Šis senovės vakarėlių dievas iš tikrųjų nebuvo toks linksmas ir naivus, o priešingai: labai klastingas ir nenuspėjamas. Netikite? Tarp olimpiečių dievų yra tokių piktavalių ir nedorų asmenybių, kurios puikiai slepia savo šaltą ir žiaurią prigimtį po apsimestiniu geranoriškumu.

Visiems žinoma, kad Dionisas – tai vyno, vynuogininkystės, augmenijos, žmogaus natūralios prigimties ir įkvėpimo dievas. Jis yra vienas iš jauniausių dievų Olimpe, laikomas ir linksma dievybe, ir beprotišku Dzeuso kūriniu. Kodėl taip atsitiko? Ir kodėl Dionisas yra ir linksmuolis, ir beprotiškas Dzeuso kūrinys? Iš kur atsirado toks prieštaravimas? Kuo išgarsėjo ir kuo nusikalto linksmasis Dionisas?

Dievo Dioniso gimimas

Dionisas yra Dzeuso ir Tebų karaliaus dukters Semelės sūnus. Kaip žinoma, Dzeuso žmona Hera buvo pavydi ir, negalėdama sustabdyti savo vyro meilės nuotykių, keršijo visoms savo varžovėms. Taip nutiko ir su Semele.
Hera sugalvojo klastingą planą: ji pasirodė karalaitės akivaizdoje kaip mirtinga moteris ir pasiūlė jai pareikalauti iš Dzeuso įrodymų, kad jis tikrai yra dievas: „Tegul jis pasirodo prieš tave visame savo dieviškame grožyje, kad įsitikintum, jog tai tikrasis Dzeusas, o ne koks nors mirtingas apgavikas!“ – taip Hera įkalbinėjo Semelę. „Ir kad jis neatsisakytų įvykdyti tavo prašymo, tegul prisiekia prie Stikso upės, kad išpildys bet kokį tavo norą!“ – mokė deivė merginą.
Hera taip suintrigavo Semelę, kad ši pati susidomėjo, kas iš tiesų yra jos mylimasis: Dzeusas ar apgavikas? Ko tik nepadarysi dėl meilės ir smalsumo patenkinimo! Karalaitė taip ir padarė per kitą susitikimą: ji pareikalavo iš griaustinio dievo, kad šis apkabintų ją taip, kaip apkabina savo žmoną Herą. Tokius dieviškus apkabinimus mirtingos moters kūnas negalėjo atlaikyti, ir Semelė mirė Dzeuso rankose. Tačiau Dzeusas spėjo išgelbėti neišnešiotą kūdikį ir pats jį išnešiojo. Po to jis atidavė Dionisą auginti nimfoms.

Dzeusas ir Semelė, Rubenso paveikslas

Dievo Dioniso kelionės ir nuotykiai

Nepaisant to, kad jo varžovė Semelė žuvo, kerštinga Hera vis tiek nepaliko jauno bastardo ramybėje. Ji pasiuntė jam beprotybę, kai šis iškeliavo po pasaulį. Visur, kur jis ėjo, sėjo ištvirkimą, masinį išprotėjimą, liejosi kraujo upės ten, kur jo nešlovino ir nepripažino dievu. Dionisą lydėjo jo ištikima svita, susidedanti iš satyrų ir menadžių. Jie griovė viską savo kelyje,  raudavo medžius, rijo jų pačių nužudytų gyvūnų mėsą. Ši procesija buvo labai gausi, nes prie satyrų ir bakchantų prisijungė minios žmonių, garbinusių vyno dievą ir šlovinusių Dionisą.
Nors jaunas dievas jau buvo išgydytas nuo beprotybės, graikai, šlovindami jį, rengdavo šventes ir beprotiškas orgijas, kuriose buvo tiek taikūs šokiai ir gėrimai, tiek žalios mėsos valgymas ir siautuliai.
Vis dėlto, Dioniso nuopelnas yra vyno išradimas. Šis gėrimas tapo garbinamas daugelyje miestų, ir be jo neapsieidavo joks linksmumas.
Tačiau reikia pažymėti, kad Dionisas buvo pripažintas ir mylimas toli gražu ne visur. Pavyzdžiui, jo gimtinėje, Tebų mieste, įvyko vienas įdomus atvejis. Agava, Semelės sesuo, skleidė nepadorius gandus apie mirusiąją, todėl Dionisas pasiuntė jai ir kitoms moterims beprotybę, po kurios jos pradėjo gyventi kaip menadės.

Pats Pentejas, kuris tapo Tebų karaliumi, taip pat nepripažino dieviškos Dioniso kilmės. Oi kaip veltui! Kai jis išvyko išnaikinti naujai iškeptų menadžių-bakchančių, dievas įtikino jas, kad priešais jas stovi ne karalius, o laukinis žvėris. Su įtūžiu jos puolė karalių ir jį suplėšė. O jo motina išdidžiai nešė sūnaus galvą ant ieties į miestą, girtis, kad nužudė žiaurų liūtą. Tačiau, kai ji suprato, kad neša ne liūto, o sūnaus galvą, paliko Tebus ir mirė svetimoje žemėje. Bet dabar niekas neabejojo, kad Dionisas – tikrasis dievas.
O kaip jums šis įdomus atvejis su karaliumi Mida? Kartą Silenas, Dioniso mokytojas ir auklėtojas, dingo. Jo ilgai ieškojo, o surado jį Mido dvariškiai. Dievas pažadėjo, kad išpildys bet kokį karaliaus norą už senuko sugrąžinimą.
Midas, neturėdamas didelio sumanumo, pareikalavo, kad viskas, ką tik jis paliestų, virstų auksu. Midas suprato savo klaidą tada, kai ir žmonės, ir maistas tapo auksiniais, tačiau Dionisas neįvykdė jo prašymo sugrąžinti viską į pradinę būklę: dovana yra dovana ir atgal nesugrąžinama. Bet po to dievas pasigailėjo ir patarė Mido pasimaudyti Paktolo upėje. Taip karalius išsilaisvino iš dieviškos dovanos, o upė tapo auksinga.
O kaip Dionisas pasielgė su Tesėju? Įsimylėjo Ariadnę, Minojo karaliaus dukterį, įkalbėjo ją palikti Tesėją ir tapti Dioniso žmona. O vėliau, kaip sako legenda, dievas pasirodė Tesėjui sapne ir pasakė, kad mergina skirta jam. Tesėjas paklausė ir atsitraukė. Tikriausiai tai buvo geras Dioniso poelgis, nes vėliau Dzeusas kaip dovaną savo sūnui padarė Ariadnę nemirtingą. O kokia būtų buvusi merginos gyvenimas, jei ji būtų likusi Tesėjo, mažo miestelio Atėnų karaliaus, žmona? O čia – vyras dievas, ir ji nemirtinga ir amžinai jauna. Dionisas nepamiršo ir savo motinos: išgelbėjo ją iš Hado ir pakėlė ją į Olimpą.

Dionisas buvo gražus, amžinai jaunas dievas, kuris išmokė žmones atsipalaiduoti, pailsėti ir atsitraukti nuo nuolatinio darbo. Tuo jis suvaidino svarbų vaidmenį senovės graikų gyvenime ir religijoje, todėl jis buvo garbinamas visuose Graikijos miestuose ir už jų ribų. Tačiau šio dievo būdas buvo niūrus ir nedraugiškas: jis galėjo užsiundyti nelaimę ir nepasigailėti nieko, net savo artimiausių giminaičių. O kaip jį dėl to kaltinti, jei jis visada buvo šiek tiek apsvaigęs ir linksmas?