Sagra, sagra.." (liet. Šventė šventė) šaukia gatvės plakatai ir mes nesusilaikome nenuvažiavę. Italų šventės - pasivalgymas drauge.. todėl aplankę keletą tokių švenčių, kuriose labiausiai į akis krenta seni it pasaulis ir visur esantys blizgučių/saldainių/suknelių/kiniškų žaislelių pardavėjai, labai apsidžiaugėm netikėtu atradimu - pavalgyti drauge kitaip. Žaidimas vadinasi „žaidžiam viduramžius". Kodėl gi ne? Senamiestį turim nuo neatmenamų laikų. Reikia tik vaizduotės. Italai ja nesiskundžia, tad šventė trunka tris dienas.
Pirmą dieną eitynės miesto gatvėmis iki abatijos; būgnai, ugnys. Praeina, tiksliau prisistato visi gyventojai, amatininkai, kariai, dvasininkai ir pirkliai. Visų skirtingi rūbai bei atributai. Kitomis dienomis tiesiog gyvenama. Savo miesto kvartale papuoštame herbais bei spalvotomis vėliavomis. Kiekvienas "gyvena"  savo vaidmenyje: amatininkai riša, kala, lydo, kariai treniruojasi šaudydami iš lankų, pasikarduodami, dvasininkai susikaupę ties popieriaus bei alaus gamyba, pirkliai tiesiog prekiauja batais, kailiais, peiliais, lankais, ragais ir dar šimtu visokiausių tiems laikams būdingų, reikalingų daiktų. Jokių plastmasių, kiniškų šlepečių ir lempučių (gaila išsigimusios Kaziuko mugės). Tikrų tikriausi viduramžiai. Ir jie taip įtraukia, kad atsidūrus už sienamiesčio vartų pasijunti lyg...niekada nebenorėtumgrįžtiį XXI amžių.

Mindaugas