Šiuolaikinių kariuomenių pradininku dažniausiai laikomas XV amžiaus Prancūzijos karalius Karolis VII, sukūręs pirmąją nuolatinę Vakarų Europos armiją po viduramžių feodalinės epochos. Tačiau pačios reguliarios kariuomenės idėja buvo gerokai senesnė. Jos egzistavo dar senosiose civilizacijose, o nuolatinės ginkluotos pajėgos iš esmės yra išsivysčiusios valstybės bruožas – rodiklis, kad valdžia pajėgi kontroliuoti teritoriją, finansus ir karių lojalumą.

Jau Senovės Egipto faraonai laikė nuolatinius sargybos ir pasienio dalinius, išlaikomus valstybės iždo lėšomis. Asirijos imperija VIII–VII a. pr. Kr. turėjo profesionalią kariuomenę su aiškia struktūra – pėstininkų, raitelių ir kovos vežimų daliniais, veikusiais visus metus. Persų „nemirtingieji“ – apie 10 000 karių branduolys, nuolat lydėjęs valdovą ir dalyvavęs karuose – buvo tipiškas centralizuotos profesionalios armijos pavyzdys.

Graikų miestai-valstybės paprastai rėmėsi piliečių milicija, tačiau Makedonijos karalius Filipas II ir jo sūnus Aleksandras Didysis sukūrė nuolat treniruojamą, disciplinuotą ir vieningai vadovaujamą kariuomenę, kurios parengimas ir organizacija tapo pavyzdžiu vėlesniems laikams. Dar toliau pažengė Romos Respublika, o po Gajaus Marijaus reformų (apie 107 m. pr. Kr.) Romos armija tapo visai profesionali – kariai tarnavo 16–25 metus, gaudavo atlyginimą, pensiją ir žemės sklypą. Tai buvo pirmasis istorijoje nuolatinis karinis aparatas, tiesiogiai priklausęs valstybės valdžiai.

Po Romos žlugimo ši sistema iširo. Feodalinėje Europoje karai buvo trumpalaikiai, o karaliai rėmėsi laikinais bajorų šaukimais ar samdiniais. Tik XV amžiuje, kai Karolis VII pradėjo reformas, šis modelis atgimė naujomis sąlygomis. Jo įkurta ordonansinių kuopų sistema tapo ne tik nuolatine kariuomene, bet ir vienu svarbiausių valstybės stiprėjimo įrankių. Ji pažymėjo perėjimą nuo riteriškos feodalinės santvarkos prie modernios valstybės, kur kariuomenė iš pavaldinių prievolės virto centralizuota ir profesionalia institucija.

Reguliarios kariuomenės užuomazgos

XV amžiaus viduryje Vakarų Europos viduramžių karinė sistema atsidūrė gilioje krizėje. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos (1337–1453) atskleidė daugybę tradicinės feodalinės kariuomenės organizacijos trūkumų. Ilgi ir varginantys mūšiai pavertė karą ne laikinu įvykiu, o beveik nuolatine būkle, todėl reikėjo visiškai naujo požiūrio į ginkluotųjų pajėgų sudarymą ir išlaikymą.

Tradicinė feodalinė sistema, paremta laikinu riterių šaukimu į karo tarnybą, tapo neefektyvi ilgalaikių konfliktų sąlygomis. Paprastai riteriai buvo įsipareigoję savo senjorui tarnauti tik ribotą laiką – dažnai 40 dienų per metus – po to turėjo teisę grįžti į savo valdas. Tokia sistema neleido vykdyti ilgų karo žygių ir apgulties veiksmų, o tai tapo kritiniu trūkumu užsitęsus karui.

Be to, XV amžiuje pasikeitė pats karo pobūdis. Išaugo pėstininkų ir lankininkų reikšmė, ėmė plisti ir tobulėti šaunamieji ginklai. Nors riterių kavalerija išliko svarbi jėga mūšio lauke, ji jau nebebuvo lemiamas veiksnys. Kresy (1346), Puatjė (1356) ir Azenkuro (1415) mūšiai parodė sunkiai ginkluotos riterijos pažeidžiamumą prieš gerai organizuotus pėstininkų rikiuotės būrius ir taiklų lankininkų apšaudymą.

Į šiuos iššūkius buvo atsakyta vis dažniau samdant kareivius už atlygį. XV amžiaus viduryje didelę dalį kariuomenių jau sudarė profesionalūs kariai, tarnaujantys už pinigus, o ne iš feodalinės prievolės. Tačiau samdinių sistema sukūrė naujų problemų, ypač pasibaigus mūšiams ar įsiviešpatavus paliauboms.

Po Araso taikos sudarymo tarp Prancūzijos ir Burgundijos 1435 m. tūkstančiai samdinių, Prancūzijoje vadintų „plėšikais“ (écorcheurs), liko be darbo ir pragyvenimo šaltinių. Šie „laisvieji būriai“ virto tikra nelaime civiliams gyventojams: jie plėšė kaimus, užimdavo mažus miestus, išsireikalaudavo duokles iš visų apylinkių ir kėlė nuolatinę grėsmę šalies vidaus saugumui. Šaltinių teigimu, kai kurie Prancūzijos regionai nuo šių gaujų nukentėjo ne mažiau nei nuo anglų invazijos.

Be samdinių, kurie likdavo be darbo, egzistavo ir kiti šios sistemos trūkumai. Jų ištikimybė priklausė tik nuo to, ar jiems laiku išmokamas atlygis, o ne nuo lojalumo monarchui. Samdinių vadovai („kapitonai“) turėjo didelę savarankiškumo laisvę ir veikė labiau kaip nepriklausomi karo verslininkai, o ne kaip karaliaus pavaldiniai. Jų būrių dydis, sudėtis ir ginkluotė labai skyrėsi, todėl buvo sunku juos suvienyti į vieną armiją ir koordinuoti veiksmus mūšio lauke.

Taigi iki 1440-ųjų metų susiformavo visos prielaidos karinei reformai. Viduramžių feodalinė kariuomenės sudarymo sistema buvo išsisėmusi, o chaotiškas samdinių naudojimas negalėjo tapti ilgalaikiu sprendimu. Europos monarchai – ypač Prancūzijos karalius Karolis VII – susidūrė su būtinybe sukurti stabilesnę, geriau valdomą ir efektyvesnę karinę struktūrą, kuri vėliau bus vadinama nuolatine kariuomene.

Tokioje situacijoje vadinamosios ordonansinės kuopos  tapo bandymu išlaikyti samdinių privalumus – profesionalumą ir parengtį – pašalinant jų trūkumus: nestabilumą, drausmės stoką ir nepakankamą centrinę kontrolę. Tai buvo svarbus pereinamasis etapas tarp viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų karinių sistemų – savotiškas tiltas tarp epochų, jungiantis senąsias tradicijas su naujaisiais organizaciniais principais.

Karolio VII reforma: pirmųjų ordonansinių kuopų struktūra ir organizacija

Karolis VII (valdė 1422–1461 m.), vadintas „Pergalinguoju“ (le Victorieux), į istoriją įėjo ne tik kaip karalius, išvijęs anglus iš Prancūzijos, bet ir kaip reformatorius, padėjęs pagrindus nuolatinei Prancūzijos kariuomenei. Jo vykdyta karinė reforma buvo kelių etapų procesas, tiesiogiai susijęs su siekiu sustiprinti karaliaus valdžią ir užtikrinti vidaus saugumą.

Pirmasis žingsnis buvo žengtas 1439 m. lapkritį, kai karalius paskelbė ordonansą (įstatyminį dekretą), suteikusį jam išimtinę teisę šaukti karius į tarnybą. Šiuo aktu Karolis VII iš esmės uždraudė feodalams laikyti savo ginkluotus būrius be karaliaus leidimo ir taip perėmė visų šalies ginkluotųjų pajėgų kontrolę. Tuo pačiu metu buvo mėginta apriboti jau veikiančių samdinių kompanijų skaičių ir dislokuoti jas pasienio tvirtovėse, kad centrinė šalies dalis būtų apsaugota nuo jų savivalės.

Reformos kulminacija įvyko 1445 m. Pasak prancūzų istoriko Filipo Kontamino (Philippe Contamine), Karolis VII nesukūrė kariuomenės nuo nulio – ji jau egzistavo, tik be aiškios struktūros. Karalius atliko, kaip rašo Kontaminas, „rūšiavimo operaciją – atskyrė grūdus nuo pelų, suteikdamas oficialų statusą tik išrinktiems kariams ir vienodai organizuotiems būriams“.

Pirmajame etape buvo suformuota 15 karaliaus ordonansinių kuopų (compagnies de l’ordonnance du roi), bendrai turėjusių apie 9000 raitelių. Kiekvienai kuopai vadovavo kapitonas, asmeniškai karaliaus paskirtas iš patikimiausių karininkų. Daug šių vadų buvo kilę ne iš aukštosios aristokratijos, o iš mažesnių bajorų ar net nežymių šeimų, todėl savo statusą jie laikė tiesioginiu karaliaus palankumo rezultatu – tai užtikrino jų ištikimybę.

Struktūra ir sudėtis

Pagrindinė taktinė ordonansinės kuopos dalis buvo vadinamoji „ietis“ arba „lansa“ (lance). Iš pradžių kiekviena kuopa turėjo po 100 lansų, o viena lansa susidėdavo iš sunkiai ginkluoto raitelio (homme d’armes), dviejų raitų lankininkų (archers) ir 2–3 tarnų. Homme d’armes, dar vadinamas žandarmu, buvo viduramžių riterio evoliucija – jis vilkėjo pilną šarvą ir turėjo ietį, kardą bei kitus šaltuosius ginklus. Lankininkai, lydėję jį mūšyje, buvo lengviau ginkluoti, naudodavo lankus ar arbaletus, o artimam mūšiui turėjo kalavijus.

1447 m. lansos struktūra buvo patobulinta – į ją įtrauktas kutiljė (coutillier) – lengviau ginkluotas raitelis, nešiojęs trumpą kardą ar ilgą durklą (couteau). Tuo metu kuopų lansų skaičius išaugo iki 20, todėl jos tapo lankstesnės ir geriau pritaikytos įvairioms taktinėms užduotims.

Standartizacija ir drausmė

Viena svarbiausių naujovių buvo standartizuota struktūra ir ginkluotė. Skirtingai nei ankstesni samdinių būriai, kiekviena ordonansinė kuopa turėjo identišką sudėtį, todėl buvo lengviau jas valdyti ir aprūpinti. Tai buvo reikšmingas žingsnis kuriant reguliarią kariuomenę moderniąja prasme.

Svarbus reformos elementas buvo ir tiesioginis atlyginimų mokėjimas iš karaliaus iždo. Kariai gaudavo užmokestį tiesiai iš valstybės kasos, apeinant kapitonus. Tai sumažino piktnaudžiavimų riziką ir sustiprino tiesioginį ryšį tarp karaliaus ir karių. Kad būtų galima išlaikyti naują karinę struktūrą, buvo įvestas specialus karo mokestis – „karo talja“ (taille des gens de guerre), renkami iš miestų ir kaimų bendruomenių. Šis mokestis tapo nuolatiniu, kaip ir pati kariuomenė.

Pėstininkų ir vietinių kuopų kūrimas

Kartu su ordonansinėmis raitelių kuopomis Karolis VII pradėjo kurti ir pėstininkų padalinius. 1445, 1448, 1451 ir 1460 m. ordonansais jis įsteigė „laisvųjų lankininkų“ (franc-archers) institutą – tai buvo pėstininkai, atrenkami iš valstiečių. Kiekviena parapija turėjo aprūpinti vieną lankininką, kuris buvo atleidžiamas nuo mokesčių (todėl vadintas „laisvuoju“) ir turėjo stoti į tarnybą pagal karaliaus šaukimą. Vis dėlto ši dalis reformos nebuvo sėkminga – laisvieji lankininkai pasirodė menkai apmokyti ir netrukus juos pakeitė samdoma pėstininkija, daugiausia šveicarai ir vokiečiai.

Be to, buvo suformuotos ir vadinamosios „mažojo ordonanso kuopos“ (compagnies de petite ordonnance), skirtos garnizoninei tarnybai tvirtovėse bei vidaus tvarkai palaikyti. Jos buvo paprastesnės sudėties ir dažniausiai komplektuojamos iš vietos gyventojų.

Tradicijos ir naujovės

Nepaisant visų naujovių, ordonansinės kuopos išlaikė nemažai viduramžių bruožų. Jų pagrindas – „lansa“ – kilo iš feodalinės tradicijos, kai riterį mūšyje lydėdavo ginklanešiai ir tarnai. Taktiškai šie būriai tebebuvo panašūs į ankstesnius, nors pamažu daugėjo sąveikos tarp kavalerijos, pėstininkų ir naujai atsiradusios artilerijos.

Vis dėlto ordonansinių kuopų sukūrimas tapo lemiamu posūkiu Europos karo istorijoje. Tai buvo pirmasis sėkmingas bandymas sukurti nuolat veikiančią, drausmingą ir centralizuotai valdoma kariuomenę. Šis modelis greitai pasirodė veiksmingas ir buvo perimtas kitų Europos valstybių, ypač pagrindinės Prancūzijos varžovės – Burgundijos hercogystės.

Sistemos raida: Burgundijos modelis – Karolis Drąsusis

XV amžiaus viduryje Burgundijos hercogystė buvo viena galingiausių Vakarų Europos valstybių – pagal turtus ir įtaką ji galėjo varžytis su pačia Prancūzija. Hercogas Karolis Drąsusis (Charles le Téméraire, valdė 1467–1477 m.) buvo ne tik ambicingas politikas, siekęs iš savo pavienių valdų sukurti karalystę, bet ir gabus karinis reformatorius, ženkliai patobulinęs ordonansinių kuopų sistemą.

Stebėdamas sėkmingas Karolio VII reformas, Karolis Drąsusis nusprendė sukurti savo nuolatinę kariuomenę, kuri būtų ne prastesnė už prancūzų, o net pranašesnė pagal organizaciją, drausmę ir taktinį lankstumą. 1471 m. jis paskelbė specialų ordonansą, kuriuo įkūrė burgundiškąsias ordonansines kuopas, paremtas prancūzišku modeliu, bet su keliais esminiais patobulinimais.

Nauja „lansos“ struktūra

Pirmiausia Karolis Drąsusis pakeitė pagrindinį taktinį vienetą – „lansą“, pritaikydamas ją prie naujų karo realijų. Jei prancūziškoje sistemoje lansa susidėdavo iš vieno sunkiai ginkluoto raitelio, kelių lankininkų ir tarnų, tai Burgundijoje jos sudėtis buvo išplėsta iki devynių žmonių:
vienas sunkiai ginkluotas raitelis (homme d’armes), vienas kutiljė, vienas pažas, trys lankininkai ir trys tarnai.

Tokia sudėtis padarė lansą savarankiškesne kovine ląstele, galinčia veikti nepriklausomai arba jungtis su kitomis kuopomis į didesnius junginius. Tai ženkliai padidino Burgundijos kariuomenės taktinį lankstumą ir gebėjimą greitai prisitaikyti prie situacijos mūšio lauke.

Vienoda apranga ir simbolika

Kita reikšminga naujovė buvo vieningos aprangos įvedimas. Kiekviena kuopa turėjo savo spalvas ir skiriamuosius ženklus, todėl mūšyje buvo lengviau atpažinti padalinius, o kareiviams tai kėlė pasididžiavimą ir priklausymo jausmą. Šis sprendimas laikomas vienu pirmųjų žingsnių link modernios karinės uniformos.

Mokymas ir drausmė

Karolis Drąsusis itin daug dėmesio skyrė karių parengimui. Skirtingai nei Prancūzijoje, kur ordonansinės kuopos dažniausiai buvo dislokuotos garnizonuose, burgundiškosios kuopos reguliariai rengdavo mokymus ir manevrus. Pats hercogas dažnai juose dalyvaudavo, stebėdavo pratybas ir asmeniškai taisydavo klaidas, demonstruodamas teisingus veiksmus.

Siekiant palaikyti drausmę, buvo sukurtas išsamus karo statutas, reglamentavęs beveik visus kareivių tarnybos aspektus – nuo elgesio iki atlyginimo tvarkos. Jo pažeidimai buvo griežtai baudžiami – nuo papeikimų iki kūno bausmių ar pašalinimo iš tarnybos.

Aprūpinimas ir logistika

Dar vienas svarbus Karolio Drąsiojo nuopelnas – gerai išvystyta tiekimo sistema. Jis sukūrė centralizuotą aprūpinimo grandinę su vežimų kolonomis, lauko ligoninėmis ir ginklų dirbtuvėmis. Tokia struktūra leido Burgundijos kariuomenei išlaikyti kovinę parengtį net ir vykdant ilgas kampanijas toli nuo bazės.

Šaunamieji ginklai ir naujos taktikos

Karolis Drąsusis buvo vienas iš tų valdovų, kurie anksti suprato šaunamųjų ginklų potencialą. Jis padidino artilerijos vaidmenį kariuomenėje ir sukūrė specialius arkebuzininkų būrius – pėstininkus, ginkluotus ankstyvaisiais rankiniais šaunamaisiais ginklais. Tai rodo, kad hercogas suvokė, kaip keičiasi karo pobūdis, ir stengėsi pritaikyti savo armiją naujoms technologijoms.

Poveikis Prancūzijai ir Europai

Burgundiškas ordonansinių kuopų modelis pasirodė toks sėkmingas, kad po Karolio Drąsiojo žūties 1477 m. Nansi mūšyje, kai dalis Burgundijos valdų buvo prijungta prie Prancūzijos, daugelis šių naujovių buvo perimtos prancūzų kariuomenėje. Karalius Liudvikas XI, amžinas Karolio varžovas, pasinaudojo jo patirtimi ir pertvarkė prancūzų ordonansines kuopas, atsižvelgdamas į burgundišką patirtį.

Taip Karolio Drąsiojo pastangomis ordonansinės kuopos pasiekė savo brandos viršūnę: iš paprastų samdinių būrių jos virto gerai organizuotais, drausmingais ir taktiškai lanksčiais padaliniais – pirmtakais būsimų Europos reguliarių kariuomenių.

Karinis efektyvumas: ordonansinės kuopos mūšio lauke

Tiek prancūziškosios, tiek burgundiškosios ordonansinės kuopos ne kartą įrodė savo didelį kovinį pajėgumą XV amžiaus antroje pusėje. Jų sukūrimas tapo lemiamu veiksniu, nulėmusiu Šimtametį karą užbaigusių mūšių baigtį ir turėjusiu reikšmingos įtakos vėlesnėms Burgundijos bei Italijos kampanijoms.

Paskutiniai Šimtametės karo mūšiai

Pirmas rimtas išbandymas Karolio VII ordonansinėms kuopoms buvo Normandijos kampanija 1449–1450 m. ir Gaskonės kampanija 1451 m.. Per šiuos žygius prancūzų kariuomenė atsiėmė beveik visas anglų valdomas teritorijas žemyne, išskyrus Kalė. Šių pergalių pagrindas buvo būtent naujo tipo kariuomenė – nuolatinės kuopos, gebančios ilgai kariauti, vykdyti apgultis ir greitai manevruoti tarp frontų.

Ypač reikšminga buvo Kastijono mūšis 1453 m. liepos 17 d. – paskutinis didelis Šimtametės karo mūšis. Šiame mūšyje Karolio VII ordonansinės kuopos, glaudžiai veikdamos kartu su artilerija ir pėstininkais, sutriuškino anglų pajėgas, vadovaujamas Džono Talboto, Šrūsberio grafo. Ši pergalė aiškiai parodė naujos karinės organizacijos pranašumus – koordinuotą skirtingų ginkluotųjų pajėgų veikimą, drausmę ir taktinį lankstumą.

Burgundijos kariuomenės pasiekimai

Karolio Drąsiojo burgundiškosios kuopos taip pat pasižymėjo aukštu efektyvumu daugelyje mūšių: Briusės mūšyje (1467 m.), Triro mūšyje (1473 m.) ir Noiso apgultyje (1474–1475 m.). Burgundijos kavalerija, dėl savo drausmės ir tvarkingos struktūros, dažnai pranokdavo kitų valstybių raitelius. Jos stiprybė buvo ne tik šarvai ar ginklai, bet ir gebėjimas veikti koordinuotai, laikantis vieningos taktikos.

Pralaimėjimai ir jų pamokos

Vis dėlto ordonansinių kuopų efektyvumas turėjo ribas. Tai ypač išryškėjo per Gransonos ir Murtėno mūšius (1476 m.), kai Burgundijos kariuomenė buvo sumušta šveicarų pėstininkų. Lemtingas smūgis buvo suduotas Nansi mūšyje (1477 m.), kuriame Karolis Drąsusis žuvo. Šie pralaimėjimai parodė, kad net gerai organizuota kavalerija nebegali dominuoti prieš disciplinuotą pėstininkiją, ginkluotą ilgais iečiais ir alebardomis.

Tačiau šie pralaimėjimai nepaneigė ordonansinių kuopų reikšmės. Jie tik pademonstravo, kaip sparčiai keitėsi karo pobūdis – pėstininkija pamažu perimdavo pagrindinį smogiamąjį vaidmenį iš riterių kavalerijos. Pats Karolis Drąsusis suprato šią tendenciją ir bandė prisitaikyti – stiprino pėstininkų ir artilerijos dalinius, tačiau žuvo nespėjęs įgyvendinti šios transformacijos iki galo.

Prancūzijos patirtis ir Italijos karai

Įdomu tai, kad prancūzų ordonansinės kuopos, nors organizuotos panašiai, išvengė tokių katastrofų, kokias patyrė Burgundijos kariuomenė. Tai galima paaiškinti lanksčiu prancūzų vadų požiūriu – jie geriau derino kuopas su kitomis pajėgomis, naudojo mišrią taktiką ir veikė apdairiau.

Italijos karų laikotarpiu, XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje, Karolio VIII ir Liudviko XII ordonansinės kuopos vėl parodė aukštą kovinę vertę. Fornovo mūšyje (1495 m.) ir Anjadelos mūšyje (1509 m.) prancūzų sunkioji kavalerija smogė triuškinančius smūgius Italijos kariuomenėms, kurios neturėjo tokio pat organizuotumo ar drausmės.

Vaidmens mažėjimas

Kuopų reikšmė pradėjo mažėti tik XVI amžiaus pirmoje pusėje, kai sparčiai vystėsi šaunamieji ginklai ir pėstininkų taktikos. Vis dėlto dar ilgą laiką jos išliko svarbia smogiamąja jėga, ypač kai reikėdavo persekioti priešo kariuomenę ar pralaužti gynybinį frontą kritinėse vietose.