Pėsčiųjų ir dviračių takai Labanore
Atnaujinta: 2020-07-28
  • Aiseto ež prie Šnieriškių
  • Pėsčiųjų ir dviračių takai Labanore
  • alnio_pazintinis_takas_maskoliuku_ezerai
  • Labanoro pažintinis takas1
  • Alnio pažintinis takas

Pėsčiųjų takai Labanore

 

Labanoras - tikriausiai gražiausia Lietuvos giria. Didžiuliai mažai apgyvendinti miškingi ir ežeringi plotai vilioja keliautojus. Labanoro centras yra Labanoro kaimelis, ilgą laiką buvęs miško žmonių susibūrimo ir švenčių vieta. Labanoras minimas nuo XIV amžiaus ir turi įdomią, legendomis apipintą, istoriją. Sklinda legendos, kad po kažkurio nepavykusio sukilimo į Labanorą atvyko škotai. Gal todėl vieninteliame Labanore tradiciniu yra laikomas dūdmaišis (Labanoro dūda),  primenantis škotišką dūdmaišį. Čia stovi ir graži medinė Labanoro bažnyčia, nors pats kaimelis gana nykus. Keliaudami po aplinkinius miškus neabejotinai grožėsitės aplinka. Deja, kaip ir daug kur Lietuvoje, ten taip pat daug paežerių, kurios užstatomos dalinant leidimus ponams iš saugomų teritorijų. Taip pat gražiausiųjų vietų nesugebėta apsaugoti ir nuo plynųjų kirtimų. Šiek tiek per daug ponų Vilniuje ir per mažai investicijų į vietinę infrastruktūrą. Tačiau matosi, kad vietiniai nesėdi rankų sudėję, ir juos galima labai pagirti už šviežiai sužymėtą Alnio pėsčiųjų taką. 

Pažintinių, pėsčiųjų ir dviračių takų žemėlapis. Žemiau pristatyti takai yra šiame žemėlapyje. Deja Google maps nežymi visų takėlių ir teko pravesti linijas iš patirties. Turėkite telefoną su navigacija - nepasiklysite. 

 

Alnio pėsčiųjų ir dviračių takas

Tai tikriausiai gražiausias pėsčiųjų takas Lietuvoje. Alnio ežeras - jei ne pats skaidriausias, tai tikrai vienas iš švariausių ir skaidriausių ežerų Lietuvoje. Krintantys saulės spinduliai vandenį nuspalvina  kalnams būdinga šviesiai melsva spalva ir atspalviais, priklausančiais nuo gylio ir dugno. Šiuo vaizdu galima grožėtis nuo aukštų, retomis pušimis apaugusių Alnio šlaitų. Automobilį galima palikti Alnio stovyklavietėje, ežero pradžioje. Čia gana saugu, nes beveik visada būna žmonių. Pirmoji ir tikriausiai gražiausia ežero regykla – vos už 300 metrų, paėjus keliu. Nuo čia atsiveria beveik kilometras Alnio ežero, besitęsiantis iki pat salos. Kaimyniniuose parkuose tokioje vietoje būtų pastatyti keli staliukai ir suoliukai, skirti pasigrožėti vaizdu. Nors ir čia jie yra, tačiau nelegalūs. Einant palei ežerą galima pasirinkti kelis variantus. Nužymėtas kelias neleis paklysti, bet didžiąją kelio dalį nesimatys ežero. Paežerėje eina takelis, keliose vietose kiek pertraukiamas bruzgynų. Tačiau eidami juo visą laiką grožėsitės vaizdais ir bet kada galėsite įšokti į ežerą pasimaudyti. Kiek problematiška būna karštuoju sezonu, nes palei ežerą gana daug stovyklaviečių. Galima keliuku važiuoti dviračiu, bet reikia pasiruošti daugybei šaknų ir nuolatiniams kalniukams-pakalnėms. Jei eisite pagal ežerą, grįžti į trasą verta ties Maskoliukų ežeriukais, ar net juos apeiti. Šalia - labai įspūdinga senomis pušimis apaugusi kalva. Kai perbrendamas upelis, galima pasirinkti kelis variantus. Aplink Karosiuko ežerą maršrutas nužymėtas. Tačiau galima „nukirsti“ einant pelke tarp Alnio ir Karosiuko. Daug kam įsimena jausmas, kuomet stovi ant siūbuojančios žolės. Piktnaudžiauti šiuo praėjimu nereikėtų, rekomenduotina praeiti atsargiai, basomis kojomis. Tiek tam, kad pajaustumėte pelkę, tiek, kad apsaugotumėte dangą nuo sudraskymo.

Alnio pažintinis takas

Alnio ežeras

 Pagal sužymėtą maršrutą keliausite atgal. Jei esate labiau patyrę keliautojai, dar daugiau įspūdžių gausite keturiais kilometrais prailginę maršrutą. Toliau einant galima pakilti prie  Žiotelių ežeriukų (kai kuriuose žemėlapiuose jie vadinami Elniukas), labai vaizdingi, apsupti aukštų atvirų šlaitų. Jų pradžioje yra išėjimas nusimaudyti. Du ežeriukus skiria pelkėta sąsmauka. Iš karto už Žiotelių - Striko ežeras. Kiek paėjus - dar viena fantastiška regykla į atsiveriantį Striką ir jo pušimis apaugusius šlaitus. Kelias toliau eina pro Samavą ir įsilieja į Purvėnų – Kraujelių keliuką. Kiek paėjus galima grįžti į nužymėtą maršrutą, kuriame bus dar keletas puikių regyklų. Viena iš jų yra išėjus į Alnio pusiasalį. Toliau, iki stovyklavietės keliukas eis mišku, kartais pasimatant Alnio ežerui. Didelis šio tako privalumas yra tas, kad nėra judraus automobilių judėjimo atkarpų. Tuo tarpu „mėlynai - baltai – mėlynai“ pažymėtame dviračių take būtų visai smagu, jei karštą vasaros dieną pravažiuotų saugomų teritorijų ponai iš Vilniaus. Gal girgždančios dulkės tarp dantų kiek priverstų pagalvoti, kad takai - tai ne tik taškeliai žemėlapyje. 

Labanoro pažintinis takas1

Klasikinis keliukas netoli Šnieriškių. prie pat keliuko medžiai, gana daug išlindusių šaknų. Nedideli kalniukai ir nusileidimai. Viską kompensuoja nuostabūs reti ir švarūs pušynai. 

  Stirnių pėsčiųjų ir dviračių takas

Neoficialus, tačiau visai įdomus takas, lanku juosiantis Stirnių ežerą. Dviračiu, kad nereikėtų važiuoti per judrią Molėtai – Ignalina trasą, būtų galima apsukti dar ir aplink Lakajų ežerus. Pradėti galima Mindūnuose, kuriuose galimai labai nesibars, jei automobilį paliksite prie vietinio „Vilkasalės“ restorano. Nors galima palikti ir prie Žvejybos muziejaus. Ežero gatve sukama į Purvėnus, žvyrkelis, nors ir nejudrus, bet greičiausiai keletas mašinų pravažiuos. Nerekomenduočiau važiuoti su vaikais, nes yra siaurų ir mažos apžvalgos vietų. Gražiausios vietos - keliuke tarp Ilmėdo ir Stirnių.  Pasiekus Purvėnus galimas vertas dėmesio nukrypimas į  Kulinių pusiasalį. Nuo Galnakio ežeriukų laikomės dešinių posūkių, važiuojame į Kraujelius. Nuo Kraujelių - posūkis į dešinę, link Stirnių ežero. Yra didelė poilsiavietė, smėlėtas krantas, nusiplausite kelio dulkes. Į Mindūnus galima grįžti keliu, nes apylankinių kelių nėra. Kitas variantas - Lakajų ežerus apvažiuoti dviračiu. Galima ir pėstute, kažkada Keliautojų klubas darė maratoną, bet, jei esate neįpratę, pervargsite. Iki Lakajų važiuojama ten, kur Rašelė įteka į Lakajus. Nuo Lakajos kaimelio iki Kertuojos kaimelio ir Kertuojo ežero pabaigos vėl tęsiasi žvyrkelis. Maudynė prie Kertuojų. Labai graži regykla ir smėlėtas, seklus dugnas. Iki Rudesos galima surasti įdomių, alternatyvių žvyrkeliui keliukų. Rudesoje bus smalsu aplankyti senovines kapinaites ir koplytėlę.  Už Rudesos galima užsukti iki Mindūnų apžvalgos bokšto ir dulkinu keliuku iki Mindūnų.  Čia vėl Vilniaus saugomų teritorijų ponai pinigus įsisavino, o įjungti į infrastruktūrą nesugebėjo. Aišku, tai gana sudėtinga išdalinus paežeres statyboms. Nors bent plynų kirtimų nuo bokšto nesimato. Net neabejotina, kad toks brangus  ir vertingas objektas kaimyninėje šalyje būtų įtrauktas į pėsčiųjų ar dviračių maršrutą. Maršrutas - apie 50 kilometrų. 

 

Labanoras – Šnieriškės  - Alnis – Labanoras

   Maršrutas artimas  vakarietiškam požiūriui, kaip ilsėtis gamtoje. Baze galima pasidaryti Labanorą, kuriame patogu saugiai palikti automobilį, prieš ir po kelionės pavalgyti aukšto lygio restorane, pernakvoti ir susiplanuoti kelių dienų kelionę. Tai nėra oficialus maršrutas, ir keliai nėra sutvarkyti. Tačiau oficialiūs pėsčiųjų ir dviračių takai taip pat nėra sutvarkyti, tad tenka važiuoti per šaknynus.

   Važiuojama per Pagaigalę, link Aiseto ežero. Galima pasirinkti lanką važiuojant pro Gatakiemį - jaukų Labanoro girios kaimelį. Google maps nėra pažymėti keliukai per girią, tačiau jų yra, kad pasidarytumėte žiedinį maršrutą. Nėra pažymėta ir keliuko link Ešerinio ežero, tačiau jį nesunkiai rasite pravažiavę Pagaigalės lentpjūvę. Jai pasibaigus reikėtų važiuoti tiesiai ir sukti į kairę - tai keliukas kuriuo grįšite.  Miško keliuku pasiekiamas Alnis, jis gali būti privažiuotas pasukus prieš Ešerinį arba apvažiavus Ešerinį ežerą. Pusiasalyje atsiveria nuostabūs Aiseto ežero vaizdai, yra keletas vietų nusimaudyti.

alnio_pazintinis_takas_maskoliuku_ezerai

Maskoliukų ežeriukai prie Alnio ežero.

  Toliau palei ežerą važiuojama link Šnieriškių. Takas veda netoli ežero, kartais jis pasimato. Šios vietos gražios ir turi įdomią istoriją. Jau prieš 500 metų šiais takais keliaudavo gausus “turistų” pulkai. Iki Saldutiškio geležinkelio pastatymo čia buvo judrus traktas iš Utenos į Švenčionis, buvęs vienas iš patogesnių kelių vykstant į Daugpilį iš Vilniaus. Per Aiseto ežerą keliose vietose keldavosi keltininkai. Keliautojus aptarnaudavo užeigos, kurių likučiai rasti Šnieriškių kaime. Aplink užeigas išaugo gana dideli kaimeliai, auginantys maistą ir priimantys nakvoti keliautojus. Greičiausiai tai Bonos Sforzos reformų padaryti keliai ir infrastruktūra, buvę skirti vežti gyvulius ir grūdus į Europą. Nors jau nuo bronzos amžiaus gyventa Aiseto pakratėse ir salose. Pasiekiame Šnieriškių kaimą. Tai jaukus kaimelis ant Aiseto kranto, išsidėstęs ant ilgos zandrinės kalvos. Apylinkės apaugusios, todėl labai kaimeliu nepasigrožėsite. Į kelią išvažiuojama ties šuliniu su “gandru” ir, kirtus kelią, sukama į vieną iš kelių. Pirmasis kelias atveda beveik į Aiseto pradžią, netoli Elnės kaimelio. Antrasis kelias, einantis per kaimo vidurį, ant pačios kalvos, veda į Alnio vidurį. Trečiuoju keliu nuvažiuosite iki Alnio pabaigos, kur išteka Alnelė, ir galėsite apsukti Alnį iš kitos pusės.  Aiškesnis jūsų maršruto tikslas yra Elnės (Alnės) kaimelis.  Už jo gana daug išvažinėtų keliukų, tad lengva pasiklysti. Reikia patekti į keliuką, kuris veda link Pagaigalės. Įsukimas nuo Labanoro - Toliejų keliuko yra ties gerai palydoviniuose žemėlapiuose matomu kirtimu. Taip pat Pagaigalę galima pasiekti važiuojant palei elektros laidus, nuo partizanų žeminių posūkio. Už partizanų žeminių taip pat yra keliukas, tačiau labai klaidus, einantis kiek toliau nuo partizanų žeminių. Keliaujant pėsčiomis visai viliojantis būtų lankas, esantis einant partizanų žeminių keliukų iki Kuojinio ežero. Praėjus pelkėtą jo dalį kvartaline pasieksite keliuką, kuriuo atėjote  iš Pagaigalės.

Pėsčiųjų ir dviračių takai Labanore

Keliukas nuo Šnieriškių link Alnio ežero

Aplink Baldžio ežerą

Netoli Budriškių, prie Balčio ežero yra didesnė aikštelė automobiliams, iš kurios galima apkeliauti aplink Baldžio ežerą. Keliukais galima pasiekti Molėtų observatoriją. Taip pat įmanoma dalinai naudotis “mėlynosios trasos” pažymėjimais. 

Mėlynoji Labanoro trasa

Ilga trasa pėstiesiems ir dviratininkams, kuria būtų gerai, kad pravažiuotų ją planavę ponai iš Vilniaus saugomų teritorijų. Maršruto dalis nuo Šnieriškių iki Balčio ežero yra absurdiška - tai gana judrus žvyrkelis, kuris sausomis dienomis baisiai dulka. Pravažiavę šiuos kilometrus pasidengsite dulkių sluoksniu. 

Aiseto ež prie Šnieriškių

Jei jau nusprendėte juo važiuoti, dalį maršruto galima iškeisti į miško keliuką, vedantį nuo Šnieriškių iki Paalnės kaimelio. Šnieriškėse yra nežymus įsukimas prie paskutinės trobos. 

Peršokšnos takas

Peršokšna tikriausiai yra gražiausia Labanoro regioninio parko upė. Net ir karštą dieną eidami jos paupiu jausite pavėsį. Yra pažintinis takas, buvęs ilgą laiką gana apleistas, bet dabar atstatomas. Automobilį galima palikti Januliškyje, jaukiame bažnytkaimyje. Šioje Labanoro girios pusėje yra daug neištyrinėtų keliukų, einančių per gražius pušynus, girios ežeriukus, pelkutes. Pakrautas telefonas su navigacija neleistų paklysti klaidžiuose takeliuose. Manau, tokį neplanuotą maršrutą ilgai atsiminsite kaip kupiną teigiamų emocijų. 

Labanoro girios pažintinis takas

Šis takas matyt labiausiai susijęs su Lietuvos istorija ir, be jokios abejonės, patyrimu, kaip atrodo sengirė. Pats takas yra šalia kelio Labanoras – Kaltanėnai (Molėtai-Kaltanėnai-Ignalina plento), maždaug 3 kilometre. Taku rekomenduočiau eiti pėsčiomis, nes kai kuriose jo atkarpose važiuojant dviračiu gali tekti jį neštis rankose, nebent tai jums ne problema, o galbūt turite kalnų dviratį. Visame tako ilgyje yra išdėstyti išsamūs informaciniai stendai, supažindinantys su girios pelkių, ežerų ekosistemų augalais ir gyvūnais, neišskiriant girioje randamų Lietuvos Raudonosios knygos gyvūnų. Tako pradžioje šalia jo yra išsidėstęs pilkapynas. Jie pagal formą datuojami maždaug IX – XIII amžiumi. Einant taku būtinai pastebėsite prie pat jo esančius skruzdėlynus, didelė tikimybė sutikti žaltį ar gluodeną. Maždaug tako viduryje prieinama sengirė, per kurią nutiestas lentų takas. Joje jau daugiau nei 20 metų nevykdomą jokia žmogaus ūkinė veikla, tad ekosistema vystosi pagal savo taisykles – matyti nemažai nuvirtusių ir betrūnijančių medžių, vešli, netvarkinga augalijos savivalė. Praėjus sengirę takas veda link Labanoro ežero. Juo vedantis takelis kai kuriose vietose jau nemažai papuvęs, tad nori ar nenori eini atsargiai, žiūrėdamas, kur statai koją. Keliose tako atkarpose šalia tako matosi lentų krūvos – buvusio takelio šešėlis, tad tenka eiti natūralia miško danga. Rašoma, jog tako ilgis yra 2,6 km, tačiau realybėje jis kiek ilgesnis – maždaug 4,2 km.

 

 

Komentarai (0)
Prisijunkite, kad galėtumėte komentuoti

Pėsčiųjų ir dviračių takai Labanore

Lankytinos vietos Labanore, ką veikti Labanoro girioje, pėsčiųjų ir dviračių maršrutai

Stovyklaviečių ir poilsiaviečių žemėlapis

Žemelapis su sužymėtomis stovyklavietėmis prie ežerų, upių, nemokamos ir saugomos stovyklavietės

Latvijos kurortai

Latvijos pajūris, Latvijos paplūdimiai, viešbučiai, pramogos, Latvijos pajūryje, ką veikti Latvijos pajūryje, lankytinos vietos. Jūrmala, Ventspilis, Liepoja

Lankytinos vietos Skuodo rajone

Ką pamatyti Skuode, įdomios vietos ir renginiai Skuodo rajone, ką veikti Skuode

Lankytinos vietos Molėtuose

Ką pamatyti Molėtuose ir Molėtų rajone, ką veikti Molėtuose, poilsis prie Molėtų ežerų, pramogos Molėtų rajone

Vedantieji

Pėsčiųjų ir dviračių takai Labanore

Lankytinos vietos Labanore, ką veikti Labanoro girioje, pėsčiųjų ir dviračių maršrutai

Stovyklaviečių ir poilsiaviečių žemėlapis

Žemelapis su sužymėtomis stovyklavietėmis prie ežerų, upių, nemokamos ir saugomos stovyklavietės

Latvijos kurortai

Latvijos pajūris, Latvijos paplūdimiai, viešbučiai, pramogos, Latvijos pajūryje, ką veikti Latvijos pajūryje, lankytinos vietos. Jūrmala, Ventspilis, Liepoja

Lankytinos vietos Skuodo rajone

Ką pamatyti Skuode, įdomios vietos ir renginiai Skuodo rajone, ką veikti Skuode