Azuležų menas Portugalijoje turi gilias šaknis, siekiančias maurų valdymo laikotarpį. Maurai į Portugaliją atnešė glazūruotų keramikos plytelių techniką, kurios dekoracijos dažniausiai buvo geometrinės ir augalinės, vengiant žmogaus ar gyvūnų atvaizdų dėl islamo religinių apribojimų. Šios nefigūratyvinės dekoracijos buvo būdingos iki XV a. pabaigos. ​

Perėjimas prie figūrinių vaizdų

XV a. pabaigoje, veikiant itališkai majolikos technikai, azuležų dekoravimas pradėjo keistis. Italų keramikas Francesco Niculoso, gyvenęs Sevilijoje, apie 1500 m. pradėjo kurti figūrinius azuležus, vaizduojančius žmones ir pasakojamuosius siužetus. Ši nauja tendencija netrukus paplito ir Portugalijoje, kur azuležai pradėti naudoti pasakojant religines ir pasaulietines istorijas. ​

Mėlynos ir baltos spalvų dominavimas

XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje Portugalijos azuležų mene pradėjo dominuoti mėlynos ir baltos spalvų derinys. Ši tendencija buvo įkvėpta kinų Ming dinastijos porceliano ir olandiškos Delfto keramikos, kurios buvo labai vertinamos tuo laikotarpiu. Mėlyna spalva buvo išgaunama naudojant kobalto oksidą, kuris suteikė ryškų ir ilgalaikį atspalvį.

Gamybos procesas

Azuležų gamyba yra kruopštus procesas, apimantis kelis etapus:​

1. Formavimas ir pirmasis degimas: Molio masė formuojama į norimą plytelės dydį ir formą, tada džiovinama ir degama krosnyje, kad sukietėtų.​

2. Glazūravimas: Ant išdegto molio paviršiaus tepamas glazūros sluoksnis, dažnai pagamintas iš alavo oksido, kuris suteikia baltą, nepermatomą pagrindą tapybai.​

3. Dekoravimas: Menininkas tiesiogiai ant glazūruoto paviršiaus tapo norimą dizainą, naudodamas metalų oksidų pigmentus (pvz., kobalto mėlyną).​

4. Antrasis degimas: Dekoruotos plytelės vėl dedamos į krosnį ir degamos aukštoje temperatūroje, kad glazūra ir dažai susilydytų, sukurdami patvarų ir blizgų paviršių.​

Šis procesas leidžia sukurti ilgaamžius ir atsparius azuležus, kurie puošia pastatų interjerus ir eksterjerus Portugalijoje.

• Portugalų kalboje žodis azulejo tariamas [a.zu.ˈle.ʒu] – su švelniu „ž“ garsu (kaip žodyje „žirnis“), o ne „j“ ar „jė“.

• Daugiskaita portugalų kalboje – azulejos, bet *lietuviškai ją geriausia perteikti kaip azuležai, nes taip ir ištariama (ne „azulejos“, ne „azulejai“).