Vokiečių aviganis, taip pat žinomas kaip Elzaso šuo, Didžiojoje Britanijoje ir kai kuriose Europos dalyse, yra tarp 10 populiariausių šunų veislių JAV ir tikriausiai viena iš labiausiai pripažintų veislių visame pasaulyje. Dalį savo žinomumo jie skolingi mažam šuniukui, kurį per Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzijoje iš kulkų ir bombų apsupto veislyno išplėšė kapralas Lee Duncanas. Pasibaigus karui, Duncanas sugrąžino šuniuką į gimtąjį Los Andželą, jį išdresavo ir pavertė vienu garsiausių šunų parodų versle – Rin Tin Tin. Rin Tin Tin toliau pasirodė dešimtyse filmų ir, būdamas aukščiausio lygio, per savaitę gaudavo 10 000 gerbėjų laiškų.

Vokiečių aviganis dirbo daug ir kitų darbų apart kino žvaigždės – aklųjų vedimas, nusikaltėlių persekiojimas, nelegalių medžiagų uostymas, tarnavimas kariuomenėje, ligonių lankymas ir gyvulių ganymas yra tik dalis šios universalios veislės darbų.

Šis šuo net prisiėmė nacionalinio herojaus vaidmenį. Vokiečių aviganiai buvo paieškos ir gelbėjimo šunys, ropojantys po Pasaulio prekybos centro griuvėsius po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių, ieškodami išgyvenusiųjų ir guodę gelbėtojus bei šeimas. Vokiečių aviganis gali įkūnyti kai kuriuos geriausius šunų bruožus, tačiau jie netinka visiems žmonėms.

Vokiečių aviganiai turi aukštą intelektą bei pasižymi gebėjimu greitai išmokti naujų dalykų

 

Iš pradžių Vokiečių aviganis buvo veisiamas bandoms visą dieną ganyti, tai daug energijos turintis šuo, kuriam reikia daug veiklos ir mankštos. Neturėdami užsiėmimo jie greičiausiai išreikš savo nuobodulį ir nusivylimą jums nemėgstamais būdais, pavyzdžiui, lojimu ir kramtymu. Veislė taip pat turi nuošalų ir kartais įtarimus skatinantį būdą– puikiai tinka sarginiam šuniui, bet ne toks šeimos šuo, kuris privers svečius jaustis laukiamais. Tačiau jei vokiečių aviganį mokysite ir pratinsite prie skirtingų situacijų ir žmonių nuo pat mažumės, jie gali išmokti priimti naujas aplinkybes.

Vokiečių aviganių auginimas yra daug laiko reikalaujantis procesas, nes šis šuo yra energingas, todėl tikisi aktyvios dienos

Vokiečių aviganių būdas keičiasi priklausomai nuo to, ar jie yra kilę iš amerikiečių ar vokiečių veisėjų. Apskritai, amerikiečių veisėjai dažnai siekia sukurti šunį parodų čempionatams, ir jie veisiami labiau dėl išskirtinės vokiečių aviganio išvaizdos, o ne dėl išskirtinių vokiečių aviganių talentų. Gerbėjai teigia, kad Amerikoje auginami vokiečių aviganiai yra ramesni nei jų kolegos vokiečiai, tačiau kritikai sako, kad šie šunys prarado dalį savo talentų dirbti tradicinius vokiečių aviganių darbus ir yra labiau linkę į elgesio problemas, tokias kaip atsiskyrimas, nerimas.

Kita vertus, vokiečių veisėjai veisia pagal darbingumą, taip pat kad atitiktų tradicinę veislės išvaizdą. Prieš veisiant vokiečių aviganius Vokietijoje, šunys turi išlaikyti daugybę testų, kad įrodytų, jog atitinka fizinius ir psichinius šios veislės kriterijus. Vokiečių aviganiai iš Vokietijos paprastai būna energingesni ir veržlesni.

 

Vokiečių aviganio išvaizda

Vokiečių aviganiai yra patrauklūs šunys: stambūs ir raumeningi su išskirtiniu kvadratiniu snukučiu, tankia uodega ir (dažniausiai) juoda kauke. Paprastai jie yra rudos/juodos arba raudonos/juodos spalvos, dažnai su „balno“ žymėmis nugaroje. Retesnės spalvos yra sabalo, sidabrinė. Yra net grynai juodi vokiečių aviganiai ir baltieji vokiečių aviganiai.

Vokiečių aviganiai yra stambūs ir raumeningi šunys, pasižymintys išskirtiniu “juodos kaukės” vizualu ant veido

Vokiečių aviganiai paprastai turi tankų dvigubą kailį su vandeniui atspariu išoriniu sluoksniu ir storu apatiniu kailiu. Šių šunų kailis paprastai iškrenta kartą ar du per metus, tačiau jiems naudinga kassavaitinė priežiūra. 

Nors dauguma vokiečių aviganių turi vidutinį arba ilgą kailį, kai kurie vokiečių aviganiai neturi apatinio kailio, todėl jų priežiūros poreikiai skiriasi. Būtinai išmokite tinkamai prižiūrėti savo GSD kailį ir maksimaliai išnaudoti natūralią plaukų naudą, kartu sumažindami nekontroliuojamą slinkimą. 

Vokiečių aviganis yra stiprios, universalios veislės šuo. Jų didinga laikysena kupina santūrumo ir judrumo. Jų kūnas yra ilgesnis nei aukštas, o tai pabrėžia tvirtą kūno sudėjimą. Jų priekinės kojos tiesios, o kompaktiškose pėdose yra išlenkti pirštai ir tvirtos pagalvėlės. Nagai juodi ir trumpi. Jų galva yra proporcinga kūnui, jų akys yra vidutinio dydžio, migdolo formos, rudos spalvos. Jų nuolatinė išraiška yra intelektinė. Ausys yra smailios ir stačios, kai šuo yra budrus. Snukis stiprus su juoda nosimi, o kaklas veda į galingą nugarą. Šuo turi vešlią uodegą su nedideliu išlinkimu. Kai jie yra susijaudinę, jų uodega vešlesnė. Kailis susideda iš vidutinio ilgio, dvigubo kailio su storu apatiniu kailiu. 

 

Vokiečių aviganio charakteristika

Vokiečių aviganio asmenybė yra nuošali, bet paprastai nėra agresyvi. Tai atsargūs šunys, kurie susidraugauja ne iš karto, bet susidraugavę yra nepaprastai ištikimi. Su savo šeima jie yra lengvai bendraujantys ir lengvai pasiekiami, tačiau kai jiems gresia pavojus, jie gali būti stiprūs ir saugoti artimuosius, todėl yra puikūs sargybiniai. Ši labai protinga ir dresuojama veislė klesti turėdama darbą ir užsiėmimą. Vokiečių aviganį galima išmokyti daryti beveik bet ką – nuo kurčiojo perspėjimo iki durų skambučio paspaudimo.

Vokiečių aviganiai yra atsargūs šunys, kurie dažniausiai prisileidžia tik pačius artimiausius žmones, o jų pasitikėjimą sunku užsitarnauti

 

Vienas dalykas, kurio nemėgsta vokiečių aviganiai, yra ilgą laiką būti vieniems. Nesuteikiant jiems daug laiko, reikalingos draugystės, taip pat mankštos ir galimybės išreikšti sumanumą - jiems taps nuobodu, liūdna, irzlu. Vokiečių aviganis, kuris per mažai mankštinasi ir kurio šeima nepaiso jo genetinio energijos lygio, gali išreikšti nusilpusia energiją jums nemėgstamais būdais, pavyzdžiui, lojimu ir kramtymu.

Kaip ir kiekvienam šuniui, vokiečių aviganiui jaunystėje reikia ankstyvos socializacijos – sąlyčio su daugybe skirtingų žmonių, vaizdų, garsų ir potyrių. Socializacija padeda užtikrinti, kad jūsų vokiečių aviganio šuniukas užaugtų visapusišku šunimi.

 

 

Vokiečių aviganių ligos

Vokiečių aviganiai paprastai yra sveiki, tačiau, kaip ir visos veislės, jie yra linkę į tam tikrus sveikatos sutrikimus. Ne visi vokiečių aviganiai susirgs bet kuria ar visomis šiomis ligomis, tačiau svarbu jas žinoti, jei svarstote apie šios veislės įsigyjimą.

Vokiečių aviganių veislei būdingos tokios ligos kaip klubo displazija, degeneracinė mielopatija bei įvairios alergijos

 

• Klubo displazija: klubo sąnario displazija yra paveldima būklė, kai šlaunikaulis nepriglunda prie klubo sąnario dubens lizdo. Klubo displazija gali egzistuoti su klinikiniais požymiais arba be jų. Kai kuriems šunims jaučiamas vienos ar abiejų užpakalinių kojų skausmas ir šlubavimas. Šuniui senstant, gali išsivystyti artritas. Šunys su klubo sąnario displazija neturėtų būti veisiami.
• Alkūnės displazija: tai paveldima būklė, būdinga didelių veislių šunims. Manoma, kad tai sukelia skirtingi trijų kaulų, sudarančių šuns alkūnę, augimo tempai, sukeliantys sąnarių laisvumą. Tai gali sukelti skausmingą šlubavimą. Jūsų veterinaras gali rekomenduoti operaciją, kad išspręstų problemą, arba vaistus skausmui kontroliuoti.
• Skrandžio išsiplėtimas: paprastai vadinama pilvo pūtimu, tai yra gyvybei pavojinga būklė, kuri paveikia didelius giliakrūtinius šunis, ypač jei jie šeriami vieną kartą per dieną, greitai valgo, po valgio geria daug vandens, ir po valgio energingai sportuoja. Pilvo pūtimas atsiranda, kai skrandis yra išsipūtęs dujomis ar oru, o po to sukasi. Šuo negali raugti ar vemti, kad pašalintų oro perteklių skrandyje, o normalus kraujo grįžimas į širdį yra trukdomas. Nukrenta kraujospūdis ir šuo patiria šoką. Be skubios medicininės pagalbos šuo gali mirti. Įtariate pilvo pūtimą, jei jūsų šuniui išsiplėtė pilvas, jis gausiai seilėjasi ir nerimsta.. Jie taip pat gali būti neramūs, prislėgti, mieguisti, silpni. Svarbu kuo greičiau nuvežti savo šunį pas veterinarą.
• Degeneracinė mielopatija: degeneracinė mielopatija yra progresuojanti nugaros smegenų liga, ypač tos smegenų dalies, kuri perduoda informaciją smegenims apie užpakalines kojas. Šunys, sergantys DM, elgiasi taip, lyg nežinotų, kur yra užpakalinės kojos, ir negali jų tinkamai pajudinti. Liga progresuoja taip, kad šuo negali vaikščioti. Dažniausiai negydoma ir šuo užmigdomas. Tačiau retais atvejais ši būklė yra susijusi su vitamino 12 arba vitamino E trūkumu. Tokiu atveju vitaminų papildai gali stabilizuoti būklę.
• Egzokrininis kasos nepakankamumas: EPI yra genetinė kasos liga, kurios metu sunaikinamos virškinimo fermentus gaminančios ląstelės. Dėl to šuo nebegali virškinti ir įsisavinti maisto. Pirmieji būklės požymiai yra dujos, apetito praradimas, svorio kritimas ir išmatų pasikeitimas. Šuo tampa labai plonas ir labai alkanas. EPI diagnozuojama atlikus paprastą kraujo tyrimą, o gydymas taip pat paprastas: į šuns maistą dedama kasos fermentų. Tinkamai prižiūrint vaistus, dauguma šunų pasveiksta.
• Alergijos: Kai kurie vokiečių aviganiai kenčia nuo įvairių alergijų, pradedant kontaktine alergija ir baigiant alergija maistui. Alergijos simptomai šunims yra panašūs į žmonių. Jei jūsų vokiečių aviganis kasosi, laižo letenas ar labai trina veidą, įtarkite, kad jis yra alergiškas, ir paprašykite, kad veterinaras jį patikrintų.

Per dažnai maudant vokiečių aviganį, jo kailis pašalina aliejų, kuris jį išlaiko sveiką, todėl pradėkite maudytis tik tada, kai jūsų šuniui to tikrai reikia. Tai neturėtų būti taip dažnai; nepaisant žinomumo kaip šertuvas, vokiečių aviganis yra gana švarus ir bekvapis.

Kartą per mėnesį reikia kirpti nagus, o ausis tikrinti kartą per savaitę, ar nėra nešvarumų, paraudimo ar nemalonaus kvapo, kuris gali rodyti infekciją, tada kas savaitę nuvalykite jas vatos tamponu, sudrėkintu švelniu, subalansuotu pH ausų valikliu, taip užkertant kelią problemoms.

Vokiečių aviganiai mėgsta kramtyti, o šis įprotis padeda išlaikyti švarius dantis. Duokite jiems tvirtus, saugius kramtomuosius žaislus ar kaulus, ir jie kovos su dantų akmenų kaupimu grauždami, ypač užpakalinius krūminius dantis. Dantų valymas minkštu dantų šepetėliu ir šuniška dantų pasta taip pat padeda išlaikyti gerą dantenų ir dantų formą.

 

 

Vokiečių aviganių mityba

Aukštos kokybės šunų maistas, atitinkantis šuns amžių (šuniukas, suaugęs ar senjoras), turės visas veislei reikalingas maistines medžiagas. Stalo likučiai gali sutrikdyti virškinimą, todėl duokite jų saikingai, ypač vengdami keptų kaulų ir daug riebalų turinčio maisto. Smulkius biskvito gabalėlius ar šuns skanėstus galima naudoti kaip motyvaciją dresuojant. Jei maitinate kokybišku maistu, vitaminai ir mineraliniai papildai neturėtų būti būtinybė, nors į maistą dėti nedidelius kiekius jogurto, virtų daržovių ar kiaušinių gali būti naudinga. 

Vokiečių aviganių dieta turėtų būti sukurta didelėms veislėms, kurioms reikia daug energijos ir mankštos. Turėtumėte pasikonsultuoti su savo veterinarijos gydytoju arba profesionaliu mitybos specialistu dėl patarimo, kuo šerti savo vokiečių aviganį ir kokio dydžio porcijas pasirinkti. Jų mitybos poreikiai pasikeis, kai jie augs nuo šuniuko iki pilnametystės ir vyresnio amžiaus. Laikykitės šių mitybos reikalavimų.

Tačiau maitindami ir mankštindami vokiečių aviganio šuniuką turėsite būti ypač atsargūs. Vokiečių aviganiai labai greitai auga nuo keturių iki septynių mėnesių amžiaus, todėl jiems gali atsirasti kaulų sutrikimų. Jie gerai laikosi aukštos kokybės, mažai kalorijų turinčios dietos, kuri neleidžia jiems augti per greitai. 

Perteklinis vokiečių aviganio šėrimas ir leidimas užsiauginti svorio gali sukelti sąnarių problemų ir kitų sveikatos sutrikimų. Apribokite skanėstus, išlaikykite juos aktyvius ir patiekite jiems reguliarų maistą, o ne palikite maistą visada prieinamą.