Pėsčiųjų takų Lietuvoje šios poilsio formos mėgėjams nėra tiek jau daug. Įprastai pėsčiųjų takai būna įrengiami gražiausiose vietose, kurios dažniausiai būna kokiose nors saugomose teritorijose. Vadovaujant Rūtai Baškytei Saugomų teritorijų infrastruktūros vystymo strategija akcentuota į apžvalgos bokštų ir trumpų pažintinių takų įrengimą. Pėsčiųjų takų įrengimui pritrūko biudžeto, o gal ir žinių. Dėl to Lietuvoje nėra pėsčiųjų takų kurie atitiktų pagrindinius patrauklumo kriterijus. Tuo tarpu į Vakarus esančiose saugomose teritorijose pėsčiųjų takai yra vienas iš geriausių keliautojų tranzito stabdymo priemonių. Keliautojų sulaikymas   nulemia, kad saugomose teritorijose  atsiranda daugiau galimybių  pramogų, apgyvendinimo, maitinimo verslams ir sudaromos geresnės sąlygos pastoviam gyvenimui ir ūkininkavimui. 

Geriausias pėsčiųjų takas Lietuvoje

   Keliautojai yra nevienalytė masė ir kiekvienas turi savo pomėgius ir pasirinkimus. Tačiau daugumą geriausių takų jungia keli kriterijai:

• Pėsčiųjų takas turi būti žiedinis. Geriausia jei yra keli skirtingų atstumų žiedai. Dažniausiai būna apie 5- 6 kilometrų, 10 - 15, 15 - 25 kilometrų žiedai. Pėsčiųjų takai turi būti aiškiai pažymėti. 
• Pėsčiųjų maršrute turi būti regioninės infrastruktūros objektas. Tai dažniausiai būna nedidelis miestelis, kaimelis su saugiu parkingu. Šalia parkingo maitinimo, nakvynės, pramogų, inventoriaus nuomos, suvenyrų įstaigos. Tai leidžia vystytis verslams ir sudaro sąlygas pastoviam gyvenimui ir tuo pačiu būna suinteresuotumas keliautojais. Gali išsilaikyti žmonės kurie prižiūri pėsčiųjų taką. 
• Pėsčiųjų tako atkarpos neturi sutapti su judriais keliais, žvyrkeliais kuriais gali pravažiuoti mašina sausą dieną. 
• Pėsčiųjų maršrutas turi eiti pačiomis vaizdingiausiomis vietomis, turi būti bent keletas panoraminių apžvalgos vietų su infrastruktūra piknikui. 
• Pėsčiųjų takas turi būti tvarkinga, neišmalta, šaknų neiškilnota danga. Gali eiti vyresnio amžiaus keliautojai, kuriems tai gali būti traumos priežastis. Keliautojas turi ne po kojomis žiūrėti, bet grožėtis apylinkėmis. Dilgėlės pėsčiųjų tako pakraščiuose -  taip, tai būdinga pėsčiųjų takams Lietuvoje. 
• 1-2 pramoginiai etapai - persikėlimas per upę virvėmis, kabančiu tiltu, plaustu. Pasivaikščiojimas konkorėžiais, nusileidimas trosu. Tačiau turi būti saugi atkarpos alternatyva vyresniems žmonėms.
• 1-2 edukaciniai pažintiniai objektai. 
• Saugus , švarus paplūdimys su smėlėtu dugnu.
• Istorija susijusi su taku.

Ar teko susidurti su tokiu pėsčiųjų taku Lietuvoje? Man ne, džiaugsiuos jei kas atsiųsite kur toks Lietuvoje yra.  Su tokiais takais gausiai susiduriama Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir net kažkas panašaus yra Latvijoje. Gal visai arti Zackagirio pažintinis takas.

Mėgėjų sukurti pėsčiųjų takai Lietuvoje

Tiesiog idealūs pėsčiųjų takai sukuriami kasmetiniam pėsčiųjų maratonui. 2023 metais pėsčiųjų maratonas minėjo 50 dešimtmetį. Ilgametis organizatorius Algimantas Jucevičius estafetę perdavė puikiems žmonėms kurių sukuriami pėsčiųjų maršrutai galėtų būti ideali bazė stacionariems pėsčiųjų takams. Tradiciškai dieninis maršrutas būna 25 ir 50 kilometrų ilgio. Tiek, kad tikslus maršrutas nėra braižomas ir dalyviai turi savarankiškai išsirinkti kelią. Alternatyvų yra, galima rinktis asfaltuotą, galima miško keliuką. Dažniausiai miško keliukai leidžia greičiau pasiekti tikslą. Maršrutas suskaidomas punktais, kuriuos reikia surasti. Dažniausiai punktai būna įdomiose vietose su kuriomis taip susipažįstama. Maršrute būna ir persikėlimų per upę rąstu ar baidare. Maršrutai dažniausiai pilnai tinka ir dviratininkams.

Pėsčiųjų takai Dzūkijoje

Dzūkijos Nacionalinis parkas padaręs gana stiprų proveržį įrengiant pėsčiųjų takus. Nors idealaus tako kaip ir nėra. Verta praeiti Zackagirio pažintiniu taku kurio pradžia gali būti prie Dzūkijos nacionalinio parko būstinės Marcinkonyse. Čia saugi automobilių aikštelė, su koncentruotomis pramogomis šlubuojama. Nors Marcinkonyse jau atsiranda įdomių verslų (koldūnai, šparagai) dėl kurių specialiai nevažiuosi, tačiau kartu su pėsčiųjų taku galima panaudoti.

2024 metais kasmetinis pėsčiųjų maratonas centru pasirinko šalia Marcinkonių esančio Kastinio ežero stovyklavietę. Stovyklavietė puikiai įrengta, didelė automobilių aikštelė, pavėsinės, įrengtos laužavietės, vietos palapinėms statyti.

Kastinio ežero stovyklavietė. Vietos palapinėms, pavėsinės, laužavietės. Pliažas didelis, bet išėjimas į ežerą siauras, dugnas smėlėtas. Labai puiki vieta nusiplauti kelionės prakaitą.

Marcinkonių kaimas didelis ir  klaidus. Geriau naudoti geoportal nes google maps nerodo visų keliukų. 

Daug prižiūrėtų, etnografinio stiliaus sodybų. Verta pradėti pažintį su Dzūkija nuo Gaidžio kopos. Žemyninės smėlėtos kopos kurios gana būdingos šiam kraštui.

Marcinkoniečiai matosi myli savo miestelį. Gyvos sodybos, kartais su labai originaliais akcentais.

Nuo Marcinkonių judame palei Grūdą į Kašėtas. Pakeliui štai tokios pušys, klasikinis miško keliukas.

Persikėlimas per bevardį upeliuką dešiniame Grūdos krante.  Maršrutas ėjo palei pat Grūdos pakrantę užsukant į vėsų eglyną.

Tiltas per Grūdą prie Kašėtų kaimo. Už kilometro kitas tiltas kuriuo aplankę Kašėtas grįžom į dešinę Grūdos pusę.

Jaukus Kašėtų kaimelis. Gal kada bus stiklelinė paragauti dzukiško distiliato ir trauktinių.

Beveik kasmet padaromas persikėlimas per upę. Čia keliamės per Grūdą kilometras virš Puvočių. Yra brastų kiek virš kelių. Atvėsinti kojas vasarą pats tas.

Puvočių kaimelis ir jei nenorima keltis per upę brendant yra tiltas. Vaizdas nuo apžvalgos bokšto. Nuo Puvočių eita iki Dubininko prie Skroblo upės. Nueiti galima miško keliukais.

Nuo Dubininkų keliukai veda link Trikampio ežero. Čia tvarkinga poilsiavietė, dedidelis smėlėtas atabradas. Švarus vanduo atvėsti po 20 kilometrų. Jei eiti tiesiai nuo Puvočių verta praeiti pro ežeraičio pelkę.

Nuo trikampio ežero miško keliukais einama link Šaudyklos kalno. Pakeliui, apie 1000 - 1500 metrų nuo trikampio ir 100 metrų nuo keliuko ši įspūdinga trikamienė pušis. Deja nesugalvojau nuimti koodinačių, jei kas ras labai laukčiau tikslių koordinačių.

Nuo Šaudyklos kalno atsiveria Grūdos vingis ir slėnis. Jau visai netoli Marcinkonys.

Pėsčiųjų takai Aukštaitijoje

Aukštaitijos Nacionalinis parkas garsėja savo ežerynais ir Labanoro giria. Labanoro giria yra tiesiog ideali vieta pėsčiųjų žygiams. Deja ir čia nėra nė vieno pėsčiųjų tako pagal idealaus pėsčiųjų tako kriterijus. Nors viskas palaipsniui vystosi. Problema, kad takus planuojantys parengė juos sėdėdami Vilniuje. Taip ir išėjo, kad takai sutampa su gana dažnai naudojamais žvyrkeliais ar keliais, einama keliukais neturinčiais vaizdo. Dar paguoda, kad vietiniai parko darbuotojai parengia tinkamesnes alternatyvas. Taip pat pats Labanoras kaip infrastruktūrinis objektas patrauklėja su kiekvienais metais. Verta atkreipti dėmesį į Labanoro restoraną su daugelį Vilniaus restoranų lenkiančiu meniu. Čia galima rasti tokias retenybes kaip seliavas ir ežerines stinteles. Įspūdingi patiekalai iš avienos ir grybų. Oficialiai yra pažintinis takas, Alnio pėsčiųjų takas. Aš pateiksiu alternatyvų taką  kuris kažkiek eis sužymėtais keliukais, tačiau dalį teks susirasti patiems. Tačiau daugiau įspūdžių tikrai bus. 

<iframe src="https://www.google.com/maps/d/embed?mid=1uylEv-GQymNsO4LyYz-prfPSAovix-iu&hl=lt&ehbc=2E312F" width="640" height="480"></iframe>

Pėsčiųjų takai Labanore

2023 metais jubiliejinis 50 dešimtas pėsčiųjų maratonas buvo parengtas Labanoro girioje. Nors žemėlapyje patalpintas kiek senesnio maratono žemėlapis aplink Lakajų ir Stirnių ežerus. Rekomenduoju kitą pėsčiųjų taką kuris gali eiti tik miško keliukais, palei Aiseto ir Alnio ežerus, su viena ir keliais praėjimais per pelkę.

Automobilį Lananore galima palikti prie bažnyčios arba prie Labanoro regioninio parko direkcijos, restorano. Pats Labanoro kaimelis nors ir etnografinis draustinis, bet nėra įspūdingas. Nors po truputį keičiasi į gerąją pusę.

Nuo Labanoro pro Pagaigalės kaimą galima išeiti prie Kuojinio ežero pelkės ( čia kita, Alnio pelkė). Praeiti per liūlančias samanas, atvėsinti kojas. Geoportal rodo kvartalinę per kurią prieinama prie pelkės. Būkite draugiški aplinkai, nedrąskykite samanų, nešokinėkite - pelkių augmenija sunkiai atsistato. Praeikite ir pasidžiaukite jausmu kai apačioje skystas dumblas. Kai oras 30, o kojos 12 - 15 laipsnių vandenyje. Einant aplink pelkę smagus keliukas aplink ešerinio ežeriuką, galima užsukti į ilgą pusiasalį.

Aiseto pakrantės šlaitas paėjus tiesiai už pelkės. Tokių gražių vietų prie Aiseto nėra daug, takelis prie pat ežero taip pat neprižiūrimas ir retai naudojamas. Gal kiek geresnis bus takelis prie pat ežero nuo buvusios perkėlos aikštelės ( prieš Paeisetė) iki Šnieriškių.

Aisetas vakare prie Šnieriškių.

Šnieriškių kaimas yra vienas iš gražiausių Labanoro girios kaimų. Įkurtas 16 amžiuje kaip karčiama ir karčiamą aptarnaujančios sodybos. Kaimas netipinės struktūros, išsidėstęs ant dominuojančios apylinkėse kalvos. Apsistoti galima paspaudus saugią aktyvią nuorodą sodybos nuoma Šnieriškėse. Reikėtų rezervuotis gerokai iš anksto. Gal kada bus sidro ir vynų degustacijos, čia pagamintas sidras yra laimėjęs antrą vietą Lietuvoje. Nuo Šnieriškių yra įdomūs ir vaizdingi pėsčiųjų maršrutai miško keliukais aplink Alnį. Apsistojus čia bus ką veikti visą savaitę.

Nuo Šnieriškių keliaujama į Alnio pradžią, legalią stovyklavietę. Nuo čia Alnio šlaitu galima nueiti iki kito jo galo ir praeiti per pelkę. Šlaitas gana atviras, labai įspūdingas ir pasijusite kaip prie kalnų ežero. Alnis labai skaidrus, švarus, yra gana daug maudyklų. Piknikui tai ideali vieta. Nors stovyklavietės išskyrus pradžioje nelegalios ir čia vasarą gana daug poilsiautojų. Oficialus takas veda Alnio viršumi, tik keliose vietose palei ežerą. Palei visą ežero rytinę pakrantę eina gana patogus, žemėlapiuose nepažymėtas keliukas.

Apie kilometras nuo Alnio stovyklavietės keliukas užverstas didžiuliais medžiais. Bus atrakcija juos perlipti.

Alnio ilgis apie  kilometrai. Vakarinėje pusėje keliukas eina šlaito viršumi, kiek mažiau vaizdo. Išskyrus šioje vietoje kiek paėjus prie salos.

Alnio vanduo ne tik skaidrus, bet ir šiltesnis keliais laipsniai nei netoli esančio Aiseto. Sušyla anksčiau pavasarį ir išlaiko šilumą ilgiau rudenį. Apėjus Alnį grįžtama į stovyklavietę nuo kurios pro Paelnę miško keliukais galima pasiekti Pagaigalę ir toliau Labanorą. Keliukas nėra oficialus ir pažymėtas. Galima neiti aplink Alnį, praėjus rytinę Alnio pakrantę grįžti kitu keliuku į Šnieriškes.

Daugiau maršrutą galima panagrinėti žemėlapyje. Tikrai nerekomenduoju eiti oficialiu Alnio pėsčiųjų taku, nes nusivilsite. 

<iframe src="https://www.google.com/maps/d/embed?mid=1uylEv-GQymNsO4LyYz-prfPSAovix-iu&hl=lt&ehbc=2E312F" width="640" height="480"></iframe>

Pėsčiųjų takai Pajūryje

Lietuvos pajūris garsėjantis savo nuostabiais Baltijos jūros vaizdais bei įvairia gamta ir kultūriniais objektais yra vienas iš gamtos perlų tikrai vertas Jūsų dėmesio. Lietuvos jūros kranto ilgis yra apie 90 km. Lietuvos pajūris, norintiems aktyviai praleisti laiką ir pasisemti jūros ramybės bei sielos atgaivos gali pasiūlyti ne vieną pažintinį taką atveriantį gražiausius jūros ir smelėtų kopų vaizdus. Nors esamiems pėsčiųjų takams dar yra kur tobulėti, pasirinkimas jų yra gana platus. Nesvarbu, ar ieškote trumpų, lengvų pasivaikščiojimų, ar ilgų, iššūkių reikalaujančių žygių, Lietuvos pajūrio takai tikrai nenuvils.

Litorinos pažintinis takas

Klaipėdos rajone, Karklėje esantis Litorinos pažintinis takas yra vienas iš labiausiai lankytinu Lietuvos pajūryje. Dar daugeliui žinomas pavadinimu ,,Olando kepurė’’. Taip yra vadinamas 23 metrų aukščio skardis ant Baltijos jūros kranto, kur iš įrengtos regyklos pasižvalgyti į akmenuotą pajūrį nuolat plūsta žmonės. Tai viena mėgstamiausių klaipėdiečių laisvalaikio leidimo vietų gamtoje. Atkeliavę čia rasite patogią automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje beje galimai nerasite vietos atvyke piko metu, tačiau privažiavimas yra patogus. 

2,8 kilometro ilgio pažintinis takas nėra žiedinės formos. Nuėjus maršrutu pirmyn, atgal galima grįžti tuo pačiu taku arba pajūriu. Litorinos pažintinis takas prasideda medinių lentelių taku iki Olandų kepurės. Nuo jos maršrutas eina pajūrio miško taku. Pakeliui jis kerta ne vieną medinių lentelių taką, vedantį į pajūrį. Miške palei jūrą yra ir daugiau takų, todėl atgal galima grįžti kitu taku arba pajūriu. Šiame pažintiniame take įrengti keli informaciniai stendai, kuriuose galite sužinoti kas yra Litorina ir kodėl taip pavadintas šis takas. Tako maršrutas ne vienoje vietoje sutampa su Jūros taku bei Sveikatos taku, kuriuos rekomenduoju pasižiūrėti norint ilgesnio žygio pajūryje. 

Litorinos pažintinis takas kupinas įspūdingų vaizdų į jūrą. Įspūdingiausias iš jų galimai yra ant Olando kepurės skardžio. Take norint pailsėti įrengti suoliukai, o priėjus Olando kepurės skardį kažkada buvo galima pasisupti ant supyniu, kurios deja šiuo metu yra nukeltos. Šiltu metų laiku baigus pasivaikščiojimą taku galima pasimėgauti saule ir jūra paplūdimyje bei netoliese esančiomis užkandinėmis.

Pėsčiųjų takai Žemaitijoje 

Žemaitija, garsėjanti savo kalvomis, miškais ir ežerais, yra puiki vieta pėsčiųjų žygiams. Čia rasite daugybę maršrutų, vedančių per gražiausias regiono vietas. Žemaitijos nacionalinis parkas ir aplinkiniai miškai siūlo daugybę galimybių mėgautis gamta, istorija ir kultūra. Gražiausius vaizdinius galite pamatyti Žemaitijos nacionaliniame parke, Rambyno regioniniame parke bei Varnių regioniniame parke. Žemaitijos regione galite rasti ne tik pėsčiųjų pažintinių takų, tačiau ir dviračiams pritaikytų kelių. Manau, jog įspūdingiausias lankytinas apylinkes rasite Verkių regioniniame parke. Šis parkas yra lyg milžiniškas, aukštai iškilęs duburys, kurio kraštus supa įspūdingos kalvos, o esamas įdubimas – didžioji Varnių loma. Joje randami Paršežerio, Lūksto, Stervo ir Biržulio ežerai. Aukščiausias Žemaitijos kalnas – Medvėgalis, žemaičių kalnų karalienė – Šatrija. Čia prasideda didžiosios Žemaitijos upės – Venta, Virvytė, Minija, Kražantė, Akmena. Didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras – Lūkstas išmetantis gintarą. Tad Žemaitijoje tikrai yra į ką paganyti akis ir vietos pasisemti Lietuvos gamtos ramybės.