Auginti rožes mes galime individualiam naudojimui ir savo malonumui arba pramoniniam tikslui, pardavimui turguje. Rožių žiedai puošia kambarius, vestuves, romantiškus pasimatymus, aristokratų herbus. Bet pradžiai reikės pastangų ir žinių kaip auginti rožes. 

Kada sodinti rožes

Rožių sodinimo laikas priklauso nuo pasirinkto sodinimo būdo: atviromis šaknimis arba uždara šaknų sistema vazonėlyje.

• Rožės atviromis šaknimis sodinamos rudens pabaigoje, lapkritį, kai sodinukas yra ramybės būsenoje.

• Su šaknimis vazonėlyje rožes sodina pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje. Priklausomai nuo veislės sodinimui su vazonėliu gali tikti visas šiltasis metų laikotarpis nuo gegužės iki rugsėjo. Bet patyrę gėlininkai dalijasi savo patirtimi, kad rožėms, sodinamoms po Joninių, pritrūksta laiko pasiruošti žiemojimui, nes šaknys nesuspėja tinkamai sustiprėti ir išsivystyti. Užgrūdintas ir šalčiui atsparias rožes galima būtų sodinti ir gegužės pirmoje pusėje. 

 

Kokią dirvą mėgsta rožės

• Palankiausia dirva rožėms - lengvas priemolis ir juodžemis. Dirvožemis, pralaidus vandeniui ir orui. Trūkstant oro sutrinka šaknų augimas ir kvėpavimas, o perteklinė drėgmė sulėtina šaknų sistemos vystymąsi. 
• Tinkamas dirvos rūgštingumas – 5,5-6,5 pH (silpnas).
• Gruntinių vandenų lygis turi būti žemiau negu 1,5 m, kadangi įskiepytų rožių šaknys kartais gali skverbtis giliau nei 1 m. 

• Netinkamas dirvos tipas rožėms - lengvas priesmėlis ir smėlis (žiemą jie įšąla, vasarą perkaista, iš jų greičiau išsiplauna maistinės medžiagos), sunkios molinės ir užmirkusios dirvos (tokias reikia drenuoti, įterpti komposto, durpių, puvenų, smėlio).
• Sėjomainos taisyklės nepataria sodinti rožes toje pačioje dirvoje, kurioje jos buvo auginamos pastaruosius 10 metų. Tokioje dirvoje galėjo likti ligų sukėlėjų, ligų, kuriomis sirgo anksčiau ten augusios rožės. 

 

Vieta rožių auginimui

Palankios vietos rožėms. Rožės mėgsta šviesą, šilumą ir vėdinimą. Geriausia vieta rožėms augti – saulėta ir šilta, apšviečiama pirmoje dienos pusėje, kai vyksta intensyvus drėgmės išgaravimas nuo lapų, sumažinantis grybinių ligų riziką. 

• Pietų, pietryčių ir pietvakarių pusėje, saulės šviesoje rožės greičiau formuojasi, paleidžia daugiau žiedų. Puikiai tinka šilti šlaitai su nedideliu nuolinkiu į pietines puses. 

• Gerai tinka vietos su užuovėja nuo šiaurinių ir vakarinių vėjų, bet oras neturi užsistovėti. Saikinga oro cirkuliacija rožėms labai naudinga, nes be jos rožės suserga grybelių ligomis.  

Nepalankios vietos rožėms - žemutinės sklypo vietos, gilios drėgnos užmirkstančios duobės, tamsios ir šešėlinės kiemo dalys. Pernelyg drėgnose žemose vietose rožėms gresia iššutimas. 

Blogai veikia augančias rožes pernelyg vėjuotos ir pernelyg aukštos vietos, jose dažnai pučiant skersvėjams iš šiaurės, šiaurės-rytų ir vakarų. Vėjų gūsiai gali išsausinti ir nualinti rožes. Praėjimuose tarp pastatų gali pusti skersvėjai. 

Aukštų medžių ir krūmų kaimynystė sudaro nuolatinį šešėlį ir atima drėgmę iš šaknų.  

• Geri rožių biologiniai kaimynai: levanda, mėta, medetka, pelargonijos, nasturtos, avietės, česnakai, svogūnai, porai, pomidorai, čiobrelis, kraujažolė. Šie augalai gali apsaugoti rožės nuo vabzdžių-kenkėjų puolimo ir ligų. 

• Nesuderinami kaimynai: bijūnai, rododendrai, tulpės, hortenzijos, jurginai, pakalnutės, irisai, flioksai. Jie gali pakenkti rožėms, konkuruoti kovoje už drėgmę ir maistines medžiagas, slopinti rožių augimą, temdyti jas, pritraukti bendrus kenkėjus ir ligas. 

 

Rožių sodinukų paruošimas sodinimui

Atrankos metu pirmenybę geriau teikti skiepytiems rožių sodinukams. Remiantis rožių augintojų patirtimi galima teigti, kad mūsų klimate lengviau auga ir žydi skiepytos arbatinių hibridų veislės. 

Skiepytos rožės sodinukas turi turėti 2-3 gerai susiformavusius sumedėjusius ūglius su žalia nepažeista žievele ir išsivysčiusią šaknų sistemą su daugybe plonų šaknelių. Skiepijimo kaklelio skersmuo turi būti vienodas žemiau ir aukščiau skiepo vietos – apie 5-8 cm. 

Sveikus rožių sodinukus patrumpina iki 35 cm ilgio, paliekant ūglius su 3-4 pumpurais kiekviename (arbatiniams hibridams paliekami 2-3 pumpurai). Šaknis nukerpa iki 25-30 cm ilgio. Visos sudžiūvusios ir pažeistos sodinuko dalys pašalinamos. 

Prieš sodinimą sodinuko atviros šaknys pamerkiamos šaltame vandenyje 1 parą. Dar geriau pamerkti šaknis naudingų humuso rūgščių tirpale, pagerinančiame prigijimą. Jeigu šaknys vazonėlyje, tuomet jokių veiksmų imtis nereikia – tik palaikyti sodinuką su vazonėliu kelias dienas atvirame ore ir šešėlyje iki sodinimo. 

 

Dirvos ir duobių paruošimas rožių sodinimui

Dirvos paruošimu ir sodinimo duobių kasimu geriau užsiimti, likus 1 mėnesiui iki numatytos rožių sodinimo datos. 

Maistingi dirvos sluoksniai, reikalingi rožių šaknims, prasideda 70 cm gylyje nuo žemės paviršiaus. Todėl duobės gylis turi siekti apie 80 cm, o skersmuo – 60-70 cm. 

Rožes galima sodinti grupėmis, eilėmis. Sodinimo tankumas ir išdėstymas priklauso nuo veislės ir krūmo formos. Geriausia rožes sodinti 2-3 eilėmis priežiūros patogumo atžvilgiu. Atstumai turi būti tokie, kad su laiku krūmų lajos susijungtų, sukurdamos vientisą žiedų ir lapų masę. 

Rekomenduojami atstumai tarp sodinimo duobių, priklausomai nuo veislės:

• kininėms ir arbatinėms hibridinėms – 60-80 cm;
• vešlaus ir nenutrūkstamo žydėjimo, floribundinėms veislėms – 40-60 cm;
• vijoklinėms, laipiojančioms ir pusiau besidriekiančioms – 1-1,2 m;
• labai besidriekiančioms – 1-2 m.

Derlingas dirvinės terpės mišinys rožėms ruošiamas iš žemių, durpių, komposto ir smėlio. Vietoj komposto galima panaudoti puvenas arba perpuvusį gyvulių mėšlą. Ruošiantiems mišinį savarankiškai siūlomos populiarios dalių proporcijos:

• durpės – 1 dalis,
• žemė – 2 dalys,
• smėlis – 2 dalys,
• kompostas (puvenos, perpuvęs mėšlas) – 3 dalys.

(Kartais paprasčiau įsigyti gatavą substratą rožių sodinimui, kuriame jau suderintos naudingų medžiagų proporcijos.) 

 

Rožių sodinimas

Į duobę supilama krūva paruošto dirvinio mišinio. Rožės sodinukas dedamas į mišinio krūvos centrą stačia padėtimi, o šaknys ištiesinamos ir tolygiai paskleidžiamos. Dėmesį skirti reikia šaknų galiukams – jiems negalima pernelyg užsilenkti. Kruopščiai užpildomos tuštumos tarp šaknelių, palengva suplūkiant dirvos mišinį. 

Rožės sodinukas užpilamas likusiu dirvos mišiniu tiek, kad skiepijimo kaklelis atsidurtų 3-4 cm po dirvos sluoksniu. Žinau, kad dažniausia priimta tą kaklelį užkasti 5-6 cm gylyje, bet taip daroma klaida, nes neatsižvelgiama į tai, kad dirva vėliau suslūgs ir kaklelis nusileis giliau negu 5 cm. Kai skiepijimo kaklelis yra nors 10 cm žemiau dirvos paviršiaus tai negatyviai atsiliepia šakninių ūglių augimui. Todėl pradžiai kaklelį geriau užkasti tik po 3-4 cm dirvos mišinio sluoksniu, o dirvai suslūgus, kaklelis kartu su ja pats atsidurs reikiamame gylyje. 

Rožes, pirktas su šaknimis vazonėlyje, į sodinimo duobę sodina su gumulu ant šaknų 3 cm giliau negu buvo vazonėlyje. 

Iš karto po pasodinimo rožės sodinukas dosniai palaistomas. Kelias sekančias savaites rožės drėgmės poreikiai bus gana dideli. 

Rožes, pasodintas lapkritį atviromis šaknimis, apsaugai nuo šalnų apkloja durpių sluoksniu arba eglišakiais. 

Jeigu natūrali sodo žemė yra skurdi ir nelabai derlinga, tuomet rožių sodinuko šaknų prigijimą galima pagerinti mikoriziniais grybais. Jų sąveikavimas su rožių šaknims leis joms pasisemti daugiau drėgmės ir naudingų elementų.

 

Rožių priežiūra

Rožių laistymas

Rožių šaknys išauga pakankamai ilgos ir gali skverbtis apie 1 m gilyn į žemę, susirasdamos sau reikiamą kiekį drėgmės. Pritrūkti drėgmės rožėms gali tik užsitęsusiu vasaros sausros metu, kai ilgą laiką nebuvo natūralių kritulių. 

Jaunas augančias rožes vasarą priimta laistyti kas 3-5 dienas. Laistymo dozės priklauso nuo rožių tipo: 

• stiebinėms ir krūminėms rožėms - 5 l kiekvienam krūmui,
• vijoklinėms rožėms – 15 l krūmui. 

Rudeninio sodinimo rožių laistymui patariama iškasti griovelį aplink krūmo (apie 20 cm atstumu nuo jo), pilti vandenį į griovelį, o iš viršaus griovelį mulčiuoti pjuvenų arba durpių sluoksniu. 

 

Rožių tręšimas

 Ką tik pasodintų rožių pirmais auginimo metais nepriimta tręšti. Tręšimą galima pradėti antrų metų pavasarį, po genėjimo. 

Augimo metu rožėms reikalingi makro- ir mikroelementai: azotas, fosforas, kalis, magnis, manganas, geležis. Jų trūkumas pasireiškia lapų pageltonavimu, parudavimu, įvairiomis dėmėmis. Pastebėję naudingų elementų stokos požymius naudokite preparatus su įvardintomis medžiagomis sudėtyje – jie kompensuos šių elementų nepakankamumą, purškiant per lapus. 

Antrųjų auginimo metų ankstyvą pavasarį, dar neprasidėjus pumpurų brinkimui, rožės tręšiamos azotu (pvz., amonio salietra – 1 šaukštas : 10 l vandens). Kai prasidės vegetacijos laikotarpis azotas duodamas antrą kartą. Tokiu metu rožes dar galima tręšti kalio sulfatu ir superfosfatu (1 šaukštas : 10 l vandens).

Žiedų užuomazgų formavimosi metu tręšia kalio sulfatu ir magnio sulfatu (1 šaukštas : 10 l vandens). Po pirmųjų žiedų rožėms reikalingi kalis ir fosforas. Liepos pabaigoje, po antro žydėjimo, rožėms duodamos organinės trąšos ir kalio-fosforo trąšos (kas 2 savaites) iki vasaros pabaigos.

Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje rožių geriau netręšti azotu, siekiant apsaugoti jas nuo neplanuotų naujų ūglių atsiradimo žiemai žvelgiant į akis. 

Gausesniam žydėjimui rožes galima patręšti kompleksinėmis NPK 14-8-14 (azoto-fosforo-kalio) trąšomis. 

 

Rožių genėjimas

Rožių genėjimo pasekoje stimuliuojamas jaunų sveikų ūglių augimas, gausesnis žydėjimas, o nereikalingų senų ūglių, trukdančių vystytis naujiems, ligotų, nušalusių ir pažeistų dalių atsikratoma. 

Genėjimo pjūvis daromas tik įstriža kryptimi. 

Rožės genimos pavasarį, vasarą ir rudens metu. Pavasarį genėjimas taikomas 2 kartus: kai pradeda sprogti pumpurai (pašalinamos per žiemą nušalusios šakos), o vėliau – kai rožė išskleidžia lapus, paliekant pačius stipriausius ir sveikiausius stiebus ir pumpurus. 

Vasaros ir rudens metu reguliariai nupjauna senus, ligotus, išsikreipusius stiebus ir tas šakas, kurios jau nežydi. Nukerpa žiedus, kurie jau peržydėjo. 

Rožių parėmimas

Rožių atramos turi būti sukonstruotos ir išdėstytos taip, kad prie jų pririšamų rožių šakos, priklausomai nuo veislės, galėtų laisvai augti sau palankia kryptimi: vešlaus žydėjimo rožės – horizontaliai, o vijoklinės rožės - spiraliniu būdu.  

Rožių žiemojimas

Apsaugai nuo šalčių rožių krūmą apkloja eglišakiais, apkaupia krūmo apačią. Efektyviau rožes apsaugo krūmo uždengimas plėvele, stiebus palenkiant iki žemės. 

 

Rožių ligos

Rožių susirgimų priežastimis dažniausia būna perteklinė drėgmė (kurioje veisiasi patogeninė mikroflora – grybeliai, sukeliantys ligas) arba šviesos ir vėdinimo stoka bei tankumas ir azoto perteklius. Drėgmės perteklių galima aptikti sunkioje ir užmirkusioje dirvoje. Populiarios rožių ligos: miltligės, rūdys, kekerinis puvinys.

Rožių miltligė. Liga prasideda nuo per didelio kiekio azoto, temperatūrų svyravimų, krūmų tankumo, laistymo ir apšvietimo stokos. Požymiai – baltos apnašos ant lapų, lapų susiraukšlėjimas, išsikreipę ūgliai, žiedinių pumpurų sudžiūvimas. Profilaktikai ir gydymui nuo miltligės purškiami vario preparatai ir fungicidai. 

Netikroji miltligė. Ligos požymiai – gelsvos, rudos ir violetinės didelės dėmės ant lapų. Kitoje lapo pusėje – baltos pelėsio apnašos. Lapų kritimas, sudžiūvimas, vytimas, stiebų sudžiūvimas. Gydoma vario preparatais (Bordo skysčiu) ir fungicidais. 

Kekerinis (pilkasis) puvinys. Pumpurų ir žiedų parudavimas, o vėliau – pilkos pelėsio apnašos. Priežastys – per didelis susodinimo tankumas ir oro stoka. Ligos pažeistas dalis būtina nugenėti, o krūmo gydymui naudoti Bordo skystį, vario preparatus. 

Rožių rūdys. Ligos požymiai – oranžinės sporų apnašos ant lapų ir stiebų. Kovai su liga naudojami vario arba geležies sulfatai, Bordo skystis. 

Antraknozė. Liga pasireiškia pavasarį juodai rudomis dėmėmis ant lapų, lapų pageltonavimu, parudavimu. Ligos atsikratoma fungicidų pagalba. 

Degligė. Simptomai – tamsios dėmės raudonais kraštais ant stiebų, sudžiūvimas. Priežastys – atviros genėjimo žaizdelės, šaltis, nušalimas. Gydoma geležies sulfatu arba Bordo skysčiu ir vario preparatais. 

 

Rožių kenkėjai

Rožiniai amarai. Tai vieni iš dažniausių rožių vabzdžių-kenkėjų. Jie gali atsirasti iš netoliese augančių piktžolių. Amarai čiulpia gyvybinius skysčius iš lapų, žiedpumpurių ir ūglių, o paviršių užteršia lipniomis išmatomis, kuriose veisiasi ligų bakterijos. Per amarų išmatų sluoksnį sutrinka lapų fotosintezė. Nuo amarų atakų rekomenduojami insekticidai ir lipnios amarų gaudyklės. 

Voratinklinė erkė. Šios kenkėjos pažeidžia rožių lapus, sukeldamos net viso krūmo žūtį. Naikinimu naudojami kalio rūgščių, vario, cinko, sieros preparatai, bioinsekticidai. 

Rožinis lapsukis. Šių drugelių vikšrai pažeidžia pumpurus, lapus, suformuoja voratinklių sluoksnį. Kovai naudojami insekticidai ir genėjimas, pašalinant šakeles su lapsukio kiaušinėliais. 

Rožėms kenkia ir kiti blogieji vabzdžiai: rožiniai pjūkleliai (pažeidžia lapus ir ūglius), grambuoliai ir kurkliai (graužia šaknis). 

 

Rožių veislės

Rožių veislių įvairovė yra ganėtinai didelė: jos rūšiuojamos į krūmines, stiebines, vijoklines, kinines, arbatines hibridines, floribundines, poliantines, besidriekiančias, laipiojančias, miniatiūrines, angliškas, nenutrūkstamo žydėjimo veisles su savo grupėmis ir pogrupiais. 

Be to, rožės skiriasi žiedų spalvomis bei atsparumu šalčiui ir ligoms. 

Populiariausios rožių veislės:

• Bonita, Lustigen, Schneewittchen – krūminės floribundinės, arbatinės hibridinės veislės. Krūme – iki 14 žiedų, aukštis – 1-3 m.
• Mister Lincoln, Blue Moon, Troika – stambiažiedės arbatinės hibridinės veislės. Krūme – iki 8 žiedų. 
• Weibull, Freesia – poliantinės veislės, nenutrūkstamo žydėjimo, iki 1 m aukščio. 
• Fairy, Fairy Dance – vijoklinės, laipiojančios veislės.