Staigus ir, atrodytų, nepaaiškinamas atvėsimas, trukęs kelis šimtmečius, žmonijai tapo ne šiaip dar vienu gamtos kaprizu, o griežtu išbandymu kuris pasižymėjo badu, po to sekusiomis epidemijomis ir žiauriais karais už resursus. Mažasis ledynmetis (MLP), kurio šaltas alsavimas jautėsi nuo maždaug XIV a. pradžios iki XIX a. vidurio, paliko gilų – kartais tragišką – pėdsaką istorijos metraščiuose. Tai buvo epocha, kai įprastas pasaulis negrįžtamai pasikeitė, priversdamas ištisas tautas ieškoti naujų išgyvenimo kelių ir žiaurius resursų karus.

Žemė jau ne kartą yra patyrusi pasaulinio masto atvėsimų, tačiau Mažasis ledynmetis išsiskiria tuo, kad įvyko palyginti neseniai – tuo metu, kai žmonių civilizacija jau vedė gana detalias kronikas ir paliko daug rašytinių liudijimų. Šis klimato pokytis neatėjo kaip netikėta pūga liepos dieną. Tai buvo lėtas, bet nuoseklus procesas, trukęs dešimtmečiais, su keliais ypač žiauriais etapais.

Vienu pirmųjų pasaulinio atvėsimo pranašų laikomas vadinamasis Spörerio saulės minimumas – laikotarpis tarp maždaug 1450–1550 metų, kai pastebimai sumažėjo Saulės aktyvumas. Saulė tarsi apsnūdo, sumažindama savo spinduliuojamos šilumos srautą. Vėliau šį procesą dar labiau sustiprino Maunederio minimumas (1645–1715 m.) ir Daltone vadinamas aktyvumo nuosmukis (1790–1830 m.). Šiais laikotarpiais Saulės dėmių beveik nebebuvo. Meno kūriniuose užfiksuotos tankios, drėgnos miglos Londone, aprašytos Dickenso, darėsi dar šaltesnės ir niūresnės, o Nyderlandų kanalai tiek įšaldavo, kad tapdavo  čiuožyklomis – taip, kaip juos nutapė olandų senieji meistrai.

Tačiau ne vien Saulė dirigavo šiam lediniam koncertui. Savo indėlį įnešė ir pati Žemė. Serija galingų ugnikalnių išsiveržimų, tokių kaip Samalaso (Samalas) ugnikalnio Indonezijoje 1257 m., į atmosferą išmetė milžiniškus pelenų ir sieros junginių kiekius. Šios dalelės, kaip plona šydas, gaubė planetą, atspindėdamos Saulės spindulius atgal į kosmosą ir sukeldamos vadinamąją „vulkaninę žiemą“. Skaičiuojama, kad Samalaso išsiveržimas buvo vienas didžiausių per pastaruosius kelis tūkstantmečius, o jo pasekmės buvo jaučiamos visame pasaulyje – temperatūra smarkiai krito, kilo nederliai. Tokie įvykiai kartojosi ir vėliau – pavyzdžiui, 1600 m. Uainaputinos (Huaynaputina) ugnikalnio išsiveržimas Peru, kuris, kai kurių tyrinėtojų nuomone, paskatino ypač šaltą periodą Rusijoje ir sukėlė Didįjį badą (1601–1603) irkas sukėlė didžiausią Rusijos istorijoje politinę krizę. 

Negalima ignoruoti ir sudėtingos vandenynų srovių sąveikos. Pokyčiai Golfo srovės sistemoje – milžiniškame „šilumos konveveryje“, tekančiame per Atlanto vandenyną – galėjo lemti, kad šiluma pasiekdavo mažesnes Šiaurės Europos teritorijas. Dėl to plėtėsi jūrų ledas, o klimatas dar labiau vėso. Ledo laukai aplink Grenlandiją ir Islandiją išsiplėtė tiek, kad beveik visiškai atkirsta buvo Skandinavijos kolonijos, gyvenusios Grenlandijoje.

Pastaba dėl Grenlandijos: jos pavadinimas Grœnland („Žalioji žemė“) buvo greičiausiai strateginis vilioklis, sugalvotas Erikos Raudonojo norint pritraukti kolonistus, o ne tikslus to meto peizažo atvaizdavimas. Tačiau faktas, kad vikingai augino karves. Archeologiniai duomenys rodo, kad pietinės Grenlandijos dalys vikingų laikais galėjo būti žalios pievos, tinkamos ganyti gyvulius, bet ne miškai ar žemdirbystei palankios lygumos. Tad terminas „žalia“ buvo santykinis – palyginti su ledu padengtomis šiaurinėmis platumomis.

XV a. pradžioje Grenlandijos kolonija, gyvavusi kelis šimtmečius, galutinai išnyko – neištvėrusi šalčių ir izoliacijos spaudimo. Archeologiniai tyrimai rodo palaipsnį gyvenimo sąlygų blogėjimą: žmonės mažėjo ūgiu, jų mityba smarkiai keitėsi jūros gėrybių naudai, nes žemdirbystė ir gyvulininkystė tapo beveik neįmanoma.

Per Mažąjį ledynmetį vidutinė metinė temperatūra Šiaurės pusrutulyje, įvairiais vertinimais, sumažėjo nuo 0,5 iki 1,5 °C, o kai kur – ir daugiau. Gal tai ir neatrodo dramatiška? Bet agrafinėms visuomenėms, kurių balansas ir taip buvo trapus, tai prilygo katastrofai. Vegetacijos laikotarpis sutrumpėjo, šaltos ir lietingos vasaros dažnėjo. Alpių ledynai plėtėsi žemyn, prarydami ištisus kaimus ir ganyklas, kurios šimtmečiais maitino vietinius. Šveicarijos kronikos pasakoja, kaip „ledas žengė ant gyvųjų“. Pavyzdžiui, Aliečo ledynas – didžiausias Alpėse – smarkiai pasistūmėjo į priekį. Yra dokumentuotų liudijimų apie maldas ir procesijas, skirtas sustabdyti jo grėsmingą artėjimą. 1678 m. Siono vyskupas asmeniškai vedė tokią procesiją iki pat ledyno krašto.

Baisiausi laikai Europoje

Europos tautos, kurių gerovė tiesiogiai priklausė nuo orų malonės, pirmosios pajuto visą klimato pokyčių sunkumą. Žemės ūkis – ekonomikos pagrindas ir svarbiausias pragyvenimo šaltinis – atsidūrė ties žlugimo riba.

Didysis badas 1315–1317 m., nors dar iki formalaus MLP pradžios, bet jau klimato vėsimo metu, tapo šiurpiu pranašu. Trejus metus iš eilės šiaurinėje Europoje – nuo Airijos iki Lenkijos – lijo be pertraukos, orai buvo neįprastai šalti, o derlius žuvo. Grūdų kainos šovė į padanges. Tų laikų kronikininkas Žanas de Venetas rašė:

„Lietus lijo be perstojo, viskas aplink buvo taip šlapia, kad sėklos pūdavo dirvoje... Žmonės valgė kates, šunis, žiurkes, o pasakojama, kad ir savo vaikus – nors ir slaptai.“

Istorikų skaičiavimais, kai kuriuose regionuose dėl bado ir jo sukeltų ligų mirė nuo 10 iki 25 % gyventojų. Tai buvo demografinė katastrofa, prilygstanti marui, kuris vos po kelių dešimtmečių dar labiau nusiaubs jau ir taip nusilpusią Europą.

Situacija nesitaisė ir XVI–XVII a., kai prasidėjo MLP piko fazės. Vynuogynai, kurie anksčiau klestėjo pietų Anglijoje ir net kai kuriose Škotijos vietovėse, išnyko. Vyno gamyba šiose vietovėse, minima dar nuo Romos imperijos laikų, nutrūko. Norvegijoje miškų aukštutinė riba nusileido keliais šimtais metrų, o grūdų auginimas daugelyje šiaurinių rajonų tapo neįmanomas.

Ypač skaudžiai kentėjo Islandija – „ledu šalis“. Kronikos mirga nuo užrašų apie „ledinius metus“, kai fjordai buvo sukaustyti ledo didžiąją metų dalį, o žmonės kentėjo nuo bado ir cingos. Vienoje iš to meto islandiškų sagų rašoma:

„Žiema prasidėdavo rugpjūtį ir baigdavosi gegužę.“

Nederliai kėlė ne tik badą, bet ir socialinę įtampą. Maisto kainos kilo, augo liaudies nepasitenkinimas. Valstiečių sukilimai, ir taip dažni viduramžių Europoje, įgavo naują pagreitį. Žmonės ieškojo kaltųjų – neretai jais tapdavo „raganos“, esą užkeikiančios derlių ar sukeliančios audras.

Didžiausios raganų medžioklės Europoje – ypač Vakarų ir Centrinėje jos dalyje – keistai sutampa su šaltuoju MLP piku. Kaltinimai dėl „oro raganavimo“ – esą užkeikimo sukelto šalčio, krušos, žaibo – buvo įprasti. Tūkstančiai nekaltų moterų (kartais ir vyrų) buvo nukankinti ir sudeginti ant laužų, tariamai kovoje su velnio jėgomis. Tuo metu tikroji bėdų priežastis buvo globali klimato anomalija.

Tačiau šis laikotarpis buvo ne vien beviltiškas. Kai kurios tautos sugebėjo prisitaikyti. Olandai, pavyzdžiui, rado būdų išnaudoti pasikeitusias sąlygas. Jų garsieji vėjo malūnai, iš pradžių skirti sausinti pelkes, tapo dar svarbesni žemdirbystei. Be to, olandų laivininkystės ir navigacijos įgūdžiai leido jiems dominuoti jūrų prekyboje, įskaitant ir grūdų importą iš regionų, mažiau paveiktų klimato pokyčių – pvz., iš Baltijos šalių ar net Rusijos.

Žiemos, sukausčiusios kanalus ledu, pavertė juos visuomeninėmis erdvėmis. Ten virė gyvenimas: čiuožyklos, mugės, prekyba. Peterio Breigelio Vyresniojo ir Hendriko Averkampo paveikslai su žiemos linksmybėmis – tai ne tik žanrinės scenos, o tikri dokumentai apie epochą, kurioje žiema buvo neišvengiama ir esminė gyvenimo dalis.

Temzė Londone taip pat ne kartą užšaldavo tiek, kad ant jos buvo rengiamos „ledinės mugės“ (Frost Fairs). Pirmoji gerai dokumentuota vyko 1608 m., o garsiausia – 1683–1684 m. žiemą, kai ledo storis siekė beveik 30 cm. Ant ledo buvo statomos palapinės, prekiauta maistu ir gėrimais, vyko lėlių spektakliai, o suvenyrines korteles net spausdino tiesiai ant ledo. Karalius Karolis II asmeniškai apsilankė vienoje iš šių mugių. Tokie įvykiai, nors ir rodo žiemos žiaurumą, liudija nuostabią žmonių gebėjimo prisitaikyti galią – rasti džiaugsmą net esant ekstremalioms sąlygoms.

Rusijoje MLP taip pat paliko gilų pėdsaką. Ypač sunkus buvo XVII a. pradžia – vadinamasis Smutos laikotarpis. Didysis badas (1601–1603), kurį, kaip jau minėta, galimai sukėlė Uainaputinos išsiveržimas, nusinešė, kai kuriais skaičiavimais, iki trečdalio visų gyventojų. Metraščiai liudija, kad 1601 m. vasarą net dešimt savaičių be pertraukos lijo, o rugpjūčio šalnos sunaikino likusį derlių. Pskovo metraštis rašo:

„Didis buvo šaltis, ir visa javų sėkla žuvo laukuose.“

Duonos kainos padidėjo dešimtimis kartų. Žmonės valgė balandas, medžių žievę, kates ir šunis. Kaniibalizmo atvejų būta ne vieno. Šis badas tapo viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių gilią socialinę ir politinę krizę Rusijoje.

Šalčiai sukėlę karus

Klimato pokyčiai neišvengiamai paveikė valstybių ekonomiką, o kartu – ir jų politinį stabilumą bei karinę galią. Mažėjantis derlius reiškė mažesnes mokesčių pajamas, o tai silpnino centrinę valdžią ir apsunkino kariuomenių išlaikymą. Kai ištekliai tapo deficitu, konkurencija dėl jų paaštrėjo, sukeldama tiek vidaus sukilimus, tiek tarptautinius karus.

Trisdešimties metų karas (1618–1648) – vienas kruviniausių konfliktų Europos istorijoje – prasidėjo pačiame vieno iš šaltųjų MLP etapų įkarštyje. Nors pagrindinės priežastys buvo religinės ir politinės, klimatiniai sunkumai – nederlius, badas, epidemijos – neabejotinai didino gyventojų kančias ir paveikė karo eigą. Kariuomenės sunkiai judėjo per užpustytus ar liūčių išplautus kelius, trūko pašaro arkliams, o kariai kentėjo nuo šalčio ir ligų. Istorikai pažymi, kad kai kurios karinės kampanijos buvo atidėtos ar visai neįvyko dėl ekstremalių orų.

Vadovavimą „generolui Žiemai“ (vėliau priskirtam Napoleono nesėkmei Rusijoje) istorija pažino dar anksčiau. Pavyzdžiui, Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo armija 1658 m. sugebėjo peržygiuoti užšalusiais Didžiuoju ir Mažuoju Beltų sąsiauriais, netikėtai užpulti Daniją ir pasiekti jai nenaudingą Roskildės taiką. Toks žygis buvo įmanomas tik dėl neįprastai šaltos žiemos ir tapo vienu drąsiausių karinių manevrų XVII a.

Osmanų imperija taip pat jautė MLP poveikį – nors šis aspektas tyrinėtas mažiau nei Europos atveju. Kai kurie tyrėjai laiko, kad XVII a. Osmanų karinės galios silpnėjimą iš dalies lėmė klimato sąlygos. Sausros Anatolijoje – imperijos žemės ūkio branduolyje – sukėlė maisto trūkumą ir socialinius neramumus. Vienas ryškiausių to padarinių – dželalių sukilimai XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje. Šie plataus masto maištai smarkiai susilpnino centrinę valdžią ir visą imperijos struktūrą.

Kinijai XVII a. taip pat buvo sunkus. Mingų dinastijos žlugimas sutapo su vienu šalčiausių ir sausiausių MLP etapų Rytų Azijoje. Sausros, nederlius ir badas paskatino valstiečių sukilimus – žymiausias jų buvo vadovaujamas Li Dzičeng (Li Zicheng). Šie sukilimai galop prisidėjo prie Mingų žlugimo ir mandžiūrų užkariavimo, po kurio buvo įkurta Čingų dinastija. Istoriniai metraščiai liudija nepaprastai atšiaurias žiemas, užšalusius ežerus ir upes, kurios paprastai nešaldavo, bei nuo šalnų žuvusį derlių.

Net Šiaurės Amerikos kolonizacija neapsiėjo be MLP įtakos. Pirmieji naujakuriai Džeimstaune (Virdžinija) XVII a. pradžioje susidūrė su žiauria sausra, kuri, kaip rodo medžių rievės analizė (dendrochronologija), buvo stipriausia per pastaruosius 800 metų tame regione. Ši sausra, sutapusi su šaltuoju MLP etapu, sukėlė „Bado laiką“ (Starving Time) 1609–1610 m. žiemą – iš maždaug 500 kolonistų išgyveno vos 60.

Panašius sunkumus patyrė ir kitos ankstyvosios kolonijos. Vis dėlto, paradoksalu, bet atšiaurūs orai skatino ir kailių prekybą. Šaltis didino kailių paklausą Europoje, o gyvūnų kailiai tapdavo vertingesni – tankesni, kokybiškesni. Tai skatino europiečių plėtrą į žemyno gilumą, ieškant brangiųjų žvėrių.

Rusijos ekspansija į rytus, į Sibirą, taip pat vyko MLP sąlygomis. Nors Sibiro klimatas ir anksčiau buvo atšiaurus, MLP jį dar labiau sustiprino, o tai reikalavo iš naujakurių išskirtinio ištvermingumo ir prisitaikymo. Tačiau būtent „minkštoji valiuta“ – kailiai – tapo vienu pagrindinių Rusijos ekonominių ramsčių tuo laikotarpiu. Kailių paklausa Europoje buvo didžiulė, o šaltos žiemos šį poreikį dar labiau didino.

Negalima nepaminėti ir „Metų be vasaros“ – 1816-ųjų. Jį sukėlė Tamboros ugnikalnio (Indonezijoje) išsiveržimas 1815 m. – galingiausias per pastaruosius 10 000 metų. Į atmosferą išsviestos pelenų dalelės apgaubė visą planetą, sukeldamos staigų temperatūrų kritimą, ypač Šiaurės pusrutulyje. 1816 m. vasara Europoje ir Šiaurės Amerikoje buvo neįprastai šalta: sniegas birželį, šalnos liepą ir rugpjūtį, nuolatinės liūtys. Visa tai lėmė katastrofišką nederlių, badą, epidemijas ir masinę migraciją.

Šveicarijoje, pavyzdžiui, grūdų kainos padidėjo aštuonis kartus. Būtent per šią tamsią vasarą, priversti nuobodžiauti prie Ženevos ežero vilos dėl nepertraukiamų liūčių, Mary Shelley pradėjo rašyti „Frankenšteiną“, o lordas Baironas – savo poemą „Tamsa“, atspindinčią apokaliptinę nuotaiką:

„Man sapnavosi sapnas, bet ne visai sapnas:
Šviesioji saulė užgeso, o žvaigždės
Klaidžiojo be tikslo, be šviesos, amžinybės erdvėje.“

Šie metai tapo vienu paskutiniųjų galingų Mažojo ledynmečio akordų, po kurių klimatas pamažu pradėjo šilti.