Karšiai žiemą yra vienas iš sunkiausiai pagaunamų, tačiau tuo pačiu daug džiaugsmo suteikiančių laimikių. Kai kimba tik smulkmė ištraukti pusės kilogramo agresyviai besipriešinantį karšį vienas malonumas. Tačiau pagauti karšį reikia žinių ir kantrybės. 
  Karšius žiemą gaudau jau penkioliką metų. Negaliu sakyti, kad puikiai juos pažinau. Tačiau manau, kad nėra pilnai žinančių apie karšių elgseną žiemą  net tarp ichtiologų. 

  Karšių būriavimosi vietos

   Žiemą karšiai laikosi būriuose. Būriavimosi vietos ir elgsena skiriasi nuo vasaros. Vasaros metu karšiai dažniausiai migruoja palei krantą, kurį laiką laikosi duobėse. Žiemą karšiai dažniausiai beveik nemigruoja, laikosi nedideliame pasirinktame plote. 
  Sunku pasakyti ar didesni kaip 1 kilogramo karšiai laikosi kartu su paaugusiais karšiais. Tokie pakliūna itin retai. Dažniausiai pagaunami 200 - 400 gramų karšiukai. Vasarą būtų juokas, žiemą traukti ant plono valo įtampa ir malonumas. 
   Tokie karšiai randami ant gana didelio lygaus dugno, apie 8- 12 metrų gylyje. Dugnas kietas, su mažai dumblo su nedideliu 2- 10 laipsnių nuolydžiu. Karšių neteko užtikti kur dugnas padengtas povandeniniais žolynais. Tai turėtų būti ne sėklius viduryje ežero,  o perėjimas tarp duobių, sekluma su perėjimu į krantą. Dažniausiai karšiai toje pat vietoje būriuojasi metai iš metų. Žinant vietą visai tikėtini laimikiai. Nors kartais kelių dešimčių metrų paklaida ir karšių nepagaunama. 

 Karšių jaukinimas žiemą 

Karšių žvejybos vietoje paruošiamos kelios eketės. Atstumas tarp ekečių nuo kelių iki dešmties metrų. Puikiai žinantys vietas vietiniai karšininkai eketes gręžia kas trejetą - penketą metrų. Tai daro ne dėl karšių paieškos. Pagavus didesnį karšį pusvalandžiui išbaidomi kiti karšiai  ir pereinama į kitą eketę. 

  Kiekvienoje eketėje paruošiamas dugnas. Sunkesniu metaliniu daiktu išdaužomas dugnas, sujaukiant dumblą, sudraskant dažnai būnantį vientisą  dumblių sluoksnį. 
  Karšiams atrasti maitinimosi vietą labai padeda dirbtinis orientyras. Tai gali būti marlėje suvyniotas pašaras. Ryškus orientyras greičiausiai tampa maitinimosi maršruto žyma. Rasdami patinkančio pašaro netoliese būriuojasi karšiai. 
  Pašarui labai tinka raudoni žieminiai pašarai perpus sumaišyti su maltais duonos džiuvėsiais. Galima įdėti kvepiančių priedų. Taip pat būtini dideli kiekiai trūklio lervų. Pirmiausia leidžiami rutuliai iš labiau sulipusio pašaro. Į rutulio vidų įdedamas geras žiupsnelis trūklio levų. Šėrimas daromas iš vakaro.
  Kitą dieną šeriama biresniu tokios pat sudėties pašaru ir žiupsneliu trūklio lervų. Pašaras bus biresnis įpylus daugiau vandens. Galima įpilti į eketę sauso pašaro, kad mirkstant jis be perstojo leistusi į dugną. 

  Pirmą žvejybos dieną retai pagaunami didesni egzemplioriai. Didesni karšiai pasigauna po kelių dienų ar net savaičių pastovaus maitinimo. 

  Žieminė karšių žvejyba

Karšių kibimas prasideda antroje žiemos pusėje ir tęsiasi iki paskutinio ledo. Oro sąlygos gali būti įvairios, bet geriau jei nusistovi vienodi orai. Teko pastebėti, kad mėgsta kibti pučiant pietryčių vėjui. 
 Dažniausiai karšiai kimba ne visą dieną. Geriausias laikas vėlyvą rytą ir prieš leidžiantis saulei. 

 Gaudomi karšiai sunkiomis volframinėmis sidabrinėmis avižėlėmis. Dedama musės lerva ir kuokštas trūklio lervų. 20 - 30 centimetrų aukščiau uždedama šoniplaukos imitacijos ar kitokia nedidelė avižėlė. Valas naudojamas 0,12 - 0,14 milimetrų, standesnis. Pagal volframinės avižėlės svorį parenkamas sargelis.

Mėgstamiausia karšiams išlieka kriaušės formos avižėlė. Kabinama musės lerva ir kuokštas trūklio lervų.

  Karšiai kimba iki pusmetrio nuo dugno. Žvejybos pradžioje karšiai dažniausiai kimba prie pat dugno. Pradėjus papildomai šerti greičiausiai pakyla maitintis krentančiu pašaru. Avižėlė pradžioje nuleidžiama iki dugno ir atsargiai keliama viršų. 
  karšiai elgiasi įvairiai. Kartais būna aktyvūs ir agresyviai griebia žaidžiančią avižėlę. Kartais atsargiai kelia ilgai nejudintą avižėlę. 
  Klasikinis žieminis karšio kibimas yra užtikrintas sargelio kėlimas. Kertama nelaukiant. Sėkmingiausias užsikirtimas per pusę pakėlus sargelį. 

Puikiai tinka klasikinė žieminė meškerė

 Didelį karšį įmanoma pagauti tik elgiantis tyliai. Dėžei paruošiama lygi vieta, pabarstoma kiek minkštesnio sniego, kad nedungsėtų ant ledo. Per naktį susidaręs ledukas atsargiai išdaužomas. Papildomos eketės turėtų būti išgręžiamos prieš tai.  Sningant eketes reikėtų pažymėti, kad negręžti naujų ekečių.

  Ką pagaminti iš karšių

Su šviežiais karšiais galima padaryti tikrą šventę ir kulinarinį potyrį. Neišdildomi potyriai išvirti ant ledo karšių žuvienę. 

Virti galima ant šašlykinės.

Dviguba žuvienė daroma pradžioje iš smulkių žuvelių ir vėliau pridedami dideli karšių gabalai.

2 kg smulkių žuvelių - idealu pūgžliai, ešeriukai, tiks ir kuojytės, bei maži plakiukai ar karšiukai. Dedama į 5 litrus vandens. Įdedama keli svogūnai, kelios morkos, bulvė. Lauro lapelių, šaukštelis džiovintų čiobrelių. Po 1,5 valandų virimo nukošiama.

Į sultinį dedamos pjaustytos morkos, bulvės. Kai suminkštėja dedami karšių gabalai, druska. juodieji pipirai. Po penketo minučių sudedama krapų viršūnėlės, petražolės, keletas supjaustytų česnako skiltelių. Įpilame 100 g degtinės, uždengiame dangčiu ir nukeliam ant ugnies ant malkų.