XIV a. viduryje Tochtamyšius buvo tik dar vienas beveik nežinomas Čingisidų palikuonis – be aiškios pozicijos, be sosto, be armijos. Iki pat 1376 m. jo vardas vos randamas šaltiniuose. Kuo jis tuo metu užsiėmė – klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo. Tačiau egzistuoja dvi gana įtikinamos versijos, kurios gali paaiškinti, kaip šis jaunuolis tapo viena svarbiausių figūrų Aukso ordos žlugimo dramoje.

Tėvo sumanymas -  išsilavinęs Aukso ordos valdovas

Pirmoji versija suponuoja, kad Tochtamyšiaus kelias buvo suformuotas dar jo tėvo Tuy Khodžos. Jo tėvas Tui Chodža (dar vadinamas Tuy Khodja) XIV a. antroje pusėje valdė Mangyšlako regioną – strategiškai svarbų pusiasalį dabartiniame vakarų Kazachstane, prie Kaspijos jūros. Nors apie Tui Chodžą išliko nedaug tikslių istorinių žinių, jo padėtis buvo reikšminga kaip pakraščio valdovo – jis nebuvo centrinės Aukso ordos elitas, bet turėjo savo teritoriją, lojalių genčių paramą ir ribotą karinę jėgą. Mangyšlakas tuo metu buvo svarbus klajoklių žiemaviečių ir karavanų kelių mazgas, todėl leido jam išlaikyti tam tikrą nepriklausomumą.

Tui Chodža galėjo būti pavaldus centrinei valdžiai, bet praktiškai valdė savarankiškai – kaip tai dažnai nutikdavo stepės pakraščiuose. Remiantis istorinėmis rekonstrukcijomis, jo valdžiai galėjo priklausyti keli tūkstančiai klajoklių šeimų – tai sudarytų apie 10–30 tūkstančių žmonių, pakankamai, kad išlaikytų regioninę įtaką, bet per mažai kovoti dėl visos Aukso ordos sosto. Kai kuriuose šaltiniuose minimas jo galimas konfliktas su Urus-chanu, kuris galėjo baigtis Tui Chodžos žūtimi ir jo sūnaus Tochtamyšiaus pabėgimu – galiausiai nuvedusiu prie aljanso su Timūru. Tėvo statusas paaiškina, kaip Tochtamyšius, nors ir ne iš svarbiausio dinastinio centro, vis tiek turėjo pakankamai pagrindo ir ambicijų mesti iššūkį imperinei sistemai.

Tėvo projekto teorija remiasi tuo, kad XIV a. pab. tarp Čingisidų ėmė plisti mada siųsti savo sūnus į islamo pasaulio švietimo centrus – dažniausiai Bagdadą, Heratą ar Samarkandą. Ten jaunuoliai gaudavo ne tik religinį-teologinį paruošimą, bet ir gerus psichologijos, diplomatikos bei administravimo pagrindus. Tai buvo naudinga ne tik asmeniniam prestižui, bet ir kaip priemonė įteisinti teisę į valdžią – religiniais ir moraliniais pagrindais.

Tochtamyšius šioje šviesoje atrodo kaip tipiškas mažoras: turtingas ir įtakingas tėvelis, mokslai kultūriniame ir teologiniame centre, subtilus elgesys su žmonėmis, gebėjimas įtikinti. Vėlesni jo veiksmai – triskart iš Timūro išgauta karinė parama, sutarimas su Jogaila dėl Kijevo, sugebėjimas įtikinti atverti Maskvos vartus – rodo, kad jo psichologinis pasirengimas ir sugebėjimas paveikti kitus buvo išskirtinis.

Timūro projektas – iš šachmatų lentos gilumos

Antra versija yra radikalesnė ir daug provokatyvesnė – Tochtamyšius galėjo būti ne šiaip sau pabėgėlis ar tėvo globotinis, o specialiai Timūro sukurtas projektas. Ši teorija grindžiama tuo, kaip greitai ir giliai Timūras įsitraukė į Tochtamyšiaus kovą dėl Aukso ordos. Praktiškai iš karto nuo tėvo žuties apie 1376 m. Timūras skyrė jam karines pajėgas, išteklius ir diplomatinį užnugarį. To negaudavo nė vienas kitas pabėgėlis.

Timūras turėjo įprotį formuoti „savo“ valdovus – politines marionetes ar sąjungininkus. Jis tą darė su Chorasano emyrais, su mažesnėmis Centrinės Azijos valstybėmis, net vėliau Indijoje. Tad yra pagrindo manyti, kad Tochtamyšius buvo „paruoštas“ iš anksto – gal net ugdytas specialiai kaip alternatyva Urus-chanui ar kitam Aukso ordos elito sparnui. Šiame kontekste Bagdado arba kito islaminio centro mokslai galėjo būti ne šeimos, o būtent Timūro iniciatyva.

Psichologijos ekspertas, prastas strategas

Kad ir kuri versija būtų tikra – tiek „tėvo siuntinys“, tiek „Timūro statytinis“ – viena yra aišku: Tochtamyšius turėjo nepaprastą sugebėjimą įtikinti žmones. Jam pavyko:

• tris kartus išgauti Timūro paramą;

• laimėti Jogailos pasitikėjimą ir gauti Kijevą „pasisvečiuoti“;

• įtikinti Jogailą vėl remti jį prieš Edigėjų – kai jo karinė jėga jau buvo beveik sunaikinta;

• Įkalbėti Dmitrijų Donskojų kautis su Mamajumi.

• Sudeginti Maskvą, išsiderėjus įleidimą į miestą.

Tai rodo subtilų, kultūrinį ir psichologinį išsilavinimą – ne šiaip mongolų klajoklio mentalitetą, o gal net kažką artimo sufijams ar religinėms asmenybėms.

Tačiau čia ir slypi Tochtamyšiaus tragedija: kaip politinis manipuliatorius jis buvo stiprus, bet kaip  strategas – itin silpnas. Nepaskaičiavimas ir Timuro užpuolimas, kas nulėmė jo žlugimą. Jo karinė karjera buvo pažymėta pralaimėjimais, laimėtų mūšių beveik nebuvo.  Net kai jam pavykdavo užimti sostą, jis negalėdavo jo išlaikyti. Pralaimėjo prieš Timūrą (ironija!), prieš Edigėjų. Tai rodo arba nepakankamą strateginį mąstymą, arba būdingą religinio mąstymo figūrai – daugiau derybų ir simbolikos, mažiau praktinio kardo valdymo.