Filmas apie žvejybą Norvegijoje  yra praktinis instruktažas žvejybai Šiaurės Norvegijoje. Jis detaliai nagrinėja viską nuo kelionės planavimo, įrangos, vietų pasirinkimo, iki žuvies dorojimo reikalavimų ir išvežimo limitų. Nors į Norvegiją žvejoti važiuojama ketvirtą kartą, peržiūra davė daug naujos informacijos. Šis filmas bus labai naudingas tiems, kurie keliauja žvejoti pirmą kartą.

Važiavimas be nakvynės užtrunka apie 32–34 valandas. Viena nakvynė pakeliui gerokai pagerintų savijautą, nebent transportas pritaikytas miegui. Kokybiškai pailsėti mikroautobuse paprastai sunku. Keliai Suomijoje ir Norvegijoje yra geri, remontų beveik nėra. Vasarą šviesu beveik visą parą – poliarinė diena. Tačiau Šiaurėje vairuoti turi tik patyrę vairuotojai, nes keliai vingiuoti, o elniai dažnai išeina į kelią.

Žvejybos bazės įsikūrusios visoje Norvegijos pakrantėje, dažnai fiorduose. Ten jūra būna gana rami net per audras, todėl žvejyba jūroje įmanoma bet kokiomis sąlygomis. Nors didesnių menkių tikimasi atviroje jūroje, fiorduose yra daugiau šansų pagauti 20–40 kg paltusą (otą). Jie mėgsta seklų, smėlėtą dugną (30–40 m gylio) prie salų ar upių žiočių.

Norvegijoje oras yra labai nestabilus. Galima vieną dieną žvejoti su marškinėliais, kitą – patirti lietų, vėją ir dideles bangas. Tokiu atveju kelių sluoksnių apranga nepadeda – būtini mulonai (jūrininkų darbinė apranga). Jūroje net ramiu periodu gali būti 2–3 m banga; po vėjo ji nurimsta tik po paros ir tik tada, jei vėjas pučia nuo kranto.

Jeigu nežvejosite Norvegijoje reguliariai, geriau nuomotis meškerę, nes gera įranga kainuoja brangiai. Po menkių žvejybos draudimo Lietuvoje sumažėjo ir pilkerių bei sistemėlių pasiūla, todėl jomis reikia pasirūpinti bent porą mėnesių prieš kelionę. Dažnai važiuojant verta rinktis gerą įrangą: stambiam otui – bent 50 lb kotas, mišriai žūklei (menkės ir vidutiniai otai) – 30–40 lb medium action, linkstantis per vidurį. Svarbūs kokybiški keraminiai žiedeliai. Lengvas kotas mažina nuovargį. Ritė – multiplikatorinė: universali 5:1–5,3:1; 6,2:1 patogi greitai kelti svorį, tačiau kovai su didele žuvimi patikimesnės lėtesnės (~4:1). Būgnas turi talpinti 300–500 m 0,28–0,35 mm pinto valo.

Sėkminga menkių žvejyba priklauso nuo geros vietos, kurioje telkiasi maistas ir nebuvo tralų. Menkės dažniausiai gaudomos 40–60 metrų gylyje. Klasikiniai trikampiai pilkeriai nelabai veikia. Naudojami 500 g pilkeriai. Labai svarbi pilkerių ir sistemėlių spalva – geriausiai kibo raudona ir mėlyna. Didelių menkių gaudymo strategija: sistemėlę su užkibusia saida (užkimba 10–15 m nuo dugno) nuleidus prie dugno, didelės menkės bando griebti saidą ir užsikabina už kabliukų su guminukais. Norint neužkabinti dugno, pilkerį reikia pakelti 2–3 metrus.

Paltusų (otų) žvejyba sėkmingiausia seklesnėse vietose, 30–40 metrų gylyje, kur smėlėtas dugnas. Nors otai ilsisi ant dugno, pastebėję grobį, puola aukštyn. Sėkmingiausia žvejoti 10–15 metrų nuo dugno su pilkeriais, guminukais ar gyvos žuvelės sistemėlėmis. Masalas vedžiojamas: nuleidžiama iki dugno, pakeliama 3–5 metrus, dreifuojama, dar kartą pakeliama ir dreifuojama, kol vėl leidžiama. Otas kimba atsargiai, bet pakėlus masalą, puola agresyviai.

Įdomi ir žvejyba nuo kranto. Smėlėtose vietose beveik visada pagaunama plekšnių (naudojamas surf su plekšnės sistemėlėmis, masalas – krevetė arba skumbrės mėsa). Ten, kur staigiai gilėja (prie molų, stačiuose krantuose), spiningu gaudomos menkės ir skumbrės (naudojami maži 40 g pilkeriai ir skumbrių sistemėlės). Dažniausiai kimba 0,3–2 kg menkės, bet pasitaiko ir 5–6 kg. Plekšnes geriau gaudyti atoslūgio, menkes – potvynio metu.

Kalnuose esančiuose ežeriukuose galima pagauti upėtakių. Dėl seklumo ir akmenų prie kranto sunku naudoti blizgutes, todėl geriausia išeitis – plūdinė sistema su slieku. Upėse, kurios įteka į jūrą, plaukia neršti lašišos. Reikia pirkti leidimus, taikomi sugavimo būdų apribojimai.