Chrizantemos – tai vienos iš paskutinių sezono žydinčių gėlių, kurios išsiskiria ne tik savo ilgu žydėjimo laikotarpiu, bet ir ypatinga simboline reikšme daugelyje kultūrų. Šis augalas priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai ir apima daugiau nei šimtą rūšių bei tūkstančius veislių, sukurtų skirtingose pasaulio dalyse. Nors augalo kilmė siejama su Rytų Azija – daugiausia su Kinija ir Japonija – šiandien chrizantemos paplitusios beveik visuose žemynuose ir auginamos tiek profesionaliuose ūkiuose, tiek mėgėjų darželiuose.

Rytų kultūrose chrizantema turėjo daugialypę reikšmę. Kinijoje ji buvo laikoma vienu iš keturių garbingiausių augalų kartu su bambuku, slyva ir orchidėja, simbolizuojančiu išmintį, ilgaamžiškumą ir kuklumą. Japonijoje chrizantema tapo netgi imperatoriškosios valdžios simboliu – jos žiedas vaizduojamas ant valstybės herbo ir oficialių ordinų. Vakaruose chrizantemos daugiausia asocijuojasi su rudeniu, ramybe, atminimu – dažnai naudojamos kapų puošybai, ypač Visų Šventųjų laikotarpiu. Tačiau tai nereiškia, kad augalas neturi platesnio dekoratyvinio potencialo – priešingai, selekcijos dėka sukurtos įvairiausių spalvų, formų ir augimo tipo veislės, tinkančios ir puokštėms, ir gėlynams, ir vazoniniam auginimui.

Per kelis šimtmečius selekcininkai išvystė didžiulę chrizantemų įvairovę: nuo stambių, vienišų žiedynų ant tvirto stiebo iki smulkiažiedžių, kompaktiškų krūmų, apaugusių dešimtimis nedidelių žiedų. Jos gali būti vienmečiai arba daugiametės augalai, priklausomai nuo veislės, tačiau dauguma Lietuvoje auginamų chrizantemų – tai šiltnaminės kilmės daugiametės formos, kurioms reikia apsaugos nuo šalčio. Žiedų spalvų paletė labai plati: nuo sniego baltumo ir ryškiai geltonos iki sodrios violetinės ar net beveik juodos. Be to, žiedai skiriasi ne tik spalva, bet ir forma – pomponinės, adatinės, šaukštelinės, pusiau pilnavidurės ir daugybė kitų variantų leidžia derinti chrizantemas pagal norimą estetiką ar sezono nuotaiką.

Lietuvoje šios gėlės išpopuliarėjo XX a. viduryje, kai atsirado daugiau galimybių auginti jas šiltnamiuose ir pervežti iš kitų šalių. Iki šiol jos dažniausiai suvokiamos kaip sezoninis, rudeniui skirtas augalas, tačiau pastaruoju metu vis daugiau sodininkų jas vertina ir kaip dizaino elementą sodybose bei kiemuose. Didelis chrizantemų privalumas – gebėjimas išlikti dekoratyvioms net esant vėsiam orui ir lengvoms šalnoms. Tinkamai pasirinkus veislę, galima pasiekti, kad žydėjimas truktų nuo rugsėjo pradžios iki pat lapkričio vidurio.

Nors chrizantemos dažniausiai susijusios su rudeninėmis kapinių kompozicijomis, jų potencialas yra kur kas didesnis. Jos gali tapti gyva sezoninio perėjimo metafora: kai vienmečiai augalai jau nunykę, o dauguma daugiamečių ruošiasi ramybei, chrizantemos dar vis žydi – tarsi paskutiniai sezono šviesuliai. Todėl vis dažniau jos atrandamos ir dekoratyviniuose želdiniuose, terasose, net miesto viešosiose erdvėse.

Vieta chrizantemoms

Chrizantemos yra jautrios aplinkai, kurioje auga, todėl vietos parinkimas turi esminę įtaką ne tik žydėjimo trukmei, bet ir žiedų kokybei. Tai saulę mėgstantis augalas – tik stipriai apšviestose vietose jis suformuoja tankų, kompaktišką krūmą, o žiedai tampa ryškesni ir išsilaiko ilgiau. Silpnai apšviestose vietose, ypač pavėsyje, augalai ištįsta, o žiedynai pasidaro reti, ne tokie vešlūs. Geriausias sprendimas – atvira erdvė, į kurią saulė šviečia bent 6–8 valandas per dieną, ypač nuo vidurdienio iki popietės, kai augalams reikalingiausia šviesos energija.

Svarbu, kad chrizantemoms parinkta vieta būtų ne tik saulėta, bet ir apsaugota nuo stiprių vėjų. Rudenį, kai žydi dauguma chrizantemų, vyraujantys šiaurės ir vakarų vėjai gali ne tik išlaužyti stiebus, bet ir smarkiai sumažinti žiedų gyvybingumą. Idealus sprendimas – vieta prie pastato sienos, gyvatvorės, tvoros ar kitos natūralios užuovėjos, kuri apsaugotų nuo staigių oro srautų, bet kartu neužstotų šviesos.

Reljefo požiūriu, chrizantemos nepakenčia įdubimų ar žemumų, kur kaupiasi vanduo po lietaus ar tirpstančio sniego metu. Per didelė drėgmė šaknų zonoje skatina šaknų puvimą ir apsunkina augalo kvėpavimą. Todėl net lygiame sklype verta rinktis šiek tiek pakilusias vietas, kuriose užtikrinamas natūralus vandens nutekėjimas. Jei tokių nėra – galima formuoti paaukštintas lysves arba sodinti į šiek tiek supiltus žemės kauburėlius, ypač jei planuojama augalus ten laikyti ilgesnį laiką.

Aplink chrizantemas neturėtų būti tankiai augančių, agresyviai besiplečiančių augalų. Tokie kaimynai gali užstoti šviesą, sumažinti oro cirkuliaciją ir netgi skatinti kenkėjų bei grybelinių ligų plitimą. Be to, konkuruojant dėl drėgmės ir maistinių medžiagų, chrizantemos reaguoja sulėtėjusiu augimu ir trumpesniu žydėjimu. Tinkami kaimynai – šakoti, bet ne plintantys daugiamečiai augalai su skirtingu vegetacijos piku, kurie jau būna praradę dekoratyvumą, kai chrizantemos tik pradeda žydėti.

Chrizantemos itin tinkamos kompozicijoms prie įėjimų, palei takus, terasose, kiemo salelėse ar net kapinėse. Jos vizualiai išsiskiria net ir nedideliame plote, todėl sėkmingai gali būti naudojamos ir kaip soliteriniai augalai. Ryškių spalvų žiedynai gerai matomi iš toli, tad jos dažnai sodinamos matomose vietose kaip sezono akcentas. Jei planuojama komponuoti chrizantemas su kitomis rudeninėmis gėlėmis – šilokais, veronikūnais, rudbekijomis ar smilgomis – svarbu atsižvelgti į skirtingų augalų aukštį, formą ir tekstūrą, kad neišryškėtų konkurencija dėl erdvės ar šviesos.

Svarbu prisiminti, kad chrizantemos, ypač selekcinės formos, neturi ilgalaikio atsparumo nepalankioms sąlygoms. Todėl vieta joms turi būti ne tik estetiškai paranki, bet ir praktiškai tinkama: neužmirkstanti, pakankamai šviesi, apsaugota nuo vėjo ir nedirginama agresyvių kaimyninių augalų. Tokiu atveju žydėjimas bus ilgesnis, intensyvesnis, o pačios chrizantemos išlaikys kompaktišką formą be papildomo formavimo.

Dirvožemis chrizantemoms

Norint auginti sveikas, ilgai ir gausiai žydinčias chrizantemas, būtina skirti ypatingą dėmesį dirvožemio kokybei. Šios gėlės nėra reiklios augalams kraštutinėmis sąlygomis, bet jos jautriai reaguoja į dirvos struktūrą, oro laidumą ir drėgmės kiekį. Net ir geriausioje vietoje pasodintos chrizantemos neatsiskleis, jei grunte trūksta oro, užsistovi vanduo arba yra per mažai maisto medžiagų.

Optimalus substratas chrizantemoms – tai lengvas arba vidutinio sunkumo priemolis, kuriame gausu humuso ir geras drenažas. Joms būtina, kad vanduo greitai nutekėtų, bet šaknys vis tiek gautų pakankamai drėgmės – dėl to smėlingas, bet organinių medžiagų turtingas dirvožemis tampa idealus. Jei žemė per sunki, molinga, ją būtina pagerinti įmaišant rupios durpės, stambaus smėlio ar komposto, kad būtų atlaisvinta struktūra. Atvirkščiai, jei dirva per lengva, laidi, bet skurdi – į ją įmaišomas velėninis gruntas ar perpuvęs mėšlas.

Rūgštingumas taip pat turi didelę reikšmę. Chrizantemos geriausiai vystosi silpnai rūgščioje arba neutralioje terpėje – pH nuo 6 iki 7. Jei dirva per rūgšti, augalo šaknys nebegali įsisavinti mikroelementų, net jei jų netrūksta. Tokiu atveju būtinas kalkinimas, kuris dažniausiai atliekamas iš rudens, naudojant dolomitmilčius arba medžio pelenus. Jei pH nežinomas, jį verta pasitikrinti – net paprasti sodo testai padeda įvertinti dirvos tinkamumą.

Dirvos paruošimas chrizantemoms sodinti turi būti atliekamas iš anksto. Idealu – likus bent kelioms savaitėms. Per tą laiką dirva susigula, o įterptos organinės medžiagos spėja pradėti skaidymosi procesus. Žemė turi būti perkasta giliai, iki 25–30 cm, kruopščiai išrinkus visus daugiamečius piktžolių šakniastiebius. Kasant ar frezuojant įmaišomas perpuvęs mėšlas, kompostas arba specialiai paruoštas augalinės kilmės mišinys. Jei planuojama chrizantemas laikyti toje pačioje vietoje kelis sezonus, verta naudoti ilgalaikio veikimo mineralines trąšas su dominuojančiais fosforo ir kalio junginiais – jie svarbūs šaknų vystymuisi ir žiedų formavimui.

Nors dažnai chrizantemos sodinamos tik trumpam rudens laikotarpiui, net trumpalaikiam įsodinimui svarbu parinkti tokį gruntą, kuris neužsistovėtų vandens ir nepradėtų rūgti. Net jei augalas auginamas kaip vienmetis, jo žiedynų kokybė tiesiogiai priklauso nuo šaknų sveikatos – o tam būtinas aeruotas, struktūriškai stabilus gruntas.

Jeigu chrizantemos sodinamos į vazono tipo talpas, substratas turi būti dar lengvesnis. Rekomenduojama naudoti universalią gėlių žemę su įmaišytu perlitu arba smulkintu keramzitu. Tokiu būdu išlaikoma drėgmės pusiausvyra, o šaknys turi pakankamai oro. Jokiu būdu neverta naudoti vien durpių – jos linkusios suslūgti ir kaupti perteklių vandens. Prieš sodinant į bet kokią talpą ar gėlyną, būtina įsitikinti, kad yra gera drenažo sistema – nesvarbu, ar tai skylės vazonų dugne, ar žvyro sluoksnis lysvėje.

Chrizantemų dauginimas

Chrizantemų dauginimas Lietuvoje dažniausiai atliekamas vegetatyviniu būdu – tai patikimiausias būdas išsaugoti veislės savybes ir užsiauginti stiprius, vienodus augalus kitiems sezonams. Nors šios gėlės botaniškai gali daugintis ir sėklomis, praktikoje toks metodas beveik netaikomas. Sėklinės chrizantemos ne tik praranda motininio augalo bruožus, bet ir neretai neduoda vienodų rezultatų – augalai skiriasi aukščiu, žydėjimo laiku ir net atsparumu ligoms.

Tinkamiausias būdas – dauginimas stiebiniais auginiais. Paprastai šiam tikslui naudojami jauni, bet jau subrendę ūgliai, kurie ima augti pavasarį iš peržiemojusio augalo. Kai stiebeliai pasiekia 6–10 cm ilgį, jie nupjaunami žemiau lapų mazgo ir sodinami į specialų šaknų formavimui skirtą substratą. Auginiai turi būti paimti iš stipriausių ir ligų nepažeistų motininių augalų. Apatiniai lapai nuimami, o viršutiniai patrumpinami, kad sumažėtų drėgmės garavimas.

Įsišaknijimui tinka lengvas, orui laidus mišinys – pavyzdžiui, durpės su smėliu arba perliatu. Pati daiginimo talpa neturi būti gili – svarbiau, kad būtų geras drenažas ir pakankama drėgmė šaknų zonoje. Auginiai sodinami vertikaliai, maždaug 2–3 cm gyliu, ir gerai prispaudžiami prie substrato. Norint užtikrinti vienodą mikroklimatą, rekomenduojama naudoti mini šiltnamį arba permatomą plastikinį gaubtą. Dėl pastovaus drėgmės palaikymo kai kurie augintojai taiko rūko arba mikrodrėkinimo sistemą – tai ypač aktualu, kai vienu metu dauginama daug augalų.

Optimali temperatūra įsišaknijimui – nuo 18 iki 22 °C. Esant pastoviai šilumai ir pakankamai drėgmei, pirmosios šaknys pasirodo po 10–14 dienų, o visiškai įsišaknijęs augalas paruoštas persodinimui per 3–4 savaites. Per šį laiką svarbu vėdinti daiginimo aplinką, kad nesusidarytų pelėsis ar bakterinės infekcijos. Kai auginiai pradeda aktyviai auginti naujus lapus, jie persodinami į atskirus vazonėlius ir toliau auginami šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.

Antrasis būdas – dauginimas dalijant krūmą. Tai nesudėtingas, bet veiksmingas metodas, dažniausiai taikomas pavasarį, kai peržiemojęs augalas ima auginti naujus ūglius. Iškastas kerelis atsargiai padalijamas į kelias dalis, kiekvienoje jų paliekant tiek šaknų, tiek gyvų pumpurų. Dalinant svarbu nenaudoti per senų, sumedėjusių stiebų – jie dažnai silpnesni ir mažiau produktyvūs. Kiekviena dalis pasodinama į naują, purią žemę ir gausiai palaistoma.

Trečias, kiek retesnis metodas – šoninių ūglių atskyrimas. Kai kurios chrizantemos, ypač smulkiažiedės, linkusios leisti atžalas šalia pagrindinio stiebo. Tokias ataugas galima atsargiai atkasti, perkelti į naują vietą ir palikti įsišaknyti. Šis būdas primena savaiminį augalo pasidauginimą ir tinka tiems, kurie neplanuoja masinio chrizantemų dauginimo, bet nori išlaikyti pavienes patinkančias formas.

Visais atvejais svarbiausia sąlyga – dirbti su sveikais augalais. Virusinės ar grybelinės infekcijos perduodamos per auginius ir šaknų sistemą, todėl motininiai krūmai prieš dauginimą turi būti atidžiai apžiūrėti. Taip pat būtina naudoti švarius įrankius ir dezinfekuotus vazonus, kad būtų išvengta infekcijos plitimo.

Rudeninis chrizantemų sodinimas

Lietuvoje chrizantemos dažniausiai sodinamos rudenį, kai jų žiedai jau išsiskleidę ir ryškiai dominuoja besikeičiančiame kraštovaizdyje. Šis sodinimo laikas pasirenkamas ne dėl augalo biologinių poreikių, o dėl praktinio ir estetinio tikslingumo – rudenį chrizantemos reikalingos kaip vizualinis akcentas, ypač prieš Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpį. Būtent todėl jos dažniausiai sodinamos trumpalaikiam efektui, o ne ilgam vegetaciniam ciklui.

Dažniausiai į dirvą perkeliami jau pražydę vazoniniai augalai. Tai reiškia, kad pats sodinimo procesas nėra klasikinis – šaknų sistema beveik nedisturbuojama, o augalas jau būna susiformavęs. Tokie sodinimai atliekami spalio mėnesį, atsižvelgiant į tai, kad žiedai išsilaikytų kuo ilgiau, bet nepatektų į stiprias šalnas. Vazonas ar žemės gumulas įkasamas iki tokio gylio, kad žemės lygis sutaptų su esamu šaknų aukščiu. Suslėgus žemę aplink šaknis, augalas lengvai palaistomas, ypač jei prieš tai kurį laiką nebuvo kritulių.

Kadangi tokio tipo sodinimas laikinas, labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą – ji turi būti gerai matoma, estetiškai tinkama, bet kartu ir apsaugota nuo atšiauriausių oro sąlygų. Žiedai puikiai laikosi, jei augalas gauna saulės ir nėra atviras tiesioginiam vėjui. Vieta prie pastato sienos, paminklo, tvorelės ar kito apsauginio elemento ne tik prailgina žydėjimo laikotarpį, bet ir padeda vizualiai įrėminti kompoziciją.

Chrizantemų sodinimas rudenį dažniausiai atliekamas kaip paskutinė sezono želdinimo užduotis. Tačiau net jei tai tik sezoninė puošmena, reikėtų į dirvą žiūrėti atsakingai. Per šlapios, molingos vietos skatina šaknų uždusimą, o žemumose susikaupęs šaltas oras greitai paveikia augalų viršūnes. Jei dirva sunkesnė, verta po šaknų gumulu įpilti šiek tiek rupesnio smėlio arba lengvo substrato – tai padės išvengti per didelio drėgmės kaupimosi. Kai augalai sodinami didesnėse grupėse ar ištisinėse linijose, tarp jų rekomenduojama palikti bent 20–30 centimetrų tarpą, kad jie vizualiai nesusilietų į vientisą masę ir geriau išsiskirtų spalvomis bei forma.

Vizualiniam efektui sustiprinti chrizantemos dažnai sodinamos pagal spalvines grupes – vienos spalvos masyvai arba simetriški perėjimai tarp dviejų atspalvių sukuria švarią, ryškią kompoziciją. Baltos ir geltonos veislės dažniausiai naudojamos klasikiniams kapų apvadams, o rausvos, purpurinės ar alyvinės – modernesniuose sodybų gėlynuose ar miesto želdiniuose. Dėl savo atsparumo pirmosioms šalnoms chrizantemos gali išlikti dekoratyvios net ir po to, kai didžioji dalis rudens augalų jau bus praradę savo formą.

Svarbu pažymėti, kad rudenį pasodintos chrizantemos nėra skirtos peržiemoti – jos sodinamos kaip sezono pabaigos gėlės, kurios po žydėjimo bus arba iškastos, arba perkeltos į patalpas, jeigu planuojama jas išsaugoti kitam sezonui. Todėl į žiemojimo sąlygas sodinimo metu orientuotis nereikia – svarbiausia, kad augalas turėtų pakankamai drėgmės, šviesos ir oro cirkuliacijos, jog išlaikytų žiedus kuo ilgiau.

Kaip išsaugoti chrizantemas per žiemą

Lietuvos klimatas nėra palankus chrizantemų peržiemojimui atvirame grunte, ypač kai kalbama apie selekcines veisles, kurios skirtos dekoratyviniam rudens žydėjimui. Dauguma vazoninių chrizantemų, parduodamų rudenį, nėra atsparios šalčiui ir, paliktos lauke, paprastai žūsta jau po pirmų rimtesnių šalnų. Todėl žiemai jas tenka iškasti arba kartu su vazonu perkelti į saugesnę, apsaugotą vietą.

Jei chrizantema auginta atvirame grunte – net ir jei tai daugiametė veislė – rudenį, žemei pradėjus vėsti, ji turi būti atsargiai iškasta kartu su šaknų gumulu. Perkeliant svarbu nepažeisti šaknų, todėl žemė aplink kerelį turi būti drėgna ir puri. Iškastą augalą reikėtų perkelti į ne per didelį vazoną ar plastikinį indą su lengvu, laidžiu substratu. Tam puikiai tinka komposto ir smėlio mišinys, į kurį galima įmaišyti truputį perpuvusio lapų humuso. Vazonas turi turėti drenažo angas – net laikymo metu šaknys neturi būti užmirkusios.

Laikymo patalpa turi atitikti kelis pagrindinius kriterijus: joje turi būti vėsu, bet ne per šalta (geriausiai – nuo +2 iki +6 °C), sausa, be tiesioginių saulės spindulių, ir gerai vėdinama. Dažniausiai tam pasirenkami rūsiai, garažai ar nešildomos verandos, jei tik juose temperatūra nekrinta žemiau nulio. Visiškai netinka drėgnos, pelėsiu linkusios patalpos – jose chrizantemos gali pradėti pūti, ypač jei bus laikomos per tankiai ar su per daug žemės aplink šaknis.

Per žiemą chrizantemos turi būti laistomos minimaliai – tik tiek, kad substratas visiškai neišdžiūtų. Vengti bet kokio perteklinio drėkinimo, nes ramybės periodu augalui nereikia papildomos drėgmės, o perteklius greitai paskatina šaknų nykimą. Laistymas atliekamas kartą per 3–4 savaites, priklausomai nuo temperatūros ir patalpos drėgmės. Jei naudojami plastikiniai vazonai, būtina stebėti kondensato kaupimąsi – esant reikalui, augalas gali būti trumpam pernešamas į sausesnę vietą.

Apie kovo mėnesį, kai dienos pailgėja, o temperatūra ima kilti, chrizantemų augalai atgyja – pradeda leisti naujus ūglius. Tai ženklas, kad augalus galima perkelti į šviesesnę vietą ir pradėti pamažu gausiau laistyti. Jei šaknys sveikos ir augalas aktyviai pradeda vegetuoti, jis gali būti persodintas į naują substratą – tokiu būdu skatinamas tvirtesnis augimas ir gausesnis vėlyvojo sezono žydėjimas.

Svarbu pažymėti, kad ne visos chrizantemos sėkmingai pereina per žiemojimą – ypač jei laikymo sąlygos nėra optimalios. Todėl sodininkai dažnai laiko daugiau augalų nei planuoja pasilikti, kad turėtų iš ko atsirinkti pavasarį. Dalis silpnų, deformuotų ar ligotų egzempliorių pašalinami vos atgaivinus augimą.

Yra ir alternatyvus metodas – peržiemojimas šaltuose šiltnamiuose. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei šiltnamis išlaiko pliusinę temperatūrą ir yra apsaugotas nuo tiesioginio lietaus ar sniego. Tokiu atveju chrizantemos gali būti laikomos vazonuose arba giliai įleistos į žemę, tačiau net ir tada jas verta pridengti eglišakėmis ar neaustine medžiaga. Šis metodas reikalauja nuolatinės priežiūros – temperatūros stebėjimo, vėdinimo ir galimo papildomo drėkinimo.