A++ klasės sandarumo reikalavimai, sandarumo požiūriu problematiškiausios vietos, būdai ir priemonės sandarumui užtikrinti.

Bet kurio namo sandarumo rodiklis - sandarumo testas, kuris dabar atliekamas visuose naujuose pastatuose. Tuo pačiu sandarumo testas iš dalies yra ir statybos darbų kokybės rodiklis. Perkant namą ar butą, sandarumo testas gali pasitarnauti kaip patikros įrankis.

Nuo sandarumo priklauso termoizoliacijos būklė, konstrukcijų ilgaamžiškumas ir šilumos nuostoliai. Daugelis mano, kad nesandarios vietos lemia tik šilumos nuostolius. Tai ne tik šilumos nuostoliai, šildymo sezono metu per plyšius besiskverbiantis šiltas oras kondensuojasi konstrukcijose, jose pradeda kauptis drėgmė, o tai ne tik mažina šiluminės izoliacijos efektyvumą, bet ir sudaro palankias sąlygas pelėsiams įsiveisti.

Vienos iš sandarumo testus atliekančių įmonių ataskaitoje rašoma, kad jų praktikoje pasitaikė atvejų, kuomet vieno individualaus namo sandarumo rodiklis buvo 0,07, o kito – 25. Leistina didžiausia šio rodiklio vertė – 0,60 l/h, paprasčiau sakant, matavimo metu per nesandarias vietas gali ištekėti ne daugiau kaip 60 proc. vidinio oro tūrio per valandą. Ne specialistai kartais įsivaizduoja, kad A++ klasės pastatams yra kažkokie sandarumo reikalavimai atskiriems konstrukcijų mazgams. Atskiriems mazgams specialių reikalavimų nėra, oro apykaitos pastate rodiklio n50 vertė turi būti ne didesnė negu 0,60 (1/h).

Sandarinimo reikalaujančios namo vietos.

Sandarinti galima įvairiais būdais, sandarinimo priemonės bendrame biudžete sudaro labai mažą dalį, bet turi didžiulę reikšmę.

Sandarumo tyrimas

Sandarumotestas parodo, kiek pastatas yra laidus orui. Jeigu bendras sandarumo rodiklis didesnis nei norminis, specialiu prietaisu (anemometru) matuojami pro tikėtinus plyšius besiveržiantys oro srautai. Oro srautų matavimai padeda identifikuoti didžiausius plyšius. Taip nustatomos laidžiausios orui vietos, kitaip sakant, kur yra šilumos tilteliai ir galimi šilumos nuostoliai.

Tam, kad būtų aiškus sandarumo lygis ir liktų galimybė ištaisyti broką, rekomenduojama sandarumo testą atlikti iki galutinės apdailos darbų, nes darant apdailą daugelis konstrukcijų uždengiamos ir padidinti sandarumą sudėtinga. Antras sandarumo testas daromas sertifikuojant pastatą.

Prieš atliekant pirmą sandarumo testą turi būti įrengtos ir užsandarintos vėdinimo sistemos, vandentiekio, kanalizacijos vamzdynų, dūmtraukio pravedimo per konstruktyvą vietos, skirtingų plokštumų, šildomų ir nešildomų atitvarų jungimosi vietos, sienos ir grindų, stogo ir sienos sankirtos vietos, stoglangių bei langų ir durų įstatymo vietos. Sandarinimo principas paprastas – turi būti suklijuotos visos plėvelės ir izoliuoti plyšiai.

Plėvelių jungimosi siūlės turi būti suklijuotos.

Sandarumo testo nerekomenduojama atlikti iki tol, kol yra likusių darbų, kurių metu numatyta intervencija į konstruktyvą, šiltinimo sluoksnį ir plėvelę. Pavyzdžiui, iki kol nesumontuotos gipskartonio lubų karkaso tvirtinimo detalės (jeigu numatytos gipso kartono lubos), iki galo neįrengti vėdinimo sistemos oro paėmimo ir išmetimo kanalai, sienose neišpjautos angos kištukiniams lizdams ir jungikliams. Kartais tokių intervencijų nepavyksta išvengti, tokiu atveju rekomenduojama praėjimo vietas sandarinti papildomai.

Nesandariausios pastato vietos

Pagal nesandarumą pirmauja langų, durų rėmų ir sienos sandūros, stoglangiuose – rėmų ir stogo konstruktyvo jungtys.

Langų ir durų sandarumui užtikrinti naudojamos specialios juostos ir sandarinimo putos. Sandarinimo juostos būna vidinės ir išorinės. Kad garai ar vanduo nepatektų į siūlę jos nelaidžios garams, vandeniui ir vėjui, elastingos, kad nesutrūkinėtų dėl pastato judėjimo. Svarbiausia – naudoti kokybiškas medžiagas pagal paskirtį. Sandarinimo putos irgi būna specialios, skirtos langams ir durims.

Tarpusavyje nesuklijuotos sandarinimo juostos taps šilumos tilteliu.

Kalbėdami apie sandarinimo juostas ir putas pabrėžiame, kad jos turi būti kokybiškos – tai reiškia, kad putos elastingos ir atlaiko deformacijas, o sandarinimo juostos laikui bėgant nesudžiūva ir neatsiklijuoja.

Skirtingai nei langai, stoglangiai komplektuojami su visais priedais sandarumui užtikrinti visose įmanomose stogų dangose. Svarbiausia užduotis – teisingas montavimas, detalias instrukcijas gamintojai paprastai pateikia.

Stoglangis visada turi būti truputį iškilęs virš stogo dangos, o viduje, kad stiklas nerasotų, jį turi pasiekti šilumos srautas. Dažniausiai stoglangiai rasoja ne dėl nesandarumo, o dėl kondensato susidarymo, kuris yra didelio temperatūrų skirtumo išdava.

Stogo langų gamintojai turi sandarinimo komplektus, į kuriuos įeina rėmai, tarpinės. Kad stoglangiai nerasotų, viduje po stoglangiu rekomenduojama planuoti radiatorių. 

Stoglangio rėmo ir stiklo paketo šiluminis laidumas yra maždaug penkis kartus didesnis nei stogo konstrukcijos, todėl stoglangio paviršių temperatūra yra gerokai žemesnė nei vidaus. Kai palėpės oro drėgmė siekia 60 proc., stoglangio paviršiuje gali siekti net 100 proc. ir stoglangis ims rasoti. Išeitis – itin mažas stoglangio šiluminis laidumas, beveik prilygstantis sienos šiluminiam laidumui arba nuo radiatoriaus kylantis šilto oro srautas. Kadangi bet kuriuo atveju stogo lango šiluminis laidumas bus didesnis nei stogo, rekomenduojama po stoglangiu montuoti radiatorių. Šiltas oras apipūsdamas lango paviršių šildo jį ir kartu nuneša perteklinę drėgmę į patalpos vidų, stoglangio paviršius lieka sausas.

Kitos nesandarios vietos būna instaliacinių jungčių (vėdinimo sistemos, vandentiekio, nuotekų vamzdžių, kaminų) praėjimo vietos, skirtingų plokštumų, šildomų ir nešildomų atitvarų jungimosi vietos, šlaitinio stogo ir sienos sankirtos vietos. Priemonės sandarinimui iš esmės tos pačios – juostos, tarpinės, vamzdžių sandarinimui naudingi yra manžetai.

Neužsandarintų vamzdžių praėjimo vietose matavimo prietaisas rodo padidėjusį oro srautą. Sprendimas – naudoti lipnius manžetus, juostas.

Labai svarbu, kad būtų izoliuotos komunikacijų vietos per statybines plėveles. Statybinės plėvelės dar vadinamos membranomis, nes turi esminę bet kurios membranos (jos naudojamos įvairiuose prietaisuose) savybę – atrankinį laidumą.

Statybinės membranos naudojamos daugelyje konstrukcijų: stoguose, išorinėse ir vidinėse atitvarose, pamatuose. Plačiausiai naudojamos difuzinės membranos ventiliuojamose stogo konstrukcijose ir fasaduose, kurios apsaugo nuo atmosferos drėgmės patekimo į konstrukciją ir kartu praleidžia į išorę vandens garus. Jei per plėvelę tenka pravesti vamzdį ar kitą komunikaciją, plėvelė turi būti suklijuota taip, kad jos kraštai priglustų prie vamzdžio. Montuojant kištukinius lizdus, apšvietimą labai dažnai pažeidžiama garo izoliacinė plėvelė.

Rozetės dėžutes reikia montuoti nepažeidžiant garo izoliacijos.

Kaip minėjome, sandarumas svarbus ne tik dėl šilumos nuostolių, bet ir dėl drėgmės patekimo į konstrukcijas. Yra apskaičiuota, kad per 1 mm plyšį per dieną viename konstrukcijos kvadratiniame metre gali susikaupti 360 g vandens. Sandarumui užtikrinti nereikia didelių investicijų, svarbiausia sąlyga – žinoti, kur ir kaip reikia užsandarinti bei atsakingas ir kruopštus darbas.

ASA.LT informacija