„Aš nusipirkau sau vyrą“, – pareiškė ji.

Vergas veržėsi į miegamąjį. Gražuolė lietuvė, sėdėdama ant išskleistos lovos, šypsojosi: ji buvo tikra, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks. Salomėja suprato: neteisinga, kad europietė vadina savo vergą gražiu Austrijos karininku belaisviu, kurį ji išpirko iš turkų, kad vėliau su antkainiu parduotų jo artimiesiems. Suprato, bet nieko negalėjo su savimi padaryti. Jai patiko šis žodis – „vergas“. Tačiau durys į miegamąjį prasivėrė, paraudęs jaunas gražuolis krito jai po kojomis. Salomėja patraukė peties virvelę, ir švelnus audinys nuslydo žemyn. Austras, tarsi užburtas, žiūrėjo į ją, o Salomėja paragino: „Eik čia… verge.“

1718 m. netoli Naugarduko, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste, nedidelio dvarininko Jefimo Ruseckio šeimoje gimė mergaitė. Tėvas buvo išsilavinęs žmogus, todėl dukrą pakrikštijo biblinės gražuolės Salomėjos garbei.

Kai Salomėjai sukako keturiolika metų, tėvas nusprendė, kad laikas ją ištekinti – negražu, kad tokia stipri mergina švaisto išteklius didelėje šeimoje. Taip pat netrukus atsirado tinkamas jaunikis: nors nebuvo labai turtingas ar kilmingas, tačiau mokytas žmogus. Jokūbas Galpyras buvo iš Baltijos vokiečių kilmės, liuteronų tikėjimo ir, svarbiausia, greičiausiai vienintelis akių gydytojas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Jefimas Ruseckis tiek gerbė mokslininkus, kad nepastebėjo didžiulio amžiaus skirtumo tarp jaunikio ir nuotakos: gydytojas buvo tris kartus vyresnis už Salomėją. Vestuvės įvyko Naugarduke, o po to Jokūbas tuoj pat pradėjo ruoštis kelionei. Matyt, lietuviai nelabai vertino akių gydytojus, pirmenybę teikdami raganoms ir užkalbėtojoms. Galpyras ilgai planavo palikti „šią barbarų šalį“ ir persikelti į Osmanų imperiją, į Stambulą. Ten, Jokūbo manymu, jo gydytojo menas būtų tinkamai įvertintas.

Stambulas, XVIII amžius

Atsisveikinusi su šeima, Salomėja kartu su vyru išvyko į tolimąją Turkiją. Stambulas nenuvylė Jokūbo Galpyro lūkesčių. Nepaisant stiprios konkurencijos tarp musulmonų ir žydų gydytojų, Jokūbo praktika netrukus suklestėjo – klientų buvo daug, o pinigai plaukė į jo kišenę.

Nors buvo menkai išsilavinusi, Salomėja dalyvavo vyro operacijose kaip padėjėja. Pasirodė, kad ji turi talentą medicinai, ir Jokūbas mokė jaunąją žmoną visko, ką pats žinojo.

Maždaug po dvejų metų Salomėja pati išmoko gydyti, žinoma, su kintama sėkme, kaip ir dauguma to meto gydytojų. Islamo tradicijos draudė moterims užsiimti gydytojo veikla, tačiau gražuolei lietuvei, kaip užsienietei, šis draudimas netaikė. Todėl, padedant vyrui, Salomėja įgijo savo praktiką ir užėmė unikalią nišą: ji gydė moteris ir eunuchus sultono hareme, kur vyrams patekti buvo draudžiama.

1736 m. aštuoniolikmetė Salomėja pagimdė dukrą Konstanciją. Po dukters gimimo Salomėjos ir Jokūbo santykiai pablogėjo: Jokūbas pradėjo pavydėti Salomėjos sėkmės medicinos srityje. 1738 m. daktaras Galpyras užsikrėtė maru ir mirė.

Palaidojusi vyrą, Salomėja pradėjo ieškoti būdų, kaip užtikrinti dukters ateitį. Pažįstamas turkas pasiūlė jai pradėti karo belaisvių perpardavimo verslą. Tuo metu vyko Rusijos, Austrijos ir Turkijos karas, ir Konstantinopolyje buvo daug belaisvių – tiek rusų, tiek austrų.

Belaisviai dažnai buvo parduodami vergų turguose kaip vergai, o daugelis turkų sugebėjo iš to puikiai užsidirbti, pirkdami belaisvius, o paskui už didelę kainą perparduodami jų artimiesiems.

Salomėjos verslas

Salomėja nusprendė, kad toks uždarbis yra visiškai dievobaimingas – juk ji galiausiai suteikė vergams laisvę. Jauna moteris nupirko penkis austrų belaisvius iš vergų turgaus ir išsiuntė laiškus jų artimiesiems.

Po kurio laiko keturios šeimos atsiuntė išpirkas, ir belaisviai buvo išsiųsti namo. Tik vėliavnešio Juozapo Fortunato Pilsčino šeima nieko neatsiuntė. Pilsčinas gyveno atokiame miestelyje, ir tikėtina, laiškas jo tėvų nepasiekė. Neatmestina, kad šeima tiesiog neturėjo pinigų.

Taigi, Salomėja iš esmės turėjo vergą, nupirktą pagal visas taisykles vergų turguje. Pilsčinas pasirodė esąs puikus žmogus ir ištikimai tarnavo savo „poniai“ bei jos mažajai dukrelei.

Salomėja ketino išsiųsti Pilsčiną su jėzuitais į Barį, iš kur jis galėtų keliauti į Vieną. Sužinojęs apie šeimininkės planus, „vergas“ pravirko karčiomis ašaromis: „Mano ponia, ponia Halpyra, medicinos gydytoja, mane išpirko iš turkų nelaisvės, aš jai tarnavau, ir ji yra našlė pagal Dievo valią, o aš laisvas žmogus. Norėčiau tapti jos amžinuoju vyru. Pažadu taip pat gerbti ją, saugoti jos garbę ir po vestuvių tarnauti taip, kaip dabar, kai esu jos nupirktas vergas.“

Salomėja buvo sujaudinta ir leido vergui įeiti į jos miegamąjį. Netrukus įvyko vestuvės. „Aš nusipirkau sau vyrą“, – juokdamasi sakė Salomėja.

Po vestuvių

Deja, po vestuvių Pilsčino požiūris į „ponią Halpyrą“ pasikeitė. Jis pasijuto esąs šeimininkas, įžeidinėjo žmoną, reikalavo pinigų. Vargšė Salomėja turėjo dieną ir naktį sunkiai dirbti, kad patenkintų vyro norus.

1739 m. „medicinos gydytoją“ pakvietė į Lietuvą LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Radvila, pravarde „Žuvelė“, kuris kentėjo nuo daugybės ligų. Mykolas taip norėjo, kad Salomėja būtų jo dvare Nesvyžiaus pilyje, jog pažadėjo jos vyrą paskirti pėstininkų pulko vėliavnešiu.

Netrukus Pilsčinai persikėlė iš Osmanų imperijos į Nesvyžių. Salomėja gydė Mykolą Kazimierą visais turimais būdais: etmonui buvo atliktos 56 kraujo nuleidimo procedūros, 30 kartų pritaikytos dėlės ir 13 kartų dėtos taurės. Gydymas padėjo – etmonui pasidarė geriau.

Kelionės į Rusiją ir Austriją

Iš Nesvyžiaus Salomėja trumpam išvyko į Rusiją, į Sankt Peterburgą, kur jos laukė turtingas siras, su kuriuo ją siejo verslo ryšiai. Praleidusi keletą metų Rusijoje, Salomėja su šeima vėl atsidūrė Vienoje.

Pilsčinas netrukus mirė, ir Salomėja tapo laisva. Dukra Konstancija ištekėjo už gydytojo, o Salomėja dar kartą išvyko į Stambulą, kur toliau dirbo kaip medicinos gydytoja.

Iš Nesvyžiaus Salomėja trumpam išvyko į Rusiją, į Sankt Peterburgą.

Anos Ivanovnos dvare „daktarė“ buvo priimta su pagarba. Valdovė ir freilinos su malonumu vaišinosi gydomosiomis „konfetomis“, paruoštomis pagal unikalų madam Pilščin receptą. Rusijoje Salomėjai buvo perduoti keturi turkų karo belaisviai, kuriuos ji parvežė į Nesvyžių, tikėdamasi gauti išpirką iš jų šeimų. Tačiau etmonas Mykolas Kazimieras Radvila priešinosi jų pardavimui ir įsakė paleisti turkus namo be jokios išpirkos.

Salomėja su vyru ir dukra Konstancija apsigyveno Lakhvos miestelyje (dabartinis Bresto sritis, Baltarusija).

1740 metais Salomėja pastojo ir viena išvyko į Vieną, kad gautų Pilščino genealogijos kopiją – šis dokumentas buvo būtinas siekiant patvirtinti būsimo vaiko kilmingą kilmę. Laukdama sprendimo dėl savo klausimo, Salomėja pradėjo dirbti gydytoja prie Turkijos ambasados.

1741 metų rudenį, būdama Vienoje, 23 metų madam Pilščin pagimdė sūnų Francišeką Ksaverą.

Tačiau bendro vaiko gimimas nepagerino Salomėjos santykių su vyru. Grįžusi į Lakhvą, moteris sužinojo, kad jos vyras Juozapas Fortunatas Pilščinas buvo įsirengęs sau baudžiauninkų haremą. Per vieną barnį Pilščinas užpuolė Salomėją. Netrukus ji sužinojo, kad vėl yra nėščia.

1742 metais, išvykusi į Vieną, pretekstu gauti pinigus už anksčiau išlaisvintus belaisvius, Salomėja pagimdė antrąjį sūnų – Stanislovą Kostką.

Ji nebegrįžo pas savo vyrą. Vienoje Salomėja pareikalavo skyrybų su Pilščinu, apkaltindama jį bandymu ją nužudyti. Anot jos, tarnas Steponas, vykdydamas šeimininko įsakymą, paduodavo jai nuodingą sriubą, dėl kurios ji neteko „plaukų, dantų ir nagų“.

Gavusi skyrybas, Salomėja apsigyveno Vienoje. 1750 metais jai užsimezgė aistringi santykiai su Žytomyro dvarininku Juozapu Makovskiu, kuris buvo septyneriais metais jaunesnis už „daktarę“. Juozapas buvo apgavikas ir lošėjas, ir jį domino tik Salomėjos pinigai.

Įsimylėjusi Salomėja visada jį palaikė, ne kartą gelbėdama jį nuo skolų kalėjimo po didžiulių pralaimėjimų kortose.

Juozapas atsakė ne tik nedėkingumu, bet ir siaubingu nusikaltimu.

Salomėjos sūnus, 9 metų Francišekas Ksaveras, užtiko Juozapą su dviem „meilužėmis“. Berniukas ėmė šaukti, kad viską papasakos motinai, ko Makovskis negalėjo leisti. Dvarininkas užrakino Francišeką rūsyje ir, kaip teigiama Salomėjos atsiminimuose, „numarino jį badu“.

Salomėja, sužinojusi apie šį įvykį, nedelsdama nutraukė santykius su Juozapu. Ji nebegalėjo likti Lenkijoje. Ištekėjusi dukrą Konstanciją už dvarininko Antonijaus Ostrovskio ir įtaisydama sūnų Stanislovą Kostką į mokyklą Lvove, Salomėja išvyko į Stambulą.

Turkijoje Salomėja dirbo gydytoja sultono Mustafos III hareme.

Čia ji užbaigė darbą prie savo memuarų knygos pavadinimu „Mano gyvenimo nuotykiai“.

Skaitytojams „Nuotykių“ knygoje atsiveria darbščios ir atsakingos moters gydytojos portretas, kuri nuoširdžiai siekė palengvinti savo pacientų kančias ir jiems padėti. Salomėja sielojasi dėl nesėkmingo šeimyninio gyvenimo ir to, kad turėjo palikti Lenkijoje dukrą ir sūnų.

Salomėjos Ruseckaitės knygos viršelis

1760 metais, būdama 42 metų, Salomėja nebegalėjo iškęsti ilgos atskirties nuo vaikų ir išvyko atgal į Lenkiją.

Pakeliui į jos vilkstinę užpuolė Krymo totoriai, kurie nuvežė „daktarę“ į Bachčisarajų. Chanas Devletas Girejus atsisakė paleisti gydytoją, todėl Salomėja pradėjo dirbti rūmų oftalmologe, aptarnaudama Krymo valdovo haremą.

Pasak Rusijos konsulo Kryme Aleksandro Nikiforovo ataskaitos, Salomėja rūmuose buvo labai gerbiama ir jai nieko netrūko.

Kryme Salomėja Pilščin, gimusi Ruseckaitė, pirmoji moteris gydytoja iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir mirė.

Deja, jos mirties data liko nežinoma.

Taip susiklostė moters, kurios gyvenime buvo tiek daug „nuotykių“, kad jų, rodos, būtų užtekę keliems gyvenimams, likimas.