Vėdinamo fasado pranašumai ir rizikos. Nelikus reikalavimo, kad vėdinamų fasadų medžiagos turėtų techninį sistemos įvertinimą, labai svarbus yra medžiagų parinkimas ir vėdinamo fasado įrengimo detalės.

Kas yra ventiliuojamas fasadas

Vėdinamas fasadas - tai lauko sienų apšiltinimo ir apdailos sistema, kai pastato sienos apdailinamos išoriniu apdailos sluoksniu, kuris nuo pagrindinės konstrukcijos ir šiltinamojo sluoksnio  atskirtas oro tarpu. Šis atskyrimas yra labai svarbus, nes sukuriamas tarpas - erdvė, kuri palengvina nuolatinį vėdinimą visame fasade. Dėl oro cirkuliacijos apšiltinimo medžiaga ištisus metus išlieka sausa bei išsaugo nepakitusias savo šilumines savybes. HPL fasado plokštės at kita apdaila neleidžia krituliams patekti ant apšiltinimo medžiagos. Drėgmė laisvai nuteka žemyn vidine plokščių puse ir briaunomis arba išdžiūsta kylančiame oro sraute.

Kaip veikia ventiliuojamas fasadas

Kaip minėjome, dėl prapučiamo oro tarpo apšiltinimo medžiaga ištisus metus išlieka sausa bei išsaugo nepakitusias šilumines savo savybes visą pastato gyvavimo laiką.

Vasaros mėnesiais saulė kaitina išorinį pastato apdailos paviršių. Tačiau dėl oro tarpo ši šiluma tiesiogiai neperduodama į pastato vidų. Oro  tarpe susikaupęs karštas oras kyla aukštyn ir pasišalina viršuje dėl reiškinio, vadinamo kamino efektu, taip susidaro nuolatinis oro srautas. Šis oro srautas  pašalina susikaupusią šilumą, mažina temperatūrą pastato viduje ir mažina oro kondicionavimo poreikį. Tad vasarą vėdinamas fasadas veikia kaip šiluminis barjeras, neleidžiantis patekti šilumai, todėl viduje išlieka vėsiau.

Žiemą vėdinamas fasadas padeda išsaugoti šilumą viduje. Išorinis šaltas oras, patenkantis į oro tarpą, šiek tiek sušyla nuo šilumos, kuri išeina iš pastato vidaus, izoliacinis sluoksnis pagrindo konstrukcijoje neleidžia šilumai lengvai išsisklaidyti į išorę. Dėl to sumažėja šildymo poreikis, o patalpose būna šilčiau ir komfortiškiau. Tačiau svarbiausia vėdinamo fasado oro tarpo funkcija yra izoliacinės medžiagos sausumo būsenos palaikymas. Jeigu tik šiltinimo medžiaga sudrėksta ir neturi galimybės išdžiūti, galima sakyti, kad jos visiškai nėra,  drėgna izoliacija pastatą šaldo labiau nei šaltas oras, nekalbant apie drėgmės poveikį sienoms.

Be to, išorinei ventiliuojamo fasado apdailai paprastai naudojamos medžiagos, kurios ilgai nenusidėvi, jas mažai veikia atmosferos pokyčiai ir oro sąlygos, jos atsparesnės mechaniniam poveikiui. Visa ventiliuojamo fasado sistema gerai izoliuoja garsą, ją įrengiant ant renovuojamų fasadų nereikia specialiai paruošti sienų. Vienintelis ventiliuojamo fasado minusas - jo kaina, kuri yra šiek tiek didesnė nei nevėdinamo tinkuojamo fasado. Tačiau ji didesnė pradiniame įrengimo etape, vėliau atsiperka dėl fasado ilgaamžiškumo ir  minimalios priežiūros.

Vėdinamas fasadas tai:

●       Pasiekiamas energinis efektyvumas pagal A++ klasės pastatų reikalavimus;

●       Sprendimas be  šilumos tiltelių;

●       Saugus sprendimas priešgaisriniu požiūriu;

●       Fasado išorinės apdailos įvairovė;

●       Paprastesni sienų paruošimo darbai, paprastas montavimas, universalumas;

●       Galimybė įrengti fasadą šaltuoju laikotarpiu;

●       Ilgaamžis estetinis patrauklumas;

●       Paruošti projektiniai sprendiniai;

Ventiliuojamas fasadas apsaugo nuo kritulių, šilumos praradimų, nuo triukšmo, kondensato susidarymo, kompensuoja temperatūrų skirtumus.

Dėl visų šių savybių kol kas nėra fasado šiltinimo ir apdailos sistemos, reikalaujančios mažiau priežiūros ir ilgaamžiškesnės nei vėdinamo fasado sistema, todėl racionalieji vokiečiai ją vadina fasadu, kuris taupo daugiau nei kainuoja. Žinoma, tik tuo atveju, jei tinkamai įrengtas.

Ventiliuojamo fasado schema

Vėdinamo fasado pagrindas yra išorinės sienos, kurios gali būti iš bet kurių medžiagų, pradedant rąstais, plytomis, baigiant bet kurio tipo blokeliais. Svarbiausia, kad sienos atitiktų mechaninio stiprumo, stabilumo ir sandarumo reikalavimus, nes prie lauko sienų tvirtinama sistema. Kitas vėdinamo fasado dalis - sistemos karkasas ir jo tvirtinimo elementai. Tai tarp sienų ir apdailos montuojami vertikalių ir/arba horizontalių medinių arba metalinių tašų profiliai. Karkasas užpildomas vienu arba dviem termoizoliacinės medžiagos sluoksniais, kurie užtikrina reikiamą lauko sienų šilumos izoliaciją. Paprastai termoizoliacinis sluoksnis dengiamas vėjo izoliacinėmis plokštėmis, arba vėją izoliuojantį paviršių gali turėti antras termoizoliacijos sluoksnis. Virš termoizoliacijos formuojamas oro tarpas, jis dengiamas išorinėmis apdailos medžiagomis.

Principinė ventiliuojamo fasado schema.

Ventiliuojamo fasado karkasas

Ventiliuojamas fasadas dažniausiai būna metalinis ( aliuminis arba cinkuotas metalas) ir medinis. Individualių namų statyboje karkasui dažnai naudojami mediniai profiliai, montuojami vertikaliai prie sienos, užpildant juos izoliacine medžiaga. Ant jų apdailos plokščių tvirtinimui kalami horizontalūs profiliai. Karkaso montavimo technologijų yra ne viena, jos gali skirtis priklausomai nuo apdailinių plokščių tipo, svorio, matmenų, plėtimosi savybių. Visuomeninių pastatų, daugiabučių statyboje karkasai montuojami iš aliuminio, nerūdijančio arba cinkuoto plieno profilių. Taip pat naudojamos gembių/kronšteinų sistemos. Karkaso tvirtinimo vietose susidaro šilumos tilteliai, jų įtakai sumažinti naudojamos tarpinės.

Medinių lentų (250x50 mm) karkasas paruoštas mineralinės vatos plokštėms.

Karkaso konstrukcija priklauso nuo šiltinimo medžiagos ir planuojamos apdailos. Pavyzdžiui, jeigu bus horizontalių dailylenčių apdaila, užteks viengubo karkaso, jei dailylentės bus vertikalios, reikės dvigubo karkaso.

Dvigubas karkasas.

Renkantis karkaso medžiagą, ypač iš medienos, svarbu, kad profilių deformacijos neveiktų apdailos ir nesudarytų įtempių apdailos elementuose. Profilių sudūrimai turi sutapti su apdailos plokščių sudūrimais ir šie sudūrimai turi būti tame pačiame aukštyje.

Montuojant vėdinamo fasado karkasą galima nesunkiai išlyginti nedidelius sienų nuokrypius. Ši ventiliuojamo fasado savybė itin naudinga atnaujinant senus pastatus.

Vėdinamas fasadas iš metalinio karkaso

Ventiliuojamo fasado karkasas yra esminė šiuolaikinės pastato apdailos dalis, užtikrinanti ilgaamžiškumą, stabilumą bei efektyvią oro cirkuliaciją. Dažniausiai karkasui naudojami du pagrindiniai metalai - aliuminis ir cinkuotas plienas. Renkantis tinkamiausią variantą, būtina įvertinti jų ilgaamžiškumą, atsparumą aplinkos poveikiui ir montavimo ypatumus.

Aliuminio karkaso privalumai

1.     Atsparumas korozijai - aliuminis natūraliai formuoja oksido sluoksnį, kuris apsaugo jį nuo drėgmės, rūgščių lietų, druskų poveikio. Tai ypač svarbu pajūrio regionuose ir pramoninėse zonose.

2.     Lengvesnis montavimas - aliuminio profiliai gali būti lengvai apdirbami įprastais pjovimo, gręžimo, frezavimo įrankiais. Tai leidžia greičiau atlikti montavimo darbus ir pritaikyti konstrukciją pagal projektinius reikalavimus.

3.     Mažas svoris - pavyzdžiui, 1 m ilgio standartinis aliuminio profilis (50x50 mm, 2 mm storio) sveria apie 1,5-2 kg, o tokio paties dydžio cinkuoto plieno profilis (50x50 mm, 2 mm storio) sveria apie 3,5-4 kg. Dėl mažesnio svorio sumažėja apkrova pastato konstrukcijai ir lengviau transportuoti elementus.

4.     Ilgaamžiškumas - aliuminio karkasai nereikalauja papildomo paviršiaus apdorojimo, nes natūralus oksido sluoksnis pakankamai apsaugo nuo korozijos.

Cinkuoto plieno karkaso privalumai ir trūkumai

Cinkuotas plienas yra pigesnis už aliuminį ir pasižymi dideliu mechaniniu atsparumu. Dažniausiai naudojami profiliai: U, L ir T formos, kurių storis gali siekti 1,5-3 mm.

●     Korozijos rizika - mechaniniai pažeidimai (pvz., pjovimo, gręžimo vietos) dažnai tampa korozijos židiniais, nes cinkuota danga nėra visiškai apsauganti nuo oksidacijos.

●       Didesnis svoris - karkaso montavimui gali prireikti stipresnių tvirtinimo elementų ir didesnių pastangų darbo metu.

●       Sunkiau apdirbamas - plieninius profilius pjauti ir gręžti sudėtingiau nei aliuminį, reikalingi specialūs įrankiai ir grąžtai su kietmetalio plokštelėmis.

Tvirtinimo elementai aliuminio karkasui

Aliuminio karkaso sistemoms naudojami šie tvirtinimo elementai:

●       Nerūdijančio plieno arba aliuminio konsolės, kurių storis 3-5 mm, tvirtinamos prie pastato sienos ankeriniais varžtais (pvz., M8x100 arba M10x120, priklausomai nuo sienos tipo).

●       Savisriegiai varžtai ir kniedės - profiliams jungti naudojami nerūdijančio plieno savisriegiai varžtai 4,2x16 mm arba aliumininės kniedės Ø5 mm.

●       Slankiojančios jungtys - naudojamos kompensuoti terminį medžiagų plėtimąsi, dažniausiai iš bimetalinių detalių.

●      Ankeriniai tvirtinimai - naudojami tvirtinant konsoles prie betoninių ar mūrinių sienų, dažniausiai pasirinkus mechaninius arba cheminių inkarų sprendimus.

Vėdinamo fasado šiltinimas

Dažniausiai vėdinamo fasado sistemoje šiltinimui naudojama mineralinė vata, ji pasižymi dideliu garų laidumu ir atsparumu drėgmei. Bet gali būti naudojamos ir kitos medžiagos - poliuretano, putplasčio plokštės. Termoizoliacinės plokštės gali būti klijuojamos, tvirtinamos smeigėmis, montuojamos tarp karkaso profilių. Šilumos ir vėjo izoliacijos tvirtinimo būdas parenkamas atsižvelgiant į pasirinktą laikančiojo karkaso konstrukcijos tipą.

Jeigu šilumos izoliacinės medžiagos montuojamos į karkasą, labai svarbu, kad plokščių plotis nebūtų mažesnis už tarpą tarp karkaso profilių, kad visiškai užpildytų tarpą tarp karkaso profilių ir nesukristų. Ypač tai svarbu, jei montuojama į vertikalųjį karkasą. Tarp  šiltinimo medžiagos ir pagrindo bei pačiame termoizoliacijos sluoksnyje neturi likti  oro tarpų, oro „kišenių", karkasas turi būti užpildytas tolygiai.

Šilumos izoliacijos sluoksnio storį nurodo projektuotojas. Jeigu klojami du izoliacijos sluoksniai, svarbu, kad nesutaptų jų siūlės, taip pat priešvėjinių izoliacinių plokščių siūlės su termoizoliacinės medžiagos siūlėmis.

Oro tarpas ventiliuojamame fasade

Vėdinamas oro tarpas - su išorės aplinkos oru susisiekiantis tarpas tarp apdailos ir vėjo izoliacinio arba termoizoliacinio sluoksnio. Jo plotį turi nurodyti projektuotojas, rekomenduojama, kad jis būtų ne mažesnis kaip 25 mm.

Oro tarpas tarp termoizoliacijos sluoksnio ir plytų apdailos.

Kad vyktų oro cirkuliacija, ventiliuojamame fasade būtinos angos fasado apačioje (ties cokoliu) ir viršuje (ties karnizu ar parapetu), jas reikia įrengti virš durų ir langų.  Oro
angų plotas turi būti ne mažesnis kaip 50 cm² vienam sienos ilgio metrui.
Fasado apačioje taip pat projektuojamos drenažinės angos, kad į oro tarpą patekęs vanduo galėtų pasišalinti.

Fasado apdaila

Vėdinamų fasadų išorinės apdailos pasirinkimas itin platus: aukšto slėgio laminatas (HPL), fibrocementinės, kompozitinės, keraminės plokštės, keraminiai apdailos blokeliai, įvairių medžiagų dailylentės ir kitos medžiagos. Visos jos yra ilgaamžės, atsparios aplinkos poveikiams, tik būtina įsitikinti, kad jų paskirtis yra išorinė fasado apdaila. Pagal reikalavimus apdailos medžiagų atsparumas šalčiui turi būti ne mažesnis kaip 100 šalčio ciklų.

Daugelis išorinės apdailos medžiagų plokščių, naudojamų vėdinamiesiems fasadams, yra atsparios smūgiams. Tai naudinga tokiems pastatams, kuriems toks pavojus kyla, - mokykloms, visuomeniniams pastatams, sporto arenoms ir pan. Fadasinės plokštės labai patogios, kai reikia remontuoti dalį fasado, todėl patariama jų įsigyti bent su nedidele atsarga.

Fasadinės dailylentės.

Šiuo metu fasadinių plokščių rinkoje populiariausios yra HPL plokštės. HPL - dideliu slėgiu susluoksniuota ir laminuota medžiaga (High pressure laminates). Reiktų žinoti, kad šių medžiagų grupėje HPL pavadinimas nereiškia, kad visos šios plokštės tapačios. Reiktų atkreipti dėmesį į gamintojų deklaruojamą atsparumą atmosferos poveikiui ir UV saulės spinduliams.

HPL fasado plokštės neleidžia krituliams patekti ant apšiltinimo medžiagos. Drėgmė laisvai nuteka žemyn vidine plokščių puse ir briaunomis ir išdžiūsta kylančiame oro sraute.

Vieningų ir privalomų ES standartų HPL plokštėms nėra, todėl jeigu norime neapsirikti, būtina pardavėjų pasiteirauti, pagal kokias bandymų metodikas bandomi pardavėjų siūlomi gaminiai.

Pagal standartą EN 438-1:2005 (LST EN 438-1:2016) „Didelio slėgio apdailos laminatai" (High-pressure decorative laminates) HPL fasadų plokštės klasifikuojamos pagal EDF tipo bandymus. E žymuo reiškia, kad plokštės skirtos fasadui, D - yra ypač atsparios atmosferos poveikiui, F - nedegios.

Ypač atsparių HPL plokščių atsparumas atmosferos poveikiui deklaruojamas pagal EN ISO 4892-2 standartą Plastics - Methods of exposure to laboratory light sources - Part 2: Xenon-arc lamps. Šios plokštės bandomos imituojant visus įmanomus atmosferos poveikius 3000 valandų, o tai teoriškai atitinka 50 eksploatavimo metų.

Pagal minėtą standartą plokštės yra skirstomos į spalvos kontrasto skalės  lygius (iš viso yra 5 spalvos kontrasto lygiai). Pavyzdžiui, po 3000 valandų bandymų, atliktų klimatinėje kameroje, nustatyta, kad plokštės atitinka spalvų kontrasto skalės 5 lygį. Atitikmuo šiam lygiui leidžia teigti, kad bandinys po 3000 valandų bandymo, o kaip patvirtinta tyrimais praktiškai po 50 eksploatavimo metų intensyvaus aplinkos poveikio - karščio, šalčio, sniego, lietaus, saulės ir t. t., palyginti su nauja, tik ką pagaminta tokios pat spalvos plokšte, vizualiai neturės jokių spalvų skirtumo. 4 lygis reiškia, kad spalvų skirtumas bus nežymus, 3 - išsyk matomas ir žymus, 2 arba1 lygis reiškia, kad po 50 metų plokštės greičiausiai bus išblukusios, sueižėjusios, turinčios kitų pažaidų.

Standarto EN ISO 4892-2 reikalavimai yra labai griežti. Tie gamintojai ar produkto pardavėjai, kurie plokščių atsparumą aplinkos poveikiui nurodo pagal EN ISO 4892-2 ir EN ISO 4892-3 (Plastics - Methods of exposure to laboratory light sources - Part 3: Fluorescent UV lamps) reikalavimus, užtikrina net 4 spalvos kontrasto lygio plokštės kokybę ir tai, kad ji neturės pažaidų ir spalvos skirtumo daugiau kaip 50 metų.

Pagal minėtą standartą EN ISO 4892-3 nurodomas atsparumas UV spalvų poveikiui nustato, kad plokštės 1500 valandų buvo bandomos klimatinėje kameroje, jų paviršius buvo apžiūrimas ir pažaidos klasifikuojamos 5 lygių spalvų kontrasto skalėje.

Minėtais atsparumo atmosferos poveikiui ir UV spinduliams standartais vadovaujasi kai kurie aukštesnės kokybės fasadinių apdailos plokščių gamintojai. Tiesa, tokių ir kaina didesnė, bet yra garantija, kad ir po 50-ies metų fasadai neatrodys nusidėvėję. Ne itin atsparių atmosferos poveikiams plokščių gamintojai šių standartų ir spalvų kontrasto lygių paprastai nedeklaruoja ir apie tai nutyli.

Renkantis fasado apdailos plokštes būtina pasidomėti gamintojų deklaruojama eksploatavimo trukme, per kurią nepakis plokščių savybės, kokios yra temperatūrinės ribos. Prastesnės ir geresnės kokybės plokščių kainų skirtumas yra 20-25 proc., tačiau tarnavimo laikas skiriasi iki 5 kartų. Tad verta apmąstyti.

ASA.LT informacija ir nuotraukos