Seliava – reliktinė lašišinių šeimos žuvis, išlikusi nuo paskutinio ledynmečio. Ji paplitusi šiaurės ir vidurio Europos giliuose ežeruose – randama Suomijoje, Rusijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, o Lietuvoje aptinkama tik kai kuriuose giliuose ežeruose, tokiuose kaip Drūkšiai, Asveja, Vištytis, Tauragnas, Plateliai. Šie ežerai pasižymi tuo, kad jų dugninėje zonoje ištisus metus išlieka žematemperatūris vanduo – maždaug 4–8 °C, komfortiškiausias seliavoms.

Tai šalto vandens žuvis, jautri deguonies trūkumui ir eutrofikacijai. Gyvena vandens storymėje, laikosi būriais, minta zooplanktonu, ypač – giluminiuose sluoksniuose gyvenančiomis mizidėmis, kurios pačios yra reliktinės kilmės smulkūs vėžiagyviai.

Seliavos mėsa pasižymi švelniu, švariu skoniu ir tvirtesne tekstūra nei stintos. Dėl šių savybių ji vertinama kulinarijoje, ypač tinkama rūkymui.

Dar prieš dešimtmetį seliava beveik nebuvo sportinės žūklės objektas. Ji buvo gaudoma tik versliniais tinklais, o atsitiktiniai pagavimai poledinės stintų žūklės metu buvo reti. Priežastis paprasta – nebuvo žinomi nei veiksmingi masalai, nei tinkama įranga, nei pati žvejybos taktika. Situacija pradėjo keistis, kai rinkoje pasirodė specializuota seliavų žūklei pritaikyta įranga: trumpos jautrios meškerės, smulkūs vertikalūs masalai, echolotai, padedantys aptikti žuvies būrį. Šiuo metu seliavų žūklė tapo atskira sportinės žvejybos šaka, o jos populiarumas nuolat auga.

Seliaviniai ežerai 

Didžioji dalis Lietuvos ežerų susiformavo po paskutiniojo ledynmečio, kai traukiantis ledynams išryškėjo senųjų ištirpusių ledyninių upių vagos. Tokios vagos vadinamos rinomis – tai ilgos, siauros ir gilios slėninės dubumos, o ne įgriuvos, kaip kartais klaidingai manoma. Rinų kilmės ežerai pasižymi dideliu gylio skirtumu, šaltu, skaidriu vandeniu ir palankiomis sąlygomis deguonį mėgstančioms rūšims, tarp jų – seliavoms (Coregonus albula). Šioms žuvims būtinas švarus ir gilus vanduo, kuriame net vasarą išlieka pakankamai deguonies, todėl jos dažniausiai sutinkamos rininės kilmės ežeruose.

Nepaisant to, ne visi ežerai, kuriuose aptinkamos seliavos, yra rinų kilmės. Pavyzdžiui, Vištyčio ežeras, esantis Pietų Lietuvoje, yra ledyninės morenos tipo, tačiau dėl savo didelio gylio ir švaraus vandens taip pat tinka seliavoms.

Lietuvoje seliavos yra svarbi verslinės žvejybos rūšis, tačiau jų gaudymas griežtai reguliuojamas. Leidimai išduodami tik konkretiems ežerams, laikotarpiams ir leidžiamam sugauti kiekiui. Žemiau pateiktoje lentelėje nurodyti ežerai, kuriuose 2024–2028 metų laikotarpiu leidžiama verslinė seliavų žvejyba, jų plotas ir maksimalus sugavimo kiekis.

Ežerai, kuriuose leidžiama verslinė seliavų žvejyba (2024–2028 m.)

Seliavos biologija

Norint sėkmingai žvejoti seliavą, būtina suprasti jos biologiją. Ši žuvis laikosi atvirose ežero vietose, vandens storymėje, įprastai virš dugno, bet ne paviršiuje. Judėjimo gylis priklauso nuo metų laiko, maisto koncentracijos ir deguonies kiekio. Visus metus seliavos plaukioja nedideliais būreliais, dažniausiai duobėse, o rudenį, artėjant nerštui, renkasi į didelius būrius ir migruoja link seklesnių nerštaviečių su švariu, smėlingu ar žvyringu dugnu. Šiuo laikotarpiu žvejyba iš valties gali būti pakankamai efektyvi.

Svarbiausias žvejybos sezonas – žiema. Užšalus ežerui, seliavų susibūrimo vietą galima tiksliai nustatyti echolotu. Tai leidžia gręžti eketes tiesiai virš žuvų ir, esant tinkamoms sąlygoms, jas jaukinti. Seliavos jautriai reaguoja į maisto šaltinį, todėl pastovus jaukinimas gali išlaikyti žuvį žūklavietėje.

Ypač svarbu suprasti mizidžių – pagrindinio seliavų maisto – migracijos ypatumus. Mizidžių būriai ežeruose gali keisti gylį net kelis kartus per parą, priklausomai nuo apšvietimo, deguonies koncentracijos ir temperatūros. Kadangi seliavos seka paskui mizides, jų buvimo gylio supratimas tiesiogiai lemia žvejybos sėkmę. Todėl kibiausi masalai yra tie, kurie imituoja mizidės judėjimą, formą ir spalvą.

Seliavų žvejybos įranga

Seliava – viena iš atsargiausiai kimbančių žuvų, todėl jos žvejyba reikalauja ne tik kantrybės, bet ir specializuotos įrangos. Dažniausiai žvejojama žiemą, kai seliavų būriai susitelkia gilesniuose ežerų sluoksniuose ir mažiau migruoja. Tokiu atveju svarbiausia – tiksliai pasirinkti vietą ir meistriškai valdyti sistemėlę. Seliavų žūklė yra bene viena iš komfortiškiausių žvejybų kuriai reikia pasirūpinti žvejybine komforto įranga.

Tikriausiai svarbiausias seliavų žūklėje yra echolotas. Seliavų gali nebūti, seliavos gali keisti gylį, verta matyti ir mizidžių būriavimosi gylius. Kokia prasmė virpinti masalus jei apačioje nieko nėra? 

• Žieminė palapinė, apsauganti nuo vėjo ir šalčio.

• Stovelis meškerėms, skirtas padėti meškerei kai echolotas rodo tuščia.

• Rogutės, skirtos visai įrangai pervežti per ledą.

• Patogi žvejo kėdė - krėslas, leidžianti ilgai išsėdėti .

• Ilgai laikantis apšvietimas, kuris bus reikalingas, kai žvejojama naktį, anksti ryte arba vėlai vakare, nes seliavos dažnai aktyviausios būna prieblandoje.

Meškerės seliavoms

Seliavų žvejybai naudojamos vadinamosios „chlopuškės“ – specialios meškerės su dviguba viršūnėle, kuri reaguoja į vos juntamą kibimą. Alternatyva – meškerės su integruota plona ir lanksčia viršūnėle, padedančia stebėti menkiausius prisilietimus prie masalo. Šios meškerės nėra trumpos, kaip įprasta kitiems žiemos žvejybos būdams – jų ilgis leidžia jautriai virpinti sistemėlę ir staigiai pakirsti.

Seliavų žvejybos sistemėlės

Didžausi pokyčiai tobulinant seliavines sistemėles. Pažanga matosi su kiekvienais metais. Dažniausiai sistemėles riša selaivų žvejybos fanatikai patys išbandydami jų efektyvumą. 

  Jau klasikine tapusi kabliukų sistema rišama iš 3-5 kabliukų ir ant kabliukų kabinama musės lerva, truklio lerva ar komplektas. Seliava dažniausiai nemėgsta perteklinio gyvo masalo kiekio.

  Tuo tarpu moderniausios seliavinės sistemėlės jau nenaudoja gyvų masalų. Dėl to vadinamos bemasalinės seliavinės sistemėlės. Masalai dirbtiniai, muselės dažniausiai imituojantčios mizides. 

  Spalvos taip pat turi savo logiką. Gilėjant masalo kaip ir mizidžių spalva keičiasi. Mizidė yra skaidri ir lužtantys saulės spinduliai suteikia raudonesnę aukščiau ir žalesnę žemiau spalvą. Dėl to jei seliavos giliau gali tą dieną veikti labiau žalia sistemėlė. Tarpinė oranžinė spalva ( 10 - 15 metrų). 

  Seliavas papildomai vilioja blyksinti švieselė. Jų būna rausvų ir žalių. Labiau giriamos žalios, tačiau vėl gali būti skirtumo dėl šviesos išskadymo gylyje. 

Seliavų žvejyba

Seliavų žvejybos vietoje dažniausiai šeriama smulkesnių rūšių trūklio lervomis džokeriu. Jis lėtai skesta, gana ilgai užsilaiko vandens sluoksniuose. Juo žuvys nepasimaitina, o tik skatinamos daugiau ieškoti. 

Suradus seliavų būrį leidžiama sistemėlė ir nuleidus virpinama maža amplitude. Nors kartais suveikia staigesnis pakėlimas. Tikėtina, kad virpinimas turėtų atkartoti mizidės judesius. Ramybės būsenoje mizidė "kabo" vandenyje judindama kojeles. Lėtai plaukioja horizontaliai. Šį judesį imituoja labai mažos amplitudės, tačiua labai dažnas viršūnėlės judinimas.  Pajutusi pavojų mizidė šuoliuoja, dažniausiai didžiausias būna pirmasis šuolis, tada keli mažesni ir vėl sustingsta ar lėtai plaukioja stebėdama situaciją. Šį judesį imituoja staigesnis pakėlimas. Taip pat mizidė gali tolygiai leistis vertikaliai ar kampu aukštyn. Šį judesį imituoja masalo nusileidimas po kilstelėjimo. 

Dažniausiai seliava kimba leidimosi metu. Kibimas matosi labai nežymiai, kiek palengvėja apkrova viršūnėlei. Tada efektyviausias kirtimas. Naujokai daugiausiai padaro praradimų nepastebėję šio momento. Seliava pajutusi neįprastą masalą jį gali išspjauti. Kai viršūnėlė im labiau purtytis greičiausiai seliava pati užsikabino, pajuto įsikabinusį masalą ir bando juo atsikratyti.  

Seliavų receptai

Seliavos labai skani mėsa. Tik pagauta seliavos mėsa tiesiog persišviečia. Pabandykite pasidaryti selaivos suši. Tai nėra labai sudėtinga. Seliava gana lengvai išsikaulina, žemiau bus filmas kur tai rodoma. Ištraukiamas stuburinis kaulas su šonkauliniais kaulais. Dar reikia nupjauti pelekus su vidiniais kauliukais. Puikiai tiks ant duonos su sviestu ar ant suši ryžiais. Mėsa švelni, nors ir kietesnė nei stintos, turi specifinį skonį. 

kelias dienas pamarinuota 3 procentų druskos tirpale seliava su svogūnais. Tiems kam šviežia žuvis nepriimtina.

Iškaulintą seliavą galima apkepti pavoliojus miltuose ir kiaušiniuose. Taip pat galima šį receptą pamatyti šiame filme.