Nelaimė visada ateina netikėtai. Netgi tada, kai esame susitaikę su artimųjų ligomis, mirtis išmuša iš vėžių. Mylimo žmogaus netekęs asmuo patiria didžiulį stresą, jį užvaldo emocijos, sunku susidoroti su užgriuvusiais rūpesčiais. Racionaliai nemąstančiu žmogumi lengva manipuliuoti: daugeliu atveju į pagalbą atskuba giminės, kaimynai, draugai, tačiau ar visada patarimai yra kompetentingi ir geranoriški? Vieni išties pagelbėja, kiti nukreipia, treti pasinaudoja situaciją - visų paskatos skirtingos.

Šiuo straipsniu siekiame padėti susiorientuoti, jei ne tam, kurio artimas išėjo Anapilin, tai bent tiems, kurie tuo metu yra šalia. Juk kartais žmonės nori padėti, tačiau nežino kaip.

Pirmiausia - reikia susitaikyti su situacija: nelaimė jau įvyko. Skubėti nebėra kur - žmogaus gyvenime taškas jau padėtas. Skubėti reikia padėti gyviesiems, o mirus artimajam - reikia laiko. Likusiems artimiesiems svarbiausia tinkamai atiduoti pagarbą, o ne kuo greičiau atsisveikinti (paprastai už didžiulius pinigus). Skausmo apakintas asmuo, nesugeba mąstyti logiškai, todėl lengva bet kuo įtikinti, įpiršti brangiausias paslaugas - ne retas atvejis, kai artimo netekęs žmogus netgi įklimsta į skolas.

Kaip elgtis suradus mirusį

Tai gali būti: namai, ligoninė, pakeliui į ligoninę (greitosios pagalbos mašinoje), laiptinė, gatvė, užsienis.

Kūno negalima liesti, kol įvykio neužfiksuos medikai ir policijos pareigūnai (jeigu žmogus mirė viešoje vietoje arba mirtis smurtinė - daugelis paskuba, todėl turi problemų su policija, kadangi gali būti sunaikinti nusikaltimo įkalčiai). Mirtį konstatuoti turi teisę ir šeimos gydytojas, prižiūrėjęs ligonį paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Jei gydytojas nelankė paskutinėmis dienomis, jis negali išrašyti laikinosios medicininės pažymos.

Namuose mirusiojo kūnas į teritorinę lavoninę turėtų būti nugabentas per dvi valandas.

Ligoninėje mirusiojo kūnas negali būti joje laikomas ilgiau nei 4 paras (už kurias moka teritorinės ligonių kasos). Vėliau turi būti perduotas teritorinei lavoninei. Tačiau, jei didelė ligoninė turi savo patanatominį skyrių su šaldytuvais, kūną galima laikyti ilgiau.

Viešoje vietoje mirusiojo kūno pervežimą ir laikymą privalo organizuoti savivaldybė. Kol giminės neatvažiavo ir neatpažino mirusiojo, - jis laikomas nežinomuoju. Mirusį gali atpažinti tik jo artimas.

Kūno laikymas teritorinėje lavoninėje

Šventame Rašte rašoma, jog palaidoti mirusį reikia per tris dienas, deja daugelis skuba palaidoti kuo greičiau ir geriau. Visgi stresinėje situacijoje viską atlikti gerai - paprastai neįmanoma. Todėl šios srities ekspertai pataria kūną išlaikyti tiek, kiek reikalinga susitaikyti su netektimi ir tinkamai suorganizuoti laidotuves.

Už benamių kūnų laikymą teritorinėje lavoninėje turi mokėti savivaldybė, o už asmenų, turinčių gyvenamą vietą, kūnų laikymą moka giminės.

Laidojimo dokumentų tvarkymas

Pirmasis dokumentas, kurį gauna mirusiojo artimieji - gydytojo išrašyta laikinoji medicininė pažymą. Vėliau reikia kreiptis į savivaldybę, kad išregistruotų mirusįjį asmenį ir išrašytų mirties liudijimą. Turint pažymą, liudijančią mirtį, galima kreiptis dėl laidojimo pašalpos.

Laidojimo pašalpa mokama mirusiojo šeimos nariui arba asmeniui, kuris jį laidoja.
Kad gautumėte pašalpą, turite pateikti šiuos dokumentus:
1. mirties liudijimą;
2. prašymą;
3. pasą.
Laidojimo pašalpa mokama iš rajono savivaldybės biudžeto ir turi būti išmokėta per 24 valandas po kreipimosi. Laidojimo pašalpa nemokama, kai laidojama valstybės (savivaldybės) lėšomis.
Laidojantis asmuo dėl pašalpos gavimo turi kreiptis į rajono savivaldybę pagal mirusiojo asmens buvusią gyvenamąją vietą arba laidojančio asmens gyvenamąją vietą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo šios teisės atsiradimo dienos.

Rašytinį leidimą laidoti kapinėse išduoda savivaldybė pagal jos tarybos nustatytą tvarką arba seniūnai, jeigu jiems pavesta prižiūrėti seniūnijos teritorijoje esančias kapines. Leidimas išduodamas, kai laidojantis asmuo pateikia rašytinį prašymą ir mirties liudijimą. Šio leidimo forma nurodyta Kapinių tvarkymo taisyklių priede. Už kapavietės priežiūrą atsakys laidojantis asmuo, kurio prašymu buvo skirta laidojimo vieta.

Ko reikia atsisveikinant su velioniu

• Sutvarkyti mirusiojo kūną;
• Karsto;
• Šarvojimo vietos;
• Katafalko;
• Iškastos kapo duobės.
• Gedulingų pietų (nebūtina)

Sutvarkyti kūną gali tik specialistai. Dėl higienos normų to neturėtų daryti velionio artimieji namuose. Ypač tai daryti rizikingą, jeigu žmogus sirgo - galima perduoti ligą.

Karstą artimieji pasirenka pagal savo norą ir galimybes. Jį reikėtų pirkti tada, kai emocijos atslūgsta. Paprastai prislėgtas žmogus perka skubotai, neapgalvojęs, nepasvėręs savo finansinių galimybių. Dėl to vėliau neretai kyla neplanuotų, papildomų rūpesčių. Galima paminėti atvejį, kuomet velionio artimieji karstą keitė tris kartus: pradžioje buvo nupirktas prabangus karstas, vėliau keistas į itin paprastą, galop pasirinktas už vidutinę kainą.

Šarvoti namuose, butuose neleistina. Dėl prastos ventiliacijos necirkuliuoja oras, patalpoje, susirinkus daugiau žmonių, kyla temperatūra, darosi tvanku - didėja ligų rizika.

Šarvojimui yra skirtos specialios vietos - šarvojimo salės. Jos turi būti pritaikytos ir sėdėjimui, ir stovėjimui, taip pat turėtų būti atskira patalpa giminėms. Labai svarbu gera patalpų ventiliacija arba pakankamai erdvės oro cirkuliacijai. Užsakydami salę, artimieji turėtų apgalvoti, kiek žmonių gali ateiti pagerbti velionį. Nereikėtų užsakyti didžiulės šarvojimo salės, jeigu nesitikima sulaukti daug žmonių.

Kokia mašina išvešite velionį į paskutinę kelionę - visiškai nesvarbu, tai turi būti paprastas, tvarkingas, karstui pervežti skirtas automobilis. Laidojimo procesijai galima užsakyti policijos pareigūnų palydą.

Lietuvoje visos kapinės yra valstybinės. Vos gimęs Lietuvos pilietis iškart gauna teisę į vietą kapinėse, todėl už žemę mokėti nereikia.

Ar po šermenų bus rengiami gedulingi pietūs, priklauso tik nuo artimųjų.

Vilma Galminaitė