Po metų gamybos vėlavimų ir ilgesnių pertraukų televizija ir serialai 2021 m. grįžo su trenksmu. 2021 m. dominavo streaming televizija, bet ir kabelinės ir tinklinės televizijos laidos gana gerai išlaikė savo populiarumą. Tačiau dėl skiepų ir kitų saugumo priemonių vis daugiau žmonių ėmė palikti savo namus, todėl žiūrimumo rodikliai ėmė stabilizuotis, palyginti su tuo, kaip aukštai jie buvo pakilę 2020 m. Vis dėlto tai nereiškia, kad kokybė smuko, priešingai – bėgant mėnesiams televizija vis labiau panašėjo į savo senąjį „aš“, su įtikinama intymesnių istorijų įvairove ir adaptacijomis, kurios buvo ne ką mažiau epiškos.

2021 m. televizija tiesiog lūžo nuo pasiūlos net tada, kai visuomenė po karantino ėmė trauktis atgal į lauką. Šie metai žiūrovams pasiūlė keletą naujų tarptautinių hitų, tokių kaip „Lupinas“ (Lupin) ir „Kalmarų žaidimas“ (Squid Game). O „Marvel“ kino studija atsigavo po sutrikusio 2020 m. tvarkaraščio ir padarė vieną didžiausių įžengimų į televizijos sritį, pristačiusi tokius serialus kaip „VandaVizija“ ir „Loki“.

Tai buvo nuostabūs metai televizijai, todėl geriausi serialai 2021 m. yra įvairesnis nei įprastai. Tai nebuvo tik didelės dramos ar ryškūs nauji serialai, nes 2021 m. sugrįžo kelios ilgai atidėliotos laidos, taip pat buvo pristatytos naujos svarbios laidos – ir frančizės. 2021 m. serialai vėl aukštai iškėlė galvą, todėl laikas mums pasidžiaugti viskuo, ką geriausio televizija galėjo pasiūlyti – nuo tarptautinių megahitų iki svaiginančių sensacijų ir juodų satyrų.

Kalmaro žaidimas (Squid Game)

2021 m. „Netflix“ tarptautinio megahito buvo sunku išvengti. Vaizdai iš Pietų Korėjos serialo apie mirtinai pavojingus vaikų žaidimus, kuriuos turtingo elito pramogai žaidžia beviltiški skolų prislėgti dalyviai, šiais metais užtvindė socialinę ir pagrindinę žiniasklaidą, sukeldami, begalinę analizės, parodijų ir klastočių bangą. Kaip ir daugelis virusinio turinio atvejų, nesibaigiantys gagai ir memai tarsi aptraukė serialą, užgoždami tai, koks jis iš tikrųjų yra užburiantis, skausmingas ir gerai sukurtas.

Scenarijaus autorius ir režisierius Hwang Dong-hyuk ketino devynių epizodų miniserialą sukurti kaip piktą kaltinimą kapitalizmui, ir jis tikrai toks yra, apsivilkęs jaudinančių varžybų, kuriose nugalėtojas namo grįžta su 33 mln. eurų, o pralaimėjusieji nužudomi vietoje, rūbais. „Kalmaro žaidimas“ – tai tiesiog puiki televizija, kurioje puikiai suvaidinta, gerai parašyta, aštriai režisuota ir kritikuojama grobuoniška konkurencija, kurią skatina kapitalistinė visuomenė. Tačiau net ir tie, kurie neieško socialinių komentarų, ras kuo pasimėgauti, nes čia gausu įtemptų išgyvenimo scenų, kurios tampa dar veiksmingesnės, nes dėl įtikinamos žmogiškosios dramos mums iš tikrųjų rūpi veikėjai.

Vidurnakčio apeigos (Midnight Mass)

Ši siaubo istorija apie katalikybę ir vampyrus – naujausias siaubo autoriaus Mike Flanagano darbas, kuriame skvarbiai nagrinėjamas bet kokios tradicijos, teigiančios, kad turi visus atsakymus, žavesys ir toksiškumas. Serialo veiksmas vyksta izoliuotoje Kroketo salos bendruomenėje, kurią netikėtai sukrėtė keli nauji atvykėliai – visų pirma charizmatiškas, bet gana paslaptingas naujas kunigas, vardu tėvas Polas. Kai pasirodo, kad Polas pradeda daryti stebuklus, Kroketo gyventojų tikėjimas tampa išbandymu – kai kurie iš jų skeptiškiau nei kiti vertina naujojo kunigo planus.

Hamish Linklater puikiai vaidina kunigą, kuris veda savo parapijos būrį link žiaurios, kruvinos tiesos, nusiaubsiančios jų mažą salos miestelį. Sudėtingas, ambicingas ir jaudinančiai unikalus naujasis serialas „Vidurnakčio apeigos“ pasižymi didelėmis baimėmis, intriguojančiomis diskusijomis ir vienu ar dviem momentais, kurie ilgai išliks žiūrovų atmintyje. Pastaraisiais metais buvo daug siaubo istorijų apie mirties kultus, naikinančius pasaulį dėl jo kontrolės. Šis yra vienas geriausių.

VandaVizija (WandaVision)

Praėjus metams po pasaulinės pandemijos, dauguma tikriausiai galėtų susitapatinti su Vanda Maximoff (Elizabeth Olsen), pasitraukiančia iš niūrios realybės į paguodžiančią televizijos serialų nostalgiją. Pati „VandaVizija“ buvo daugiau nei paprastas atotrūkis nuo varginančių laikų. Ambicingas ir novatoriškas  serialas – tai nuoširdus sielvarto ir netekties tyrimas. Olsen atlieka moters, atsidūrusios ties lūžio tašku, bet išėjusios iš traumos galingesnės nei bet kada, vaidmenį. Paul Bettany žavus vaidindamas Vizioną – tiesiogine to žodžio prasme Vandos svajonių vyrą, bet ir vieną žmogiškiausių personažų visoje „Marvel“ kino visatoje.

Serialo paslaptis viliojanti, kiekvienas epizodas grįstas vis kito laikmečio komedija, dizainas genialus, o viską sujungia Olsen ir Bettany duetas, su nuostabiu tarpusavio ryšiu ir bendradarbiavimu. Čia viskas padaryta skaniai, užtikrintai ir stilingai. Parodijos fantastiškai smagios, juokeliai puikūs, vaidyba nuostabi, ir visa tai dvelkia nuostabia atmosfera, kurią sukūrė žmonės, tiksliai žinantys, ką daro, kur nori nueiti ir kaip ten nueiti. „Marvel“ patikino mus, kad televiziją gerbia taip pat, kaip ir komiksus bei filmus.

Loki

Negalima sukurti serialo apie piktadarybių dievą, jei nesi pasirengęs tapti keistuoliu, o „Marvel“ serialas „Loki“ yra būtent toks. Laiku keliaujančioje dramoje apie dievybes, kurios priima blogus gyvenimo sprendimus, šiame seriale į šešias serijas sutalpinamas didžiulis informacijos ir veiksmo kiekis. Tom Hiddleston sugrįžta į Lokio vaidmenį, įrodydamas, kad šis personažas gali pats išvystyti istoriją. Veiksmas vyksta netrukus po to, kai serialo herojus Loki pavogia Teseraktą Niujorko mūšyje ir jį sučiumpa Laiko pokyčių tarnyba už laiko linijos sujaukimą.

Šis serialas apie Toro (Thor) brolį Loki vienu metu yra ir bičiulių komedija (su Owen Wilson), ir neįtikėtinas romanas, kuriame Loki įsimylėjo moterišką savo paties versiją (Sophia Di Martino), ir laiko prastūmimo nuotykis su daugybe serialo „Daktaras Kas“ DNR, ir personažo studija, kuri efektyviai išsprendė prieštaravimus žmogaus, kuris buvo ir piktadarys, ir didvyris per visą „Marvel“ kino visatos egzistavimą. Trumpai tariant, „Loki“ yra išradingas ir nenuspėjamas malonumas.

Smaližius (Sweet Tooth)

Apokaliptinės pandemijos įkarštyje vaikai staiga gimsta kaip hibridai, kažkur tarp žmonių ir gyvūnų. Aštuonių dalių seriale pasakojama apie mažą berniuką Gusą – pusiau žmogų, pusiau elnią, slapta gyvenantį Nebraskos miškuose su sergančiu tėvu tuo metu, kai žmoniją beveik išnaikino mirtinas virusas. Likusiems žmonėms nežinant, ar virusas sukėlė žmonių ir gyvūnų hibridus, ar atvirkščiai, mirus tėvui, Gusas iškeliauja į priešišką pasaulį, kur jį išgelbsti paslaptingas atsiskyrėlis Džeperdas.

Gusas (Christian Convery), dar žinomas kaip „Smaližius“, yra šio spektaklio dėmesio centre, kuriame detaliai vaizduojama žmonijos diskriminacija ir blogis, kai vyksta vienas iš labiausiai stebinančių įvykių žmonijos istorijoje. Ši širdį šildanti nuotykių istorija su apokaliptinio siaubo prieskoniu tikrai pateisina savo pavadinimą. Be to, kad tai puiki ir nauja koncepcija, atkeliavusi iš DC komiksų serijos, šis serialas išsiskiria vaidyba ir įvykių tempu.

Šešėlis ir kaulas (Shadow and Bone)

Retai pasitaiko, kad ekranizacija iš tiesų pagerintų knygas, kuriomis ji adaptuota, tačiau serialas „Šešėlis ir Kaulas“ paverčia pirmąją Leigh Bardugo knygą  labiau niuansuota ir įtikinama istorija. Serialo veiksmas vyksta pagal gerai pažįstamą tipišką „išrinktojo“ schemą, daugiausia dėmesio skiriant Alinai Starkovai (Jessie Mei Li), jaunai kartografei, kuri atranda, kad jos pirštuose slypi nepaprasta galia. Žinoma, yra vyrų, kurie bando ja manipuliuoti, pagrobti ir pasisavinti jos galią, kol Alina mokosi kontroliuoti savo naujai įgytus gebėjimus, kad išgelbėtų karo nuniokotą Ravką.

Nors Alinos brendimo istorija yra pagrindinė serialo tema, kraują kaitina spalvingi antraeiliai veikėjai. Seriale daug judančių dalių – besislapstanti vagių gauja, vykdanti didžiausią iki šiol įvykdytą apiplėšimą, raganų medžiotojas ir jo gyvybę išgelbėjusi ragana, keliaujantys per dykumą, ir kylanti Šešėlių klostės grėsmė, ir tai tik kelios iš jų. Tačiau kai visos detalės sudedamos į vieną vietą, „Šešėlis ir kaulas“ – tai epinis fantastinis pasakojimas su neįtikėtinais veikėjais ir santykių dinamika. Ir ožka vardu Milo! Ko daugiau galite norėti.

Mer iš Rytų centro (Mare of Easttown)

Aktorės Kate Winslet vadovaujama drama, kuri žiūrovus įtraukia (ir vis dar šiek tiek slegia) vaizduodama policijos detektyvus Pensilvanijos kaime. Kol bandoma išsiaiškinti, kas padarė nusikaltimą, epizodai siūlo būtent tai, ko norime iš policijos dramos: autentiškumo pojūtį, atmetus tikrąjį tikro gyvenimo banalumą. Serialas vienodai niūrus ir prikaustantis, klaustrofobiškas ir kandus.

„Mer iš Rytų centro“ lengvai galėjo pakliūti į gerai pažįstamą kankinamų policininkų-tyrėjų-mirusių paauglių teritoriją. Vietoj to, kiekvieno personažo ir siužeto gilumas ir detalumas yra neįtikėtinas, o net iš pažiūros nereikšmingi momentai suteikia keletą siaubingiausių visų laikų televizijos scenų. Tai nuo pradžios iki galo žiūrovą pribloškiantis detektyvas – ir dar daug daugiau. Serialas yra jaudinantis: įtemptas ir kraštutinis, puikiai suplanuotas, su daugybe posūkių ir uolų, o viską sujungia žiaurus Winslet, atliekančios pagrindinį vaidmenį, atkaklumas. Pabaigoje, kai atskleidžiama visa kiekvieno veikėjo tragedija, tikras stebuklas, kad kas nors dar iš vis stovėjo ant kojų.

Paveldėjimas (Succession)

Melodrama apie šeimyninę kovą dėl valdžios išgalvotoje žiniasklaidos bendrovėje ir trečiąjį sezoną išliko viena geriausiai parašytų, geriausiai suvaidintų ir linksmiausių televizijos laidų. Tačiau tai, kas iš tiesų pakylėjo serialą aukščiau už užkulisinius sandėrius, poetinius epitetus ir beprasmiškas turtingų žmonių idiomas, kuriomis jis visada pasižymėjo, buvo jo sukurtas pasaulis. Ankstesniuose sezonuose buvo kalbama tik apie vidinę Rojų šeimos dinamiką, o šį sezoną šeimyninis pilietinis karas išstūmė juos į platesnį, ne visai panašų į mūsų pasaulį – iš esmės tai, kas nutiktų, jei socialinis tinklas „Twitter“ būtų tikras gyvenimas.

Matydami, kaip Rojai dalyvauja investuotojų konferencijose, katastrofiškai prabangiuose gimtadienio vakarėliuose (kuriuos jie rengia patys sau) ir tyliuose pokyliuose, kuriuose renkami būsimi prezidentai, išryškėja naujos kiekvieno iš personažų savybės, bet taip pat kiekvienas iš jų gali būti blogiausia įmanoma savęs versija. Visos siužetinės linijos, kurios iki tol dūzgė antrame plane, prikausto dėmesį, o rizika yra milžiniška. Profesiniu požiūriu viskas dega. Asmeniniu požiūriu žemė nusėta kūnais. Dėl to šis sezonas dar įdomesnis už ankstesnius ir kol kas tamsiausias.

Lupinas (Lupin)

Visada charizmatiškasis Omaras Sy vaidina Asaną Diopą – vyrą, siekiantį atkeršyti baisiam magnatui Hubertui Pelegriniui (Hervé Pierre), kuris prieš 25 metus apkaltino jo mirusį tėvą Babakarą nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Po dvidešimt penkerių metų Asanas, įkvėptas knygos apie vagį džiną Arseną Lupiną (prancūziškas Šerloko Holmso ir Robino Hudo derinys), kurią tėvas jam padovanojo gimtadienio proga, imasi keršyti Pelegrinių šeimai ir, pasitelkęs savo charizmą, vagystės, gudrybės ir maskuotės meistriškumą, atskleidžia Huberto nusikaltimus.

Trileris prasideda sudėtingu apiplėšimu Luvre, o nuo to momento, kai Asanas apgaule prasiskina kelią tarp Paryžiaus elito, rizika tik didėja. Tačiau dar daugiau gilumo serialui suteikia tai, kaip Asano akimis sprendžiami rasės ir ksenofobijos klausimai. Filmas yra ne mažiau nuoširdus nei veržlus. Įspūdingas, jaudinantis ir veiksmo kupinas apiplėšimas, kuriame puikiai vaidina Sy, „Lupinas“ garantuotai pavogs jūsų širdis.

Gyvatė (The Serpent)

Dabartinė tikrais nusikaltimais persmelkta mada įgauna 1970-ųjų atspalvį seriale „Gyvatė“, kuriame dramatizuojamas Čarlzo Sobražo, kuris buvo pagrindinis įtariamasis mažiausiai dvylikos vakariečių keliautojų, 1963-1976 m. keliavusių hipių taku, nužudymu, gyvenimas. Per dvidešimt su viršum metų trukusį laikotarpį penkiose ar šešiose šalyse yra tikra pasaulį apkeliavusi kriminalinė odisėja, kurioje išsamiai aprašoma, kaip Sobražas pelnė „Gyvatės“ pravardę, nuolat išsisukinėdamas iš policijos gniaužtų, rengdamas daugybę sudėtingų pabėgimų iš kalėjimų ir keliaudamas tarp valstybių su daugybe pavogtų pasų.

Šaltakraujiškas aktorius Tahar Rahim pavagia visą šou, nes vaidina santūrų ir reptilinį Sobražo personažą, tačiau ir Jenna Coleman, vaidindama atsidavusią sekėją Marie-Andrée Leclerc, neatsilieka nuo jo. Billy Howle vaidina atsidavusį diplomatą, kuris savo gyvenimą skiria katės ir pelės gaudynėms su nusikaltėliu, o Ellie Bamber – jo žmoną ir kolegą tyrėją. „Gyvatė“ išlieka nerimą keliančiu serijinio žudiko gyvatės tyrimu, įkyriu siekiu jį sugauti ir to meto požiūriu bei apatija, leidusia jam išsisukti nuo atsakomybės.

Žmogžudystė tame pačiame pastate (Only Murders in the Building)

Seriale kino komikai Steve Martin ir Martin Short susibūrė į porą, prie jų prisijungė žavioji Selena Gomez, kad sudarytų tikrų nusikaltimų podkasto gerbėjų trijulę, kuri pradeda savo podkastą, kai jų pasiturinčiame Niujorko daugiabutyje kažkas miršta. „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ serialo genialumas slypi tame, kaip meistriškai jis prilipdė savo komišką triuką prie griežtai įtemptos žmogžudystės paslapties.

Detektyvo metu pasitelkiama komiška nekompetencija, pradedant muzikos legendos Stingo (vaidinančio patį save) įtarimu ir baigiant epizodu su negyva kate. Serialas naudoja savo pagrindinę trijulę nepaprastai juokingai kartų komedijai ir kartu kuria savo labai mažą pasaulį, kuriame stebėtinai stiprus ir įvairus įtikinamų veikėjų būrys, apgaubtas paslapties, kuri žiūrovus įtraukia tiek pat, kiek ir jos veikėjus. Dešimties epizodų pirmasis sezonas gerėja su kiekvienu epizodu ir pasiekia džiuginančią pabaigą, dėl kurios norisi antrojo sezono, kuris jau kuriamas.

Tedas Laso (Ted Lasso)

Amerikiečių futbolo trenerio, persikėlusio į Jungtinę Karalystę prižiūrėti futbolo lygos, idėja atrodo toli gražu neįtikėtina, ir daugeliui serialo dalyvių ji iš tiesų tokia yra, tačiau pagrindinis veikėjas Tedas Laso pernelyg mielas, kad jo būtų galima nekęsti – toks yra ir serialas. Tačiau be paviršutiniško geros nuotaikos faktoriaus, seriale slypi sudėtingumo lygis, kuris antrajame sezone išryškėja ne vienu būdu, ypač susijęs su Tedo slopinama trauma.

„Tedas Laso“ antrasis sezonas yra idealus mėgstamo originalo tęsinys: jis remiasi jau pasiekta sėkme, tęsia stiprią temą iki jaudinančio finišo ir išdrįsta eksperimentuoti su forma ir dėmesio centru. Niekas neturėtų norėti, kad tokios juokingos, protingos ir daugiasluoksnės komedijos liktų sustingusioje gryno pozityvumo pelkėje, o antrajame sezone užteko drąsos ištirti nuolatinio trenerio džiugesio šaltinį, neužsidarant ir neignoruojant jo trūkumų. Tai toks serialas, kurį pradėję žiūrėti žiūrovai galvoja, kad tiesiog peržiūrės vieną epizodą, o paskui vienu prisėdimu spaudžia paleidimo mygtuką 6 epizodus iš eilės.

Sekso terapija (Sex Education)

Trečiasis komedijos „Sekso terapija“ sezonas atkeliavo 2021 m., todėl ir vėl laikas apsilankyti „Moordale“ vidurinėje mokykloje ir jos brendimo ištiktuose, įsimylėjėliuose, piktuose mokiniuose. Seriale vaidina Hugo Asa Butterfield, vaidinantis Otis Milburną, drovų paauglį, kuris kovoja su savo mama Jean (Gillian Anderson), kuri yra labai atvira sekso terapeutė. Iš pradžių jis desperatiškai siekia atsiriboti nuo mamos darbo, tačiau netyčia padeda mokyklos chuliganui kovoti su jo nerimu dėl seksualinio elgesio, o vėliau kartu su problemiška bendraklase Maeve (Emma Mackey) įkuria savo sekso konsultacijų kliniką.

Linksmą, širdį sušildančią ir kartais įsiutinančią komediją-dramą apie paauglių paauglystės užkulisius verta žiūrėti vien dėl aktorių vaidybos – Ncuti Gatwa spindi kaip atviras Otiso geriausias draugas Erikas, o Aimee Lou Wood antrajame sezone atsiduria savo stichijoje.

Nenugalimas (Invincible)

Naujai iškeptas superherojus Markas Greisonas, į Supermeną panašaus ateivio herojaus ir žmogiškos moters sūnus, tvarkosi su savo besivystančiomis galiomis pasaulyje, kuriame gausu herojų, piktadarių ir grėsmių iš kitų dimensijų, planetų ir laiko srautų. Pirmajame sezone sprendžiama paslaptis, susijusi su šio pasaulio mirtimis, tačiau daugiau dėmesio skiriama Marko kelionei ir „tikrojo savęs“ paieškoms. Tai linksmas, o kartais labai kvailas pasakojimas, turint omenyje juokingą piktadarių ir jų piktavalių planų skaičių šiame seriale. Tačiau sezono pabaigoje serialas pasuka į labai niūrią vietą, įtvirtindamas savo, kaip superherojaus istorijos statusą.

Arcane

„Arcane“ neabejotinai yra geriausias 2021 m. serialas. Ko gero, labiausiai potencialius žiūrovus nuo serialo atbaido tai, kad šis serialas yra animacinė „League of Legends“ – vaizdo žaidimų serijos, turinčios platų istorijos klodą, bet taip pat turėjusios blogą reputaciją dėl to, kad žaidėjams tai yra pinigus išsunkianti mašina, – adaptacija. Nežiūrėti „Arcane“ dėl šios priežasties arba dėl to, kad tai apskritai animacinis serialas, būtų klaida.

Iš pirmo žvilgsnio „Arcane“ grafika yra didžiausias progresas animacijoje nuo filmo „Žmogus-Voras: Į naują visatą“ (Spider-Man: Into the Spider-Verse) laikų ir parodo naują pasakojimo medijos lygį. Jo pasaulio kūrimas, apimantis frakcijas ir magiją, prasideda nuo išradimo, kuris įžiebia revoliuciją, bet galiausiai priklauso nuo silpnų dviejų seserų santykių. Pirmasis sezonas suskirstytas į tris arkas, o pažiūrėję pirmąją dalį jūs galvosite: „Ar gali būti dar geriau?“. Antrasis veiksmas ne tik didesnis ir geresnis, bet ir trečiasis veiksmas suteikia ne mažiau jaudinančią patirtį, kuri žiūrovus prikausto prie kėdžių iki pat pabaigos.