Konfliktas dėl moters, po kurio ATR prarado ketvirtadalį teritorijos
Sukurtas: 2018-12-28

1655 metais vienas iš turtingiausių ir gražiausių Europos miestų - Vilnius liepsnojo 2 savaites. Mieste liejosi kraujo upės, mirtys ir prievarta neaplenkė nei jaunų nei senų. Dar prieš dešimt metų tai atrodė neįsivaizduojama. Abiejų tautų respublikoje (ATR) šis laikotarpis vadinamas „Aukso amžiumi“. Nesuskaičiuojami turtai plaukė iš rytinių ir pietinių provincijų, mieste statėsi puošniausi rūmai ir bažnyčios. Iždo turtai stebino Europos monarchų pasiuntinius. Negi kas galėjo pagalvoti, kad Aukso amžius baigsis dėl prieš 8 metus  kažkur Ukrainos pietuose iš kazoko pagrobtos moters.

Situacija ATR pietuose

Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo išsiplėtusi beveik iki pat Juodosios jūros. Didžiuliai žemės plotai, miestai ir miesteliai priklausė lenkų ir lietuvių aristokratijai. Giminei galėjo priklausyti šimtai miestų. Kai kurie didikai turėjo turtų daugiau nei pats karalius. Teises naujose žemėse turėjo šlėktos ir pavieniai vietiniai. Dauguma pravoslavų tikėjimo vietinių turėjo tikrai pareigas ir „bydlų“ bei „chlopų“ pavadinimą. Savo valdose su jais buvo galima daryti ką nori. Pasitaikydavo atvejų, kai būdavo užimami sąlyginai laisvi miesteliai. Vietiniai pravoslavai nebuvo prileidžiami net prie viduriniojo valdžios sluoksnio. 
Deja iki šiol Lietuvos elitas sunkiai atsikrato kitų tautų niekinimo įpročio. Gal tais laikais tai atrodė normalu. Nors tokia situacija nebuvo toleruojama ir vos ne periodiškai kildavo kazokų sukilimai. Jie būdavo numalšinami, tačiau nepatenkintų masė kaupėsi. Daug nepatenkintų bėgo į pakraščius, į stepę tarp ATR ir Krymo. Susikūrė laisva plėšikų bendruomenė Zaporožėje. Žiemą čia likdavo visai nedaug laisvųjų kazokų.  Vasarą iš aplinkinių ir net iš ATR žemių čia prisirinkdavo avantiūristų, kurie leisdavosi plėšikauti Turkijon, į Krymą ir ATR.  

Bogdanas Chmelnickis

Tam tikras laisves turėjo rejestriniai kazokai. Jie dalyvaudavo kariniuose ATR konfliktuose, manoma net samdydavosi ar buvo siunčiami  į užsienio konfliktus. Kartais sugebėdavo iškilti iki gana aukštų postų. Tik tam reikėjo būti neįtikėtinai drąsiu ir protingu.
  Vienas iš kazokų, Bogdanas Chmelnickis gavo gana gerą kaip pravoslavui tiems laikams išsilavinimą. Būdamas dvidešimt penkerių dalyvavo ATR – turkų kare, kur pakliuvo į nelaisvę. Nelaisvėje išmoko turkų ir totorių kalbas, kurios labai pravertė ateityje. Išpirkus gana ilgai laikėsi Žaporožės laisvojoje Sečeje. Būdamas apie 33 grįžo į Čigiriną, kur vedė ir gavo šimtininko pareigas rejestrinių kazokų kariuomenėje. Dar po šešerių metų dalyvavo Smolensko apgultyje, kur už narsą gavo auksinį kardą. Kai kur rašoma, kad už paties Vladislovo IV išgelbėjimą viename iš susidūrimų su rusų kariuomene. Karaliui Vladislovui IV Bogdanas Chmelnickis buvo žinomas, jis su juo tarėsi norėdamas pradėti karą su turkais. Būdamas apie 50 dešimties yra duomenų, kad dalyvavo su būriu Ispanų ir Prancūzų kare Diunkerko apgultyje. Gabų pulkininką pastebėjo prancūzų pasiuntinys. 

Konfliktas

Retas kazokas gyvendavo iki 50 metų. Tokio amžiaus sulaukusiam Chmelnickiui jau reikėtų džiaugtis ramybe ir pasakoti anūkams apie praeities žygdarbius. Tačiau pasitaikė šlėkta Čaplinskis, kuris neleido senukui pasidžiaugti senatve. Pirmas konfliktas kilo dešimtmetį prieš sukilimą. Pasišaipė Bogdanas iš lenkų pagyrų dėl naujos Kodak tvirtovės ir, nors vyriausias lenkų delegacijoje nutylėjo, bet valdininkėlis Čaplinskis Chmelnickį areštavo. Chmelnickis pabėgo ir padavė skundą karaliui, kad įžeidinėjami karininkai. Karalius liepė Čaplinskiui nuskūsti ūsą. Kerštą Čaplinksis ilgai brandino, beveik ištisą dešimtmetį. 1647 metais Čaplinskis užpuolė vieną iš Chmelnicko valdomų kaimų, jį apiplėšė, mirtinai sumušė jo nepilnametį sūnų ir pagrobė jo moterį Heleną. Helenos amžius nežinomas, kaip ir Čaplinskio, tačiau tikėtina, kad jie buvo jaunesni už Chmelnickį. Gal ir šiaip Helena nelabai jau mylėjo Bogdaną. Čaplinskis paėmė Heleną į žmoną. Nuskriaustas Chmelnickis kvietė Čaplinskį į dvikovą ir vos išsigelbėjo nuo jo parengtos pasalos. Buvo bent kelis kartus Čaplinskio, valdžiusio Čigiriną, suimtas. Chmelnickis važiavo į Varšuvą kartu su Čaplinskiu ir stojo prieš senatą. Čia buvo išjuoktas ir sumokėta jam už žalą 100 auksinių, nors nuostolių buvo padaryta gerokai daugiau. Tačiau pagridinė problema liko Helena. Kreipėsi Chmelnickis ir į karalių Vladislovą, kuris pasak legendos pasakė „O ką, kazokai kardų neturi?“.

Toks nesugebėjimas išspręsti net paprastų problemų buvo būdingas to meto valdžiai. Kažkiek panašu ir į šiandienos valdžios nesugebėjimą spręsti problemas kurios neatneša asmeninės materialinės ar politinės naudos. To meto Seime karaliavo didikų grupės, kurioms buvo svarbesni savi, o ne valstybės interesai.  Susikaupusių problemų maišas kažkur turėjo pratrūkti. Beliko sulaukti stiprios ir suinteresuotos asmenybės, nesusijusios su konjunktūra. Juo tapo Bogdanas Chmelnickis. Teisėtu keliu Bogdanui pasiekti rezultatų nepavyko. Netgi už „teisybės paieškas“ vėl buvo suimtas, bet padedant draugams buvo paleistas. Beliko pasinaudoti karaliaus patarimu dėl turimo kardo.

Sukilimo pradžia

Sukilimas vystėsi labai sparčiai. 1648 metų vasarį Bogdanas grįžta į Žaporozę ir užima rejestrinių kazokų fortą. Užsitikrinęs lenkiškosios Zaporožės kontrolę, nuvyksta pas Krymo chaną Girėjų iš kurio jau grįžta su pagalbos susitarimu balandžio mėnesį. Gegužės 5 dieną pirmas penkių tūkstančių lenkų būrio sutriuškinimas prie Geltonųjų vandenų. Dar po dešimties dienų 20 000 lenkų sutriuškinta prie Korsunės. Pirmųjų pergalių pakako, kad į Chmelnickio armiją patrauktų dešimtys tūkstančių kazokų.
    Pergalė Chmelnickiui gana brangiai kainavo. Jis matė, kad praėję sukilimai pralaimėjo nes neturėjo išorinės ir ypač Krymo totorių paramos. Su jais  nesusitarus, bet kada galima buvo tikėtis smūgio į nugarą. Tiek Rusija, tiek ATR totorius labai dažnai naudojo konfliktuose viena su kita. Pakakdavo į savo pusę palenkti padovanojus gražių ir vertingų dovanų. 
Deja Bogdanui ši parama kainavo leidimą totoriams nebaudžiamiems nusiaubti Ukrainos Pietus.  O vėliau išdavystę totorius papirkus.
    Vasaros pabaigoje Volynėje sutriuškinta apie 40 000 lenkų kariuomenėje. Kariuomenė jau rinkta Lenkijoje ir jai vadovauti paskirti jaunuoliai matyt išrinkti padedant konjunktūriniams ryšiams. Rimtai į sukilimą dar nebuvo žiūrėta ir matyt buvo manoma, kad tuoj šita gauja bus išvaikyta. Beliks tik maudytis šlovės spinduliuose. Važiuota  kaip į vestuves, lydėjo apie 5000 lengvo elgesio merginų ir amunicija vežama buvo ant beveik 100 000 vežimų. Rugsėjį sukilėlių kariuomenė apsiautė Lvovą ir jau lapkritį grasino Varšuvai. Vis dėl to Chmelnickis panašu pats išsigando ką padarė. Prasidėjo derybos, bet net nelaukiant jų pabaigos, kazokai pasuko atgal.

Nepraėjus nė metams nuo sukilimo pradžios, 1649 metų pradžioje, Bogdanas Chmelnickis Kijeve vedė savo pagrobtąją Helenę. Kiek trumpiau ją truko atsiimti nei per Trojos karą Menelajui. Nedaug jų santuoka truko, po keletos metų Helenę ant vartų nuogą pakabins Bogdano sūnus. Apkaltinta, kad rašė Čaplinskiui ir įsitaisė meilužiu raštininką. 

Bogdano chmelnickio sukilimas
Bogdano Chmelnickio sutikimas Kijeve 1647 metais

Sukilimas plečiasi

1649 metais didesnų pokyčių nebuvo. Nežiūrint į dominavimą mūšio lauke, Chmelnickis bandė susitarti. Tam tikrų susitarimų buvo pasiekta, bet lenkų didikai nelabai suprato praeities klaidų. Vėl sugrįžę į savo valdas, su savo pavaldiniais elgėsi taip pat žiauriai. 1650 seime pasipriešino kazokų reikalavimui nutraukti magnatų savivalę prieš savo valstiečius. Pamokos nebuvo išmoktos.  Keleri metai karo po to vyko su skirtinga sėkme. Lenkai laimėjo svarbų mūšį prie Berestečko. Chmelnickis buvo pilnai sumuštas ir liko tik kariuomenės likučiai. Tik betvarkė lenkų kariuomenėje leido išvengti pilno pralaimėjimo. Šlėktos neturėję valdų Ukrainoje savavališkai paliko kariuomenę. Buvo sukurtas precendentas kai už tokį dezertyravimą nebuvo baudžiama. Karas perėjo į genocido formą po kurios baigiasi derybos ir nebūna grįžimo atgal. Lenkų kariuomenė degino ir žudė viską pakeliui. 1652 metais Chmelnickis revanšuojasi prie Batogos, išperka iš totorių apie 8000 lenkų ir juos nužudo. Žiaurumai buvo iš abiejų pusių. Lenkams pavyko susitarti su totoriais ir dabar vakarykščiai sukilėlių sąjungninkai niokojo Ukrainos žemes. Ieškodamas sąjungininkų, 1651 m. Chmelnickis kreipėsi į Maskvą dėl prisijungimo. Maskva neskubėjo. Dar 1653 metų pavasarį Rusijos caras bandė sutaikyti Chmelnickį su Lenkija. Susitarimų nebuvo laikomasi, dar prie lenkų prisidėjo totoriai nusiaubę Ukrainą. Rudenį Maskvoje buvo nutarta priimti Chmelnickio pasiūlymą. 1654 nebuvo Ukrainoje supratimo apie nepriklausomybę. Pereslavlyje galima buvo rinktis iš keturių valdovų – Turkų, Lenkų, Švedų ir Maskvos. Išrinko Maskvą.

Su prisijungimu į karą įsikišo Maskva. Gana greitai kariuomenė užėmė Vilnių. Žiaurumai Vilniuje buvo tik atspindys jau keletą metų vykusio genocido.

Priešai taip pat greitai pasinaudojo ATR susilpnėjimu. 1655 metais prasidėjo dominiją nusiaubęs ATR ir Švedų karas. Dar vadinamas "Tvanu". Beveik visa ATR teritorija buvo okupuota Rusijos arba Švedijos. 

Kaip istorija kartojasi 

Kitų tautų niekinimas nesukels tai tautai pagarbos, deja politinis elitas to niekaip nesupranta.  Grubios asimiliacijos bandymai turi atvirkštinį efektą.

Nesprendžiamos problemėlės dažnai perauga į didelę problemą

Interesų grupės valdžioje, jų konjunktūra ir korupcija leidžia tarpti tokiems valdytojams, kurie problemų nesprendžia. Tik laiko klausimas kada tai sukels problemas visuose valdžios lygmenyse

Silpną visi spardo

 ATR_po_chmelnickio_sukilimo

Tik 1667 metais Andriusovo taikos sutartimi baigėsi karas. Ištisus 20 metų vyko kruvinos skerdynės, kurių metu žuvo beveik pusė ART gyventojų. Karas atrinko tinkamus stipius žmones, karius ir karvedžius. Tik jų dėka ATR išstovėjo ir sugebėjo susigrąžinti daugumą teritorijų. Rožine spalva pažymėtos visiems laikams prarastos teritorijos.
 
ATR laukė beveik 20 metų sąlyginai ramaus laikotarpio. Kol vėl valdžios savivalė nesukėlė naujo pilietinio karo. Šį kartą jau dominijoje - Lietuvoje.

Ar buvo išeitis?

Po Bogdano Chmelnickio mirties daug kazokų karo vadų ( Getmanų) pereidinėjo į lenkų pusę. Net Chmelnickio sūnus Jurijus perėjo į lenkų pusę. Ne taip ir veržėsi ukrainiečiai į Maskvą. Tačiau šlėktiškas pasipūtimas, magnatų godumas, nepagarba kitoms tautoms galutinai atstūmė ukrainiečius nuo ATR.  

 

Komentarai (0)
Prisijunkite, kad galėtumėte komentuoti

Vienišas teisybės ieškotojas dėl kurio sudužo Sapiegų galybė

Didikų puikybė ir arogancija kurios pasekmėje kilo pilietinis karas pasibaigęs krašto okupacija svetimšaliais

Konfliktas dėl moters, po kurio ATR prarado ketvirtadalį teritorijos

Kaip nesprendžiant mažų problemų susidarė labai didelės problemos, pabaigusios ATR "Aukso Amžių"

Bona Sforza, atstumta reformatorė.

Kaip vieniša reformatorė neatpažįstamai pakeitė Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Ir ką ji galėjo padaryti jei jai nesipriešintų, o padėtų vystyti reformas.