Medžio kelmas po pjovimo – ilgalaikė problema. Jei nieko nedaroma, natūralus kelmo irimas gali užtrukti net 7–8 metus ar ilgiau, ypač jei medis buvo stambus, sveikas ir kietmedis. Todėl praktikoje dažnai taikomi įvairūs kelmo šalinimo būdai – nuo mechaninių iki biologinių ir cheminių.

Visą techniką reikalingą kelmų šalinimui turi Arbora, UAB. Spauskite saugią aktyvią nuorodą kelmų šalinimas ir susisiekite su Arbora, UAB specialistais

Kelmų šalinimo planavimas

Skirtingi medžiai turi skirtingas šaknų sistemas. Medžiai gali turėti liemeninę ir kuokštinę šaknį. Liemenines šaknis turinčius medžius iškasti bus gerokai sudėtingiau ir ten dažniausiai naudojamas vertikalus frezavimas nudrožiant.

Liemeninė šaknų sistema

Liemeninė šaknų sistema pasižymi tuo, kad jos centre auga viena aiškiai išreikšta, vertikaliai į dirvožemį besileidžianti pagrindinė šaknis. Nuo jos į šonus šakojasi smulkesnės, šoninės šaknys. Toks šaknų tipas būdingas daugeliui giliai besišaknijančių medžių ir augalų, kurių gyvybingumas glaudžiai susijęs su gebėjimu pasiekti gilesnius drėgmės ir maisto medžiagų sluoksnius. Liemeninė šaknis veikia kaip natūrali inkarinė atrama, todėl tokie medžiai rečiau išverčiami vėjo ir ilgiau išlieka stabilūs net ir silpnesniame grunte. Dėl gilaus įaugimo tokio tipo šaknų sistemą turinčius medžius sunku išrauti – pašalinant kelmus dažnai tenka naudoti frezavimo įrangą arba ekskavatorių. Liemeninės šaknys būdingos tokiems medžiams kaip kriaušė, ąžuolas, pušis, uosis, taip pat kai kurioms eglėms ankstyvoje augimo stadijoje. Šaknies gylis priklauso ir nuo dirvožemio – smėlingame grunte šaknys įauga giliau nei molingame.

Medžiai su liemenine šaknų sistema

• Ąžuolas – klasikinis gilių šaknų pavyzdys, sunkiai išverčiamas, net seni medžiai išlaiko gilią liemeninę šaknį.

• Uosis – taip pat formuoja gilią centrą turinčią sistemą, sunkiai pažeidžiamas vėjo, sunkiai išraunamas.

• Kaštonas (paprastasis) – gili liemeninė šaknis, dažnai ir storos šoninės, ypač senesniuose medžiuose.

• Kriaušė – vaismedžių tarpe viena iš nedaugelio, turinčių ryškiai liemeninę šaknį, todėl sunkiai iškasama.

• Riešutmedis (pvz., graikiškasis) – turi gilias šaknis, sunkiai pakeliamas be ekskavatoriaus.

• Gudobelė – turi labai stiprią liemeninę šaknį, bet plonesnės nei ąžuolo ar uosio.

• Paprastoji eglė (jauname amžiuje) – formuoja centrinę liemeninę šaknį, tačiau vyresniame amžiuje pereina į mišrią sistemą.

• Pušis (kai auga sunkesniame, molingame, žvyruotame ar giliai drenuotame smėlyje) – formuoja ryškią liemeninę šaknį, sunkiai išraunama.

• Beržas (kai auga sausoje, giliau aeruojamoje dirvoje) – išaugina liemeninę šaknį, bet dažnai ją perauga horizontalios.

Kuokštinė šaknų sistema

Kuokštinė šaknų sistema neturi dominuojančios centrinės šaknies – vietoje to iš karto po paviršiumi formuojasi daugybė apylygiai storų, horizontaliai besidriekančių šaknų. Tokia sistema leidžia augalui greitai pasisavinti maisto medžiagas iš viršutinio dirvožemio sluoksnio ir sparčiau reaguoti į drėgmės pokyčius. Tačiau kartu šie medžiai tampa jautresni vėjo gūsiams ir dažniau išverčiami, ypač jei auga minkštame ar šlapiame grunte. Kuokštinės šaknys labiau išsikeroja į plotį nei į gylį, todėl jų rovimas yra gerokai lengvesnis, ypač jei šaknys jau pradėjusios pūti ar medis buvo mažo skersmens. Kelmų šalinimas iš kuokštinės šaknų sistemos reikalauja mažiau pastangų – dažnai užtenka domkrato ar paviršinio frezavimo. Tokia sistema būdinga daugeliui vaismedžių, ypač obelims, vyšnioms, kai kurioms slyvoms, taip pat daugeliui dekoratyvinių krūmų. Nors šios šaknys neįauga giliai, jos sudaro tankų tinklą, kuris augalą išlaiko ant paviršiaus, bet kelmo pašalinimui – gerokai palankesnis variantas nei giluminė liemeninė struktūra.

Medžiai su kuokštine (paviršine) šaknų sistema

(negilios, horizontalios šaknys, lengviau išraunami, dažniau pažeidžiami vėjui)

• Obelis – paviršinė, plačiai išsikerojusi sistema, tinkama domkratui ar nedidelei technikai.

• Vyšnia – turi silpną, negilią šaknų sistemą, lengvai išraunama.

• Slyva (ypač kaukazinė ar vengrinė) – horizontaliai besidriekianti, neturi centrinės gilesnės šaknies.

• Trešnė – šaknys arti paviršiaus, jautrios sausrai.

• Liepa – dažnai formuoja paviršinę šaknų sistemą, ypač molingame ar drėgname dirvožemyje.

• Alksnis – augdamas drėgnose vietose vysto seklų, horizontaliai išsikerojusį tinklą.

• Klevas (ypač uosialapis) – šaknys dažnai ties žemės paviršiumi, aktyviai plečiasi į šonus.

• Šermukšnis – silpna šaknų sistema, dažnai labai paviršinė.

• Pušis (kai auga lengvame smėlyje, sausose vietose) – liemeninė šaknis sumažėja, dominuoja horizontalios, kuokštinės šaknys. Tai dažnas atvejis Lietuvoje.

• Beržas (augdamas drėgnose, tankesnėse dirvose) – dažniausiai kuokštinė, iškeroja paviršiuje, sunkiai laiko medį prieš vėją.

• Eglė (vyresniame amžiuje) – šaknys lieka arti paviršiaus, tampa paviršinės, ypač kai nėra gilaus grunto ar dirva užmirkusi.

• Tuopa – paviršinė šaknų sistema, ypač greitai plinta į šalis, dažnai net gadina šaligatvius ar grindinius.

• Gluosnis – kuokštinė, plati šaknų sistema, lengvai dauginasi atžalomis.

 

Kelmo pašalinimas kartu su šaknimis

Lengviausia pašalinti medį iškart su šaknimis – tai sumažina dirvos pažeidimus. Tai įmanoma su iki 15 cm skersmens medžiais. Kamienas stumiamas aukščiau (3–5 m aukštyje), tokiu būdu pasitelkiant sverto principą – jėga sustiprinama ir medis verčiamas kartu su šaknimis. Šis metodas tinka neužstatytose teritorijose, kur nėra pavojus pažeisti aplinkinius objektus.

Kelmų iškasimas

Kita galimybė – kelmą atkasti su ekskavatoriumi. Iš pradžių šalinama žemė aplink šaknis, tada jos nukertamos, o galiausiai kelmas pašalinamas. Nors tai efektyvu, tačiau reikalauja nemažai vietos ir sutrikdo dirvos struktūrą. Nedideliems kelmams galima naudoti mažesnius, kompaktiškus ekskavatorius, tokius kaip Bobcat.

Kelmus iškasite pasinaudoję Arbora, UAB paslaugomis. Spauskite saugią aktyvią nuorodą kelmų iškasimas ir susisiekte su Arbora, UAB specialistais.

Kelmų frezavimas

Vienas iš labiausiai taikomų metodų, ypač liemeninių šaknų kelmams – kelmo frezavimas. Speciali frezavimo įranga (tvirtinama prie ekskavatoriaus ar specializuotos technikos) mechaniniu būdu pašalina kelmo viršutinę dalį iki pat žemės paviršiaus ar dar giliau. Kelmas užpilamas žemėmis ir galima sodinti veją. Po šios procedūros likusios šaknys palaipsniui suirsta.

Frezuoti galima dviem būdais – iš viršaus arba iš šono. Pirmuoju atveju frezuojama tiesiai į kelmo centrą, antruoju – pjaunama horizontaliai. Tokias paslaugas teikia ir UAB „Arbora“.

Kelmų mulčiavimas

Kai reikia greitai apdoroti plotus, kuriuose gausu kelmų, dažnai pasirenkamas mulčiavimas. Mulčerio pagalba kelmai smulkinami iki pat žemės paviršiaus. 

Mulčiavimo trūkumas tas, kad po jo dažnai atželia kelmo liekanos. Tokiais atvejais gali prireikti papildomai naudoti herbicidus arba pakartoti procedūrą. Nedideli kelmai ir krūmai gali būti šalinami mulčiuojant paviršiuje, o pasikartojant pjovimui atžalos išsenka ir žūva.

Didelius plotus prieš kelmų giluminį frezavima pradžioje sumulčiuojama, toks plotas tinka jei planuojama pastoviai pjaunama pieva. Dėl mulčiavimo susisiekite su Arbora, UAB specialistais paspaudę šią aktyvią nuorodą krumų mulčiavimas. 

Giluminis frezavimas

Šiuo metu vis populiaresnis tampa giluminis frezavimas, kurio metu kelmas susmulkinamas net iki 50 cm gylio. Tai leidžia išlyginti teritoriją ir įterpti organinę medieną tiesiai į dirvožemį, kur ji palaipsniui virsta humusu.

Prieš giluminį frezavimą rekomenduojama sumulčiuoti viršutines krūmų dalis. Naudojant galingą techniką, iš karto susmulkinamos ir šaknys, ir kelmo liekanos.

Giluminė tempama freza permala viską 20- 50 centimetrų gyliu. Po tokio frezavimo galima net veją sėti kur visai neseniai buvo nepraeinami bruzgynai. Spauskite saugią aktyvią nuorodą kelmų giluminis frezavimas ir susisiekite su Arbora, UAB specialistais.

Kelmų išrovimas su domkratu

Kai kelmas nėra labai stambus (iki 15 cm skersmens), jį galima pašalinti naudojant domkratą. Reikia palikti apie 50 cm aukščio kelmą, prie jo pritvirtinti trosą, įpjauti, kad jis nenuslystų, ir traukti, pjaunant šaknis maždaug 30–40 cm atstumu nuo kelmo. Tinkamai parinkus medžio tipui atitinkančius įrankius – kirvį ar kastuvą – galima išrauti kelmą be didelės technikos.

Naudojant automobilį ar traktorių su trosu kelmui išrauti dažnai pasitaiko incidentų – pavyzdžiui, išmušti automobilio stiklai nuo atšokusios virvės. Dėl to saugiau naudoti tik domkratą ir neelastingą metalinį  trosą.

Kelmų naikinimas chemija

Salietros naudojimas dažnai rekomenduojamas mėgėjiškuose vaizdo įrašuose, tačiau praktikoje tai neefektyvu. Salietra – tai azoto trąša, spartinanti medienos irimą, bet pats procesas vis tiek užtrunka 3–5 metus.

Kelmą galima paruošti gręžiant 20–26 mm skersmens, 5–15 cm gylio skylutes, į kurias pilama karbamido (karbamido granulės suspaudžiamos, galima sudrėkinti). Azotas ardo celiuliozę, spartina puvimą ir užkerta kelią kelmo atžėlimui. Procedūrą reikia kartoti. Patogiausia gręžti su perforatoriumi, taip pat galima kelmą įpjauti grandininiu pjūklu.

Herbicidų naudojimas kelmų naikinimui

Efektyvus būdas – glifosato pagrindu pagaminti herbicidai. Jie naudojami purškiant kelmo atžalas arba įgręžiant kapsules tiesiai į kelmo struktūrą. Kapsulė įstatoma į 30 mm gylio, apie 13 mm skersmens angą. Vienos kapsulės pakanka 6 cm skersmens kelmui, o stambesniems – kapsulės montuojamos kas 6 cm.

Glifosatas stabdo atžalų augimą ir kartu paspartina irimą, mažindamas kelmo gyvybingumą. Tačiau tai taip pat 2- 5 metai kelmo šalinimo. 

Biologinis kelmo puvinio spartinimas

Biologiniai preparatai, tokie kaip Trichoderma grybai, paspartina celiuliozės irimą. Jų grybiena išplinta po kelmo struktūrą, minta liekanomis ir ilgainiui paverčia kelmą biria mase. Lietuvoje galima įsigyti skystų preparatų, kurie pilami į kelme išgręžtas ertmes.

Įdomus, bet daugiau eksperimentinis būdas – valgomųjų grybų auginimas. Ant kelmų galima auginti kreivabudes ar šitake grybus. Jie veikia kelmo irimą, bet procesas lėtas ir reikalaujantis nuolatinės priežiūros – grybiena turi būti laistoma sausros metu, kad kelmas neišdžiūtų.
Šis kelmo naikinimas užtruks 2- 5 metus.

Kelmų deginimas

Vienas iš neefektyviausių metodų – kelmų deginimas. Švieži kelmai yra drėgni, degti nenori. Deginant paviršių, susidaro anglies sluoksnis, kuris netgi sulėtina puvimą. Vienas iš būdų – išpjauti vertikalius griovelius kelme, kad būtų galima užkurti „švedišką žvakę“. Degimas vyksta iš vidaus, tačiau ir šis metodas reikalauja sausos medienos. Jei kelmas drėgnas, reikia aplink jį kurti laužą.

Net ir deginant didelį kiekį medienos, kelmas dažnai tik apdega. Tik tada, kai prasiskverbia grybiena, kelmas per kelerius metus suyra.

Kelmo šalinimas grandininiu pjūklu

Nedidelius kelmus galima pašalinti ir pjaunant juos grandininiu pjūklu. Tam reikėtų atkasti apie 20 cm aplink kelmo pagrindą, pašalinti žemes ir nuplauti šaknis. Pjūviai daromi įstrižai aplink kelmą, jungiant juos į centrinę dalį. Nors šaknys lieka, jos dažniausiai nekelia problemų – galima jas užkasti. Tačiau šis metodas kenkia pjūklo grandinei ir juostai – ypač jei dirva akmenuota.

Darbai po kelmo pašalinimo

Pašalinus kelmą, jo vietoje dažnai lieka nelygus paviršius su suslėgtu ar struktūriškai pažeistu dirvožemiu. Išrauto kelmo duobė ne visada iškart tinkama naujam sodiniui – dažnai reikia paviršiaus išlyginimo ir dirvos pagerinimo. Jei pašalinimui naudota freza ar mulčiuotojas, dalis šaknų lieka susmulkinta grunte. Šios liekanos su laiku suyra, bet jų skaidymo metu dirvožemis rūgštėja, ypač jei nėra pakankamos kalcio ar organinės buferinės masės. Tokiu atveju rekomenduojama papildyti vietą kompostu ar lengvu kalkinimu, ypač jei planuojama sodinti rūgščiams neatsparius augalus, tokius kaip vaismedžiai ar daugelis dekoratyvinių medžių.

Svarbu įvertinti ir biologinę riziką. Puvanti šakninė mediena tampa palankia terpe įvairiems grybeliniams patogenams, kurie gali persimesti į naujai pasodinto medelio šaknis. Tokia rizika ypač didelė, jei sodinamas to paties tipo augalas – pavyzdžiui, po obels vėl sodinama obelis. Siekiant sumažinti infekcijų riziką, geriau sodinimo vietą šiek tiek paslinkti – bent 50–100 cm nuo buvusio kelmo centro. Jei šaknų likučių iškasti nėra galimybės, verta tarpiniu laikotarpiu toje vietoje pasėti garstyčių, sėjamosios avižos ar kitų fitosanitarinių augalų – jie pagerins dirvožemį ir sumažins ligų spaudimą.

Kai tikslas yra atkurti veją ar naudoti vietą kaip bendrą sodo zoną, po kelmo pašalinimo pakanka paviršių užpilti 5–10 cm naujo grunto, išlyginti ir apželdinti. Sėti žolę galima iškart, jei paviršius stabilus, tačiau iš pradžių naudinga dirvožemį mulčiuoti – tai padeda išlaikyti drėgmę ir stabdo dirvos struktūros byrėjimą. Esant tankiam medienos sluoksniui (pvz., po giluminio frezavimo), naudinga įterpti šiek tiek subalansuotų trąšų ar komposto, kad mikroorganizmų veikla nesukeltų trumpalaikio maisto medžiagų deficito.

Sodinimo atnaujinimo darbai po kelmo pašalinimo yra gera proga ir bendrai pagerinti dirvos struktūrą – įterpti humuso, patręšti pelenais ar fermentuotu mėšlu, o jei reikia – atkurti pH tinkamą būsimiems augalams. Šitaip vieta tampa ne tik tinkama naujam sodiniui, bet ir ilgam išvengiama galimų problemų, kylančių dėl neapdoroto kelmo palikimo.