Senbernarai yra didelė, galinga šunų veislė, kuri iš pradžių buvo veisiama Šveicarijos Alpėse  kaip paieškos ir gelbėjimo šunys, kur jie buvo naudojami aptikti pasiklydusius keliautojus sniegu padengtuose kalnuose. Veislė pavadinta hospiso, prieglobsčio keliautojams, keliaujantiems tarp Šveicarijos ir Italijos, vardu. Jie yra žinomi dėl savo ištikimybės, švelnumo ir meilios prigimties bei yra puikūs šeimos augintiniai tiems, kurie turi vietos ir laiko tinkamai jais rūpintis. 

Jei ketinate įsigyti senbernarą, svarbu suprasti, kad jiems reikia daug priežiūros, dėmesio ir mankštos. Jie taip pat yra linkę į tam tikras sveikatos problemas dėl savo didelio dydžio ir sudėjimo. 

Dėl savo dydžio senbernarams reikia ypatingos priežiūros ir dėmesio, kad būtų sveiki ir laimingi.

Senbernarų kilmė

XI amžiuje vienuoliai įkūrė hospisą kaip prieglobstį keliautojams ir piligrimams 2469 metrų aukščio Didžiojo Senbernaro perėjoje. Nuo XVII amžiaus vidurio hospise buvo laikomi dideli kalnų šunys, siekiant apsaugoti ir apsaugoti ten gyvenančius. Šunys greitai buvo priimti kaip šunys kompanionai ir, svarbiausia, kaip gelbėtojai keliautojams, kurie pasiklydo sniege ir rūke. Šunys iš Didžiojo Senbernaro perėjos išgelbėjo daugelio žmonių gyvybes, išvengdami daugybės mirčių sniege. Senbernarų (tada vadintų „Bario šunimis“) reputacija XIX amžiuje išaugo visoje Europoje dėl daugeliu kalbų išleistų kronikų ir pranešimų, kuriuos iš lūpų į lūpas perdavė kariai, 1800 m. perėję perėją su Napoleonu Bonapartu. Legendinis Baris tapo šuns gelbėjimo archetipu.

Senbernarai yra ištikimi ir meilūs šunys, kurie gali būti puikūs kompanionai tinkamam šeimininkui.

Tiesioginiai senbernarų protėviai buvo dideli ūkiniai šunys, plačiai aptinkami visoje vietovėje. Per kelias kartas šie šunys buvo veisiami pagal konkrečiai apibrėžtus idealius kriterijus, kad jie būtų tokie, kokie egzistuoja šiandien.

1884 metų vasarį buvo pradėtas vesti Šveicarijos šunų registras. Pirmasis įrašas buvo senbernaras, vadinamas Leonu, o 28 papildomi įrašai taip pat buvo senbernarai. 1884 m. kovo 15 d. Bazelyje buvo įkurtas Šveicarijos senbernarų klubas. 1887 m. birželio 2 d. tarptautinio kinologijos kongreso proga senbernaras buvo oficialiai pripažintas Šveicarijos šunų veisle ir jai nustatyti privalomi standartai. Nuo tada senbernaras buvo laikomas Šveicarijos nacionaliniu šunimi.

Senbernarų auginimas

Jei jus domina senbernarų auginimas, svarbu suprasti, kad tai didelių šunų veislė, kuriai reikia daug vietos, mankštos ir dėmesio. Štai keletas patarimų, kaip auginti senbernarus:

• Erdvė: Senbernarams reikia daug vietos judėti ir mankštintis. Jie netinka gyventi bute ir geriausiai tinka namuose su dideliu kiemu arba išėjimu į atvirą erdvę.

• Pratimai: Senbernarai yra darbiniai šunys ir jiems reikia daug mankštintis, kad išliktų sveiki ir laimingi. Jiems reikia kasdienių pasivaikščiojimų ir turėtų turėti daug vietos lauke bėgioti ir žaisti.

• Socializacija: Senbernarai nuo mažens gali būti socializuojami su žmonėmis ir kitais gyvūnais. Paprastai jie gerai elgiasi su vaikais, tačiau visada turi būti prižiūrimi šalia jų.

• Mokymas: Senbernarai yra protingi šunys, tačiau kartais gali būti užsispyrę. Kad nesusiformuotų žalingi įpročiai, juos reikia nuosekliai ir kantriai treniruoti nuo mažens.

• Priežiūra: Senbernarų kailis yra storas, ilgas, kurį reikia reguliariai prižiūrėti, kad plaukai nesuliptų ir nesusipainiotų. Jie taip pat šiek tiek šeriasi.

Senbernarų auginimas gali būti naudinga patirtis, jei turite laiko, erdvės ir išteklių patenkinti jų poreikius.

Senbernarų fizinės savybės

Senbernarai yra viena didžiausių šunų veislių. Patinai gali sverti nuo 64 iki 82 kilogramų, o ūgis gali svyruoti nuo 70 iki 90 centimetrų ties ketera.Tuo tarpu patelės paprastai sveria 56-64 kilogramus, o ūgis svyruoja tarp 65-80 centimetrų ties ketera. Taigi, senbernarai yra viena sunkiausių ir didžiausių šunų veislių pasaulyje. Tvirtas kūnas su didele galva ir masyviu kaklu suteikia jam įspūdingą išvaizdą. Iš pirmo žvilgsnio šie šunys gali atrodyti agresyvūs, tačiau tik tol, kol milžinai parodys savo švelnią prigimtį.

Senbernarai paprastai gyvena 8–10 metų.

Senbernarų kailis yra storas, tankus ir šiurkštus, gali būti trumpaplaukis arba ilgaplaukis. Trumpaplaukių senbernarų kailio viršutinis sluoksnis yra tankus, lygus ir prigludęs. Ilgaplaukių senbernarų kailis yra vidutinio ilgio ir tiesus. Virš klubų kailis gali būti šiek tiek banguotas. Senbernarų kailis dažniausiai būna baltas su įvairiomis spalvų gradacijomis. Įvairių spalvų žymės randamos ant krūtinės, nosies, letenų, kaklo ir uodegos galo.

Senbernarų galva didelė ir plati, su plačia, plokščia kaukole, raukšlėta kakta, nukarusiomis ausimis ir giliai išsidėsčiusiomis, išraiškingomis akimis. Jų akys yra tamsiai rudos, vidutinio dydžio. Senbernarai turi didelę, juodą nosį ir puikią uoslę. Jie turi raumeningą, galingą kūną su gilia krūtine, stipriomis kojomis ir plačia nugara. Senbernarų uodega yra ilgą, sunki ir paprastai būna žemai nuleista.

Senbernarų charakteris

Senbernarai yra žinomi kaip švelnūs, draugiški ir ištikimi šunys. Jie taip pat žinomi dėl kantrybės, ypač su vaikais, ir dėl to, kad mėgsta žmogišką draugystę. Tai protingi šunys, kuriuos lengva dresuoti, tačiau kartais jie gali būti užsispyrę.

Senbernarai taip pat žinomi kaip puikūs šunys gelbėtojai, turintys natūralų instinktą padėti nelaimės ištiktiems žmonėms.

Nors jie garsėja kaip dideli šunys, senbernarai iš tikrųjų yra gana ramūs. Tai puikūs šeimos šunys ir puikiai tinka gyventi namuose su vaikais ir kitais augintiniais. Tačiau jiems reikia daug vietos ir mankštos, todėl jie geriausiai tinka namams su dideliais kiemais arba prieiga prie atvirų erdvių.

Šie milžinai yra labai jautrūs, todėl jiems reikia artimo kontakto su žmonėmis. Patikimumas, budrumas ir saikingas apsaugos instinktas daro jį patikimu sargybiniu. Taip pat svarbu paminėti, jog šie šunys nėra agresyvūs, jeigu su jais tinkamai elgiamasi.

Nepaisant jų meilumo, senbernarų galios nereikėtų nuvertinti. Jie žaismingi šunys, todėl reikėtų juos prižiūrėti ir nepalikti vienų su mažais vaikais. Žaisdami jie neapskaičiuoja savo jėgos ir gali netyčia pargriauti. Norint nukreipti senbernarų jėgas tinkama linkme, jiems reikalingos nuoseklios treniruotės. Tvirtai integruoti į šeimą, jie pasirodo esą ištikimi ir paklusnūs draugai.

Senbernarų priežiūra

Senbernarai nėra pernelyg aktyvūs šunys, tačiau jiems reikia kasdienių mankštų, kad būtų sveiki ir išvengtų nuobodulio. Paprastai pakanka kasdienio pasivaikščiojimo ar dviejų, tačiau jiems patinka žaisti aptvertame kieme ar leistis į žygius su šeimininkais. Svarbu stebėti savo senbernaro aktyvumo lygį, nes jie linkę į sąnarių problemas, tokias kaip klubų ir alkūnių displazija, kurią gali pabloginti per didelis fizinis krūvis.

Senbernarų kailis yra storas, ilgas, kurį reikia reguliariai prižiūrėti, kad jis nesuliptų ir nesusipainiotų. Rekomenduojama šukuoti kas savaitę, o slinkimo sezono metu kasdien, kad pašalintumėte išslinkusius plaukus. Senbernarams taip pat reikia reguliariai kirpti nagus, kad jie netaptų per ilgi ir nesukeltų diskomforto. Svarbu pradėti rūpintis savo senbernaru nuo mažens, kad jie būtų pripratę prie šio proceso. Be reguliarios priežiūros, senbernarus taip pat reikia maudyti, kad jų oda ir kailis būtų sveiki. Svarbu naudoti šunims skirtą šampūną, pritaikytą jų kailio tipui ir vengti vandens patekimo į ausis, nes tai gali sukelti infekcijas.

Senbernarų dresavimas yra būtinas norint užtikrinti, kad jie gerai elgtųsi šalia žmonių ir kitų gyvūnų.

Senbernarai yra protingi šunys, tačiau kartais gali būti užsispyrę. Svarbu pradėti juos treniruoti nuo mažens ir naudoti pozityvius paskatinimo būdus, tokius kaip skanėstai ir pagyrimai. 

Savaime suprantama, kad tokį didelį šunį reikėtų laikyti tik tuo atveju, jei turite namą su erdviu kiemu. Senbernarai netinkami auginti mažuose butuose mieste. Taip pat turėtumėte atkreipti dėmesį į tai, kad veislė linkusi stipriai seilėtis. Seilių dėmės ant drabužių, baldų ir jūsų sofos yra neišvengiama senbernaro auginimo dalis. 

Senbernarų mityba

Senbernarai yra didelės veislės šunys, kuriems reikalinga subalansuota ir maistinga dieta, kad išlaikytų gerą sveikatą. Kaip ir visiems šunims, svarbu jiems maitinti maistą, atitinkantį jų mitybos poreikius, atsižvelgiant į jų amžių, svorį ir aktyvumo lygį. Štai keletas senbernarų mitybos gairių:

Senbernarai reikalauja subalansuotos ir maistingos dietos, atitinkančios jų individualius poreikius.

Baltymai: senbernarai savo racione reikalauja aukštos kokybės baltymų, kad išlaikytų raumenų masę ir skatintų augimą. Ieškokite šunų maisto, kuriame yra ne mažiau kaip 25% baltymų, o pagrindinis ingredientas yra mėsa.

Riebalai: senbernarams reikia riebalų, kad jie gautų energijos ir išlaikytų sveiką odą bei kailį. Ieškokite šunų ėdalo, kuriame yra ne mažiau kaip 15% riebalų.

Angliavandeniai: senbernarų dietoje nereikia daug angliavandenių. Ieškokite šunų maisto, kuriame yra sudėtingų angliavandenių, tokių kaip rudieji ryžiai, saldžiosios bulvės.

Vitaminai ir mineralai senbernarams: norint palaikyti bendrą sveikatą, senbernarams reikalingas subalansuotas vitaminų ir mineralų mišinys. Ieškokite šunų maisto, kuriame yra būtinų vitaminų ir mineralų, įskaitant kalcį ir fosforą, kad būtų stiprūs kaulai.

Senbernarų šėrimo grafikas: senbernarai linkę į pilvo pūtimą – būklę, kai skrandis prisipildo dujų ir susisuka. Kad to išvengtumėte, geriausia savo senbernarą maitinti du tris kartus per dieną.

Vanduo senbernarams: senbernarams visada reikia prieiti prie švaraus, gėlo vandens. Būtinai keiskite vandens dubenį kasdien ir duokite daug vandens karštu oru arba po treniruotės.

Papildai senbernarams: atsižvelgdami į jūsų senbernaro individualius poreikius, jūsų veterinarijos gydytojas gali rekomenduoti papildomus papildus jų sveikatai palaikyti, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus šunų sąnarių papildus arba omega-3 riebalų rūgštis sveikai odai ir kailiui palaikyti.

Senbernarų ligos

Senbernarai yra linkę į tam tikras sveikatos problemas, todėl norint, kad jie būtų sveiki ir anksti pastebėtų visas galimas problemas, būtina reguliari veterinarinė priežiūra. Kai kurios dažniausiai pasitaikančios sveikatos problemos, su kuriomis linkę susirgti senbernarai:

Dažniausiai pasitaikančios senbernarų ligos – klubo sąnario ir alkūnės displazija, širdies darbo sutrikimai, akių ligos.

Senbernarų klubo ir alkūnės displazija: tai genetinė būklė, pažeidžianti sąnarius ir galinti sukelti skausmą, diskomfortą ir mobilumo problemas. Reguliarūs veterinarijos gydytojo patikrinimai gali padėti anksti pastebėti šias problemas ir pasiūlyti gydymo galimybes.

Senbernarų skrandžio susisukimas (išpūtimas): tai gyvybei pavojinga būklė, kai skrandis prisipildo dujų ir susisuka, o tai nutraukia kraujo tekėjimą į organus. Simptomai yra išsiplėtęs pilvas, neramumas ir vėmimas. Jei įtariate, kad jūsų senbernarui pučia pilvą, nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją.

Senbernarų odos alergija: senbernarai yra linkę į odos alergiją, kuri gali sukelti niežėjimą, paraudimą ir kitus odos sudirgimus. Reguliarus kirpimas ir maudymas gali padėti išvengti šių problemų, tačiau jei jos išlieka, veterinarijos gydytojas gali rekomenduoti vaistus ar kitas gydymo galimybes.

Senbernarų akių problemos: senbernarai yra linkę į akių problemas, tokias kaip entropija, kai vokas pasisuka į vidų, ir ektropija, kai vokas pasisuka į išorę. Šios problemos gali sukelti diskomfortą ir gali sukelti rimtesnių problemų, jei jos nebus gydomos. Reguliarūs akių tyrimai su veterinarijos gydytoju gali padėti anksti pastebėti šias problemas ir pasiūlyti gydymo galimybes.

Senbernarų širdies problemos: senbernarai yra linkę į širdies ligas, tokias kaip kardiomiopatija, kuri pasireiškia širdies padidėjimu ir susilpnėjimu. Simptomai yra letargija, kosulys ir pasunkėjęs kvėpavimas. Reguliarūs veterinarijos gydytojo patikrinimai gali padėti anksti pastebėti šias problemas ir pasiūlyti gydymo galimybes.

Senbernarų ausų infekcijos: senbernarų ausys yra nulepusios, todėl jose gali susikaupti drėgmė ir bakterijos, kurios gali sukelti ausų infekcijas.