtikrinama subalansuota mityba, sumažėja ne tik bulvių derlius, tačiau nukenčia ir jo kokybė. Bulvėms, kaip ir kitiems augalams, augti ir vystytis reikia pakankamai mineralinių medžiagų – fosforo, azoto, kalcio, magnio, kalio, geležies ir kt. Pavyzdžiui, azotas yra labai svarbus lapų ir gumbų augimui. Panašiai kaip ir kalio, didelė dalis azoto yra pernešama iš lapų į gumbus maisto medžiagų kaupimo tarpsnyje. Kalis ypač svarbus derlingumui ir gumbų vienodumui. Bulvėms yra būdingas “prabangus, gurmaniškas” kalio įsisavinimas. Magnis labiau reikalingas vėlesniuose vegetacijos tarpsniuose, ypač maisto medžiagų kaupimo metu, nes pagrindinis magnio tikslas – palaikyti gumbų kokybę. Kalcis užtikrina netrikdomą lapų augimą, antžeminės augalo dalies formavimąsi. Palyginti dideli kalcio trąšų kiekiai reikalingi, kad bent nedideli jų kiekiai patektų į gumbus, tai labai svarbu derliaus kokybei. Siera reikalinga visuose vegetacijos tarpsniuose ir yra ypač svarbi, nes mažina šašligės (paprastųjų rauplių) riziką. Palyginti dideliais kiekiais reikalingi fosfatai, ypač ankstyvuosiuose vegetacijos tarpsniuose, kad skatintų įsišaknijimą ir gumbų užsimezgimą, bei vėlyvuosiuose vegetacijos tarpsniuose maisto medžiagų kaupimui gumbuose. Todėl geriausia papildomai tręšti trąšomis, kurios yra subalansuotos buvių papildomam maitinimui. Netinkamai subalansavus trąšų kiekį gali pradėti augti pernelyg vešlūs bulvienojai, kas rodo, kad bulvės pertręštos azoto trąšomis. Tuomet patartina papildomai patręšti kalio ir fosforo trąšomis, ir trąšų santykis susireguliuoja. 

 

Bulvių ligos ir kenkėjai

Daugelis bulvių augintojų mano, kad visas ligas sukelia infekcijos, tačiau faktiškai daugelis ligų atsiranda dėl šių priežasčių:

- neteisingas ir nesubalansuotas tręšimas tiek organinėmis, tiek mineralinėmis trąšomis;

- staigūs aplinkos temperatūros ir drėgmės lygio pokyčiai;

- mechaniniai pažeidimai;

- neteisingas ir nesavalaikis bulvių kelmų kaupimas;

- kiti bulvių auginimo agrotechniniai pažeidimai.

Norint užkirsti kelią bulvių ligų atsiradimui ir vystymuisi, reikia laiku atlikti visus bulvių auginimo ir priežiūros darbus. Tačiau jeigu to išvengti vis tik nepavyko, reikia turėti bent minimalių žinių apie bulvių ligas, jų simptomus ir kovos būdus.   

Bulvių maras – tai žalingiausia bulvių bei pomidorų liga, galinti sunaikinti visą derlių. Pirmiausia suserga ankstyvosios bulvės. Lapuose atsiranda rusvų, greitai didėjančių dėmių. Lietingu metu apatinėje lapų pusėje išsivysto balkšvos apnašos. Sergančių gumbų paviršiuje atsiranda pilkšvos įdubusios dėmės,  0,5 - 1 cm gylyje būna parudavęs minkštimas. Bulvienojai netenka lapų, gumbai dar dirvoje pradeda pūti. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose gumbuose. Bulvės serga maru kasmet, bet ypač intensyviai vystosi esant drėgniems orams. Maras persiduoda per sėklą ar iš laukuose likusių užsikrėtusių gumbų. Gali užsikrėsti vėjo pernešamomis sporomis iš gretimų laukų. Lyjant sporos nuo lapų patenka ant žemės ir gumbų, užsikrėsti gali ir kasant nuo užsikrėtusių bulvienojų. Ant užkrėstų gumbų atsiranda rusvos arba rausvai violetinės vandeningos dėmės. Liga mažiau plinta sodinant neužkrėstą sėklą, o apkrėsti gumbai turi būti sunaikinami. Reikia sunaikinti ir išdygusias pernykštes bulves. Patartina auginti marui atsparias bulvių veisles, rudenį pašalinti iš lauko bulvienojus.

Dideliuose bulvių plotuose naudojami kontaktiniai, translaminariniai ir sisteminiai fungicidai. Labai svarbu parinkti pirmojo purškimo laiką, intervalus tarp purškimų ir fungicidų derinius. Pirmuosius kartus, kai dar mažai lapų ir bulvės pakankamai lėtai auga, rekomenduojama kas 5 - 10 dienų naudoti kontaktinius, veikiančius lokaliai, fungicidus. Prieš žydėjimą, kai bulvės sparčiausiai auga, rekomenduojami sisteminiai fungicidai, įsiskverbiantys į augalą ir pasiskirstantys augale per sultis. Juos reikėtų panaudoti ne daugiau kaip 2 - 3 kartus kas 10 - 14 dienų. Po žydėjimo, jei oras drėgnas ir sąlygos marui vystytis palankios, naudojami kontaktinių ir translaminarinių fungicidų mišiniai kas 5 - 10 dienų. Jei sąlygos nepalankios marui, naudojami kontaktiniai fungicidai kas 10 dienų. Paskutinį kartą purškiama fungicidais, kurie gali naikinti marą ant gumbų.

Bulvių šašai (rizoktoniozė, sukėlėjas Rhizoctonia solani) didžiausią žalą daro bulvėms dygstant: ant daigų atsiranda rudos įdubusios žaizdos. Pažeistų stiebų apačioje – pilkšvai balta valktis (baltoji kojelė). Ant gumbų susiformuoja juodi skleročiai, žiemojantys dirvoje. Liga plinta ir su ligotais gumbais. Bulvės labiau serga šlapiose, šaltose, rūgščiose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Ši liga naikinama naudojant chemines priemones.

Bulvių paprastosios rauplės ant gumbų, kartais ir šaknų, sudaro žvaigždiškus įdubimus arba iškilimus. Tose vietose luobelė sutrūkinėja. Per rauplių pažeistas vietas garuoja drėgmė, lengvai patenka įvairių puvinių sukėlėjai. Ligos sukėlėjas peržiemoja kartu su gumbais ir dirvoje. Bulvės labiau serga lengvesnėse, sausesnėse, daug neperpuvusių organinių medžiagų turinčiose,  silpnai šarminės reakcijos dirvose. Liga intensyviai plinta sausą karštą vasarą. Po žydėjimo purškiama kontaktiniais fungicidais kas 7 - 10 dienų. Purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau purkšti dažniau, bet mažesnėmis registruotomis normomis, nei rečiau, naudojant didesnes registruotas normas. Purškimams, pagal turimas galimybes, reikėtų rinktis skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius fungicidus.

Juodąja kojele (sukėlėjas Erwinia carotovora) pažeistos bulvės blogai auga, lapai pagelsta, apvysta. Apatinė stiebo dalis ir šaknys būna patamsėjusios, nupuvusios. Dalis gumbų supūva šlapiuoju juoduoju puviniu dar lauke, kita dalis – laikymo vietose. Liga plinta per dirvą ir apsikrėtusius gumbus. Labiau bulvės nukenčia lietingą šiltą vasarą sunkiose dirvose. Ligos požymiai pasirodo vasaros pradžioje, geriausiai išryškėja bulvėms žydint. Augalai mažesni, statmenomis šakomis, pageltusiais ir susisukusiais lapais. Lapai vysta, apatinė stiebo dalis suplonėja, suskystėja ir pajuoduoja. Jei liga ima vystytis anksti, tai augalas žūsta neišauginęs gumbų, bakterijos pereina į gumbus ir juos užkrečia. Ligota bulvė prisegimo vietoje turi tamsią dėmę, jos vidus pajuodavęs, išpuvęs. Sandėliuose tokios bulvės apkrečia aplinkines. Būtina laikytis sėjomainos, šalinti susirgusius augalus, sodinti sveiką sėklą, beicuoti bulves.

Virusinės ligos padaro labai daug žalos. Pažeisti augalai išauga mažesni, jų lapai ir stiebai deformuojasi, dažnai pasireiškia įvairios mozaikos. Ligų požymiai yra labai įvairūs. Virusų užpultos bulvės išsigimsta, skursta, menkai dera arba net žūsta. Augalų vegetacijos metu virusus išplatina vabzdžiai, virusai plinta ir su bulvių gumbais. Virusinės ligos ryškiausiai yra matomos bulvių butonizacijos - žydėjimo metu (BBCH 51-69). Virusinių ligų sukėlėjai žiemoja sėkliniuose gumbuose. Profilaktinė apsauga, kai virusuoti augalai, kurie išsiskiria iš sveikų kerų, pašalinami ir sunaikinami.

Kenkėjai. Bulvių auginimo metu reikia žinoti ne tik apie tinkamą jų priežiūrą, atpažinti ligas, bet ir žinoti, kokie kenkėjai puola bulves ir veiksmingų kokių kovos priemonių reikia imtis. 

Kolorado vabalas. Vabalai ir lervos apgraužta bulvių lapus, stiebus, žiedus. Labai apgraužtuose keruose gumbų užauga 40 - 50 proc. mažiau. Kolorado vabalai žiemoja dirvoje. Vasarą, pradėjus dygti bulvėms, vabalai pradeda misti bulvių lapais. Čia jie poruojasi, deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Palankiomis sąlygomis padaro daug žalos viršutinėms bulvių dalims, grauždamas lapus. Dirvai įšilus iki 14 - 15 °C pasirodo pirmoji kolorado vabalų karta, dedanti kiaušinėlius apatinėje bulvių lapų dalyje. Sudeda apie 400 - 2000 kiaušinėlių, iš kurių išsiritusios lervos graužia lapus. Pradeda nuo viršutinių lapų, vėliau nugraužia apatinius. Lėliukėmis virsta žemėje ir po 10 - 15 dienų išsirita nauja vabalų karta. Naikinama cheminėmis priemonėmis.

Bulvinis nematodas – tai karantininis bulvių kenkėjas. Apsikrėtusios nematodų lervomis bulvės būna skurdžios, bulvienojai trumpi, smulkūs, gelstantys nuo apačios, šaknys smulkios, vietomis apipuvusios, gumbai smulkūs ir negausūs. Ant nematodų pažeistų bulvių šaknų matyti gelsvi grūdeliai – cistomis virtusios kenkėjų patelės. Lervos juda dirvoje visą vegetacijos periodą, todėl bulvinis nematodas plinta per žemėtus gumbus, žemės dirbimo įrankius bei mašinas. Pagrindinis uždavinys, saugant bulvių pasėlius nuo nematodų, yra sustabdyti cistų plitimą į naujus laukus ir mažinti užsikrėtimo mastą ten, kur jų jau yra. Lietuvoje nematocidai neregistruoti, todėl vienas pigiausių ir efektyviausių būdų išnaikinti bulvinius nematodus – sėjomainos laikymasis. Geriausias priešsėlis bulvėms yra žiemkenčiai, kukurūzai, daugiametės žolės, ankštinių ir varpinių javų mišinys, lubinai, rapsai. Bulves, ypač skirtas sėklai, rekomenduojama tame pačiame lauke sodinti ne dažniau kaip kas 4 - 9 metai, naudoti tik sertifikuotą, nematodais neužkrėstą bulvių sėklą.

Amarai. Bulvėms kenkia apie 10 rūšių amarų. Labiausiai paplitę šunobeliniai, agurkiniai, persikiniai ir paprastieji bulviniai amarai. Gyvena kolonijomis ant daigų viršūnių ir apatinėje lapų dalyje. Daigai būna netiesūs, silpniau auga ir vystosi. Amarai yra virusinių ligų platintojai. Iščiulpti lapai pagelsta susiraukšlėja arba susisuka. Pavojingi ir tuo, kad perneša virusines ligas. Naikinama cheminėmis priemonėmis, mažuose plotuose gali padėti insekticidiniai augalai, jų nuoviras.

Spragšių lervos bulvių gumbuose išgraužia siauras landas, mažina jų prekinę vertę. Pažeisti gumbai sandėliuose dažnai supūva. Kenkėjai gausiau paplitę piktžolėtose, varputėtose dirvose, jei bulvės sodinamos po daugiamečių varpinių žolių arba pievų. Ekonominė žalingumo riba >5 - 10 lervų/m². Su spragšiais kovojama taikant sėjomainą ir žemės apdirbimą. Gilus arimas iškelia spragšių lervas į paviršių, ir šaltyje dalis jų žūna. Didelė problema – neprižiūrimi laukai, iš kurių spragšiai patenka į bulvių laukus. Nuo pirmos kartos spragšių padeda bulvių beicavimas.

Natūraliu būdu augalų kenkėjus padės išnaikinti naudingieji vabzdžiai. Juos į daržą pritrauksite naudodami MagiPal vabzdžių vilioklį. Tyrimais nustatyta, kad naudojant MagiPal naudingieji vabzdžiai kenkėjų skaičių sumažina net 40-80%. 

Padidinti natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams galima naudojant žalios linijos produktus su skirtingais augaliniais ekstraktais ir mikroelementais - Matrifruit, Matrinal B, Mimox Zn, Altozan B/Zn, Alsupre S, Drekkar, Copfort.

Efektyviai augalų kenkėjus naikina bioinsekticidas NeemAzal. Tai Indijoje augančio medžio Azadirachta indica A.Juss ekstraktas, išskirtas iš šio medžio sėklų. Nupurškus šiuo bioinsekticidu prieskonines ar kitas daržoves ir vaisius, juos galima skinti ir vartoti greičiau nei apdorojus augalą bet kokiu kitu insekticidu. Daugiau apie priemones nuo bulvių ligų ir kenkėjų rasite paspaudę šią nuorodą 

 

Kaip išsirinkti tinkamą bulvių veislę 

Didelę bulvių veislių įvairovę lemia ir tam tikram produktui keliami reikalavimai. Pavyzdžiui, auginant bulves savo stalui nekeliame reikalavimų veislei, kuriuos kelia atitinkamos bulvių perdirbimo įmonės. Tačiau, tokios savybės, kaip bulvės drėgnos ar sausos, sukrentančios ar kietos, geltonos ar baltos,  yra labai aktualios. Vienos bulvių veislės labiau tinka cepelinams, tačiau jos nėra skanios virtos, o kitos tinka viskam. Perkant bulves prekybos centruose dažniausiai nėra jokios informacijos apie veislę, todėl tokiems bulvių mėgėjams visiškai nesvarbu veislė. 

Lankantis turguose prekeiviai siūlo įvairių pavadinimų veisles, kaip „Nida“, „Laura“ ar „Beluga“. Paskutiniu metu tapo populiari ir daugelio pamėgta bulvių veislė „Vineta“. Ji daugiau ar mažiau subyra virimo metu. „Vineta“ parduodama kaip ankstyva veislė, kuri nėra labai gražios formos, krakmolinga, todėl ši veislė tinka ir cepelinams gaminti. Šios veislės bulves nėra sunku auginti, ji nėra lepi, todėl tinka auginimui mažesniuose sklypuose.

Jeigu svarbu bulvės išvaizda, tai pakankamai skani, lygia odele ir sekliomis akutėmis, nemažai sausųjų medžiagų turinti vėlyva bulvė „Dželi“, kuri Lietuvoje irgi jau žinoma. Ji taip pat tinka cepelinams gaminti. Kūdikių maistui tinka visos veislės, svarbu, kad šios bulvės būtų tinkamai išaugintos. Tai reiškia, kad auginimo metu būtų tinkamai subalansuotos ne tik maisto medžiagos, bet ir tinkamai naudojamos augalų apsaugos priemonės. 

Ruošiantis auginti bulves savo nedideliame sklype nors keliais sakiniais norisi paminėti apie Lietuviškos selekcijos bulves, kurios yra labai atsparios grybinėms ir bakterinėms ligoms bei virusinei infekcijai mūsų klimato sąlygomis. 

VB Venta – labai ankstyva veislė. Vegetacijos periodas 41 - 46 dienos. Keras kompaktiškas, vidutinio aukščio. Žydi negausiai, šviesiai violetiniais žiedais. Gumbai dideli, apvalūs, akutės vidutinio gylio. Odelė ir minkštimas šviesiai gelsvi. Maistinės ir kulinarinės savybės geros. Pjaustomos netamsėja, verdamos nesukrenta. Krakmolingumas 14 - 16 proc., prekinių gumbų išeiga – iki 95 proc. Veislė atspari vėžiui, juodajai kojelei, virusams, mažai pažeidžiama rauplių, neatspari nematodams. Auginant šios veislės bulves būtina laikytis sėjomainos. Gumbai vidutiniškai atsparūs fitoftorai. Žiemą laikosi gerai. Auga visose dirvose. Veislė gana atspari sausrai. Veislės paskirtis – labai ankstyvos stalo bulvės. Viena iš skaniausių ankstyvųjų bulvių veislių. Daiginant šios veislės bulvių sėklą galima išauginti ankstyvą ekologišką produkciją. 

Goda – ankstyvoji veislė. Keras išsiskleidęs, stambus, lapai stambūs, matinio blizgesio, ryškiomis gyslomis. Žydi trumpai, negausiai. Žiedai balti. Gumbai vidutinio dydžio, ovaliai apvalūs, šviesiai gelsvi, sekliomis akutėmis. Minkštimas gelsvas. Gero skonio. Pjaustant, verdant ir gaminant pusfabrikačius netamsėja ir nekeičia spalvos. Krakmolingumas 16 - 17 proc. Veislė atspari vėžiui, bulviniams nematodams, neimli virusams. Gumbai atsparūs fitoftorai. Labai gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Veislė atspari sausroms. Veislės paskirtis – ankstyvosios stalo bulvės. Dėl didelio atsparumo ligoms ir geros prekinės išvaizdos tinka ekologiniams ūkiams. 

VB Aista – vėlyva veislė. Keras status. Stiebai nestori, šakoti, tamsiai žali, išauga aukšti. Lapai ryškiai žali, gausūs. Žiedai balti, vidutinio dydžio, žydi gausiai ir ilgai. Mezga uogas. Gumbai stambūs, balti, plokščiai apvalūs, su sekliomis akutėmis. Minkštimas baltas. Lupena tvirta, šiurkšti. Prekinių gumbų būna apie 90 proc. Krakmolingumas siekia 21 proc. Bulvės gero skonio. Išvirtos nejuoduoja, gerai suverda. Veislė atspari vėžiui, nematodams ir fitoftorai. Nebijo daužymo, gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Veislės paskirtis – stalo bulvės. Dėl didelio krakmolingumo gali būti specialiai auginamos krakmolo gamybai. Ypač gerai tinka ekologiniams ūkiams, nes labai atsparios fitoftorai. 

Užsieninių veislių bulvės populiariausios ankstyvesnės brandos. Kokias bulves rekomenduojama auginti Lietuvoje, galima pasitikslinti kiekvienais metais išleidžiamame Nacionaliniame augalų veislių sąraše. Nepatartina auginti tų veislių bulvių, kurių nėra minėtame sąraše. O štai, kokios yra populiariausios Lietuvoje užaugintos bulvės, aiškiausiai galima pamatyti turguose ir turgeliuose. Taigi, apžvelkime dažniausiai prekyboje esančias bulvių veisles. 

Adora – olandiška labai ankstyva, derlinga, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai vienodo dydžio, užauga stambūs, apvaliai ovalūs, šviesiai gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis. Šios veislės bulvės atsparios mechaniniams sudaužymams, sausajam puviniui, jautresnės marui ir rauplėms. Adora užaugina keletą stiebų su negausiu kiekiu gumbų viename kere, todėl rekomenduojama sodinti tankiau ir sekliau, kadangi gumbai formuojami iš dalies giliai. Vidutinis žiemojimo laikas. 

Vineta – vokiška ankstyva, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai apvaliai ovalūs, stambūs, šiurkštesne odele, vidutinio gilumo akutėmis. Geros prekinės išvaizdos, atsparūs mechaniniams pažeidimams. Luobelė ir minkštimas gelsvi. Išvirtos nežymiai subyra. Gerai laikosi žiemą. Augalai atsparūs vėžiui, bulviniams nematodams Ro1, virusams A ir Y ir lapų susisukimo virusui, juodajai kojelei. Šios veislės bulvės mažiau reiklios dirvai ir drėgmei, ypač atsparios sausrai, neimlios ligoms ir kenkėjams. Nepakenčia azoto pertekliaus, dėl kurio sustoja gumbų brendimas ir susilpninamos sandėliavimo savybės. Tinkamos daiginti. Puikaus skonio. Gerai laikosi sandėliuose, ilgas ramybės periodas. Tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose. Šios veislės bulvės įvairiomis kintamomis auginimo sąlygomis duoda pastovų vidutinį derlių. 

Osprey – angliška vidutinio ankstyvumo, derlinga maistinės paskirties bulvių veislė, išsiskirianti marga, šviesia, su rausvomis akutėmis luobele, švelniai gelsvu minkštimu. Ypač atspari įvairioms rauplėms ir sunkiems sudaužymams. Dėl išvaizdos ir pakavimo savybių ši veislė yra viena populiariausių Skandinavijoje. Pakenčia sausrą, ypač atspari juodajai kojelei, puviniams, iš kitų veislių išsiskiria mažesniu jautrumu marui. 

Melody – olandiška vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, naudojama šviežiam vartojimui, pakavimui, plovimui. Pasižymi puikiomis skonio savybėmis visą žiemojimo laiką: nejuoduoja išvirtos, vidutiniškai miltingos. Ilgas ramybės periodas (7 - 8 mėnesiai). Gumbai ovalūs, gelsva tinkline luobele, sekliomis akutėmis, kere formuojami vienodo dydžio.          Minkštimas švelniai geltonas. Melody išsiskiria pakankamai dideliu atsparumu mechaniniams sužeidimams ir sudaužymams, marui, atspari daugumai ligų.

Laura – austriška vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, tinkanti perdirbti. Gumbai pailgai ovalūs, raudoni, labai puikios prekinės išvaizdos. Minkštimas ryškiai geltonas. Augalai neimlūs nematodams, virusams, tačiau jautrūs marui. Šios veislės bulvės ypač atsparios sausrai. Gero skonio, verdamos nesukrenta, išvirusios nepakeičia spalvos. Ilgas ramybės periodas. Nebijo vandens pertekliaus. 

Populiariausios Lietuvoje – ankstyvos ir vidutinio ankstyvumo bulvės. Vėlyvųjų bulvių paklausa nedidelė, bet jos geriau negu ankstyvosios laikosi sandėliuojamos. Svarbiausia, kad būtų kokybiška bulvių sėkla.

Algis Mačiukas