Šiuo metu esame liudininkai dar vieno ginkluoto konflikto Artimuosiuose Rytuose, kuris, atrodo, prasidėjo seniai ir niekada nesibaigė. Tačiau tai klaidingas įspūdis – žūtbūtiniai prieštaravimai tarp arabų ir žydų nėra tokie seni ir siekia tik XX amžių. 

Pirmiausia reikia suprasti, kas yra Libano Respublika. Istoriškai susiklostė, kad šalyje, skirtingai nei Izraelyje, niekada nebuvo nacionalinio ar religinio vieningumo. Libano unikali politinė sistema, įvesta nuo nepriklausomybės paskelbimo 1943 m., vadinama „konfesionalizmu“. Pagal šią sistemą valstybinė valdžia organizuojama atsižvelgiant į visuomenės pasidalijimą pagal religines bendruomenes. Šalies prezidentu renkamas maronitas krikščionis, ministru pirmininku – sunitų musulmonas, o parlamento pirmininku – šiitų musulmonas. Tokia sistema akivaizdžiai nekuria vidinio politinio stabilumo, todėl Libanas nuolat patiria vyriausybių krizes ir pilietinius karus. Vienas iš jų tęsėsi net 15 metų, nuo 1975 iki 1990 m., užkirsdamas kelią šalies, kadaise klestėjusios ekonomiškai ir vadintos „Artimųjų Rytų Šveicarija“ šeštajame dešimtmetyje, vystymuisi. Nuo tada Libanas tapo nesėkminga valstybe (angl. „failed state“), faktiškai neturėdamas reguliarios kariuomenės ir nesugebėdamas kontroliuoti savo suverenios teritorijos. Arabų ir Izraelio karų istorijoje Libanas dažniau tampa mūšio lauku, o ne dalyviu.

Pirmą kartą Libanas susidūrė su Izraeliu 1948 m., kai įvairių arabų tautų pajėgoms pavyko susivienyti prieš naujai gimstantį žydų valstybingumą. Tada, nors ir su išorine pagalba, Izraeliui pavyko atsilaikyti ir laimėti. Vėliau, 1967 m., arabų ir Izraelio konfliktas vėl paaštrėjo ir išsivystė į vadinamąjį Šešių dienų karą, kuriame Libanas nedalyvavo, tačiau Izraelis vėl išėjo nugalėtojas.

Į Libaną ėmė plūsti palestiniečių pabėgėliai. Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) tvirtai įsitvirtino pietinėje šalies dalyje ir ilgus metus kėlė grėsmę Izraelio kariams bei civiliams pasienio regionuose – tose pačiose teritorijose, kuriose vyksta dabartiniai mūšiai. Vėliau prie jų prisidėjo palestiniečiai, kuriuos iš Jordanijos išvarė karalius Huseinas, nes jie nesėkmingai bandė jį nuversti. 1975 m. pietų Libane iš esmės susikūrė atskira palestiniečių valstybė, Izraelyje vadinama „Fathlendu“.

Pirmasis Libano-Izraelio karas iš esmės buvo epizodas per pilietinį karą, kuris plėšė šalį 15 metų. Libano dešiniųjų krikščionių pajėgos, remiamos Izraelio, kovojo su kairiųjų musulmonų pajėgomis, kurių pusėje stojo PIO, remiama Sirijos.

Pasinaudoję šalies vidiniu chaosu, Izraelio kariuomenė nusprendė užbaigti palestiniečių išpuolius ir apšaudymus bei padaryti kuo didesnę žalą Sirijos armijai. 1978 m. kovo mėn. Izraelio kariuomenė įsiveržė į pietų Libaną ir privertė palestiniečių ginkluotąsias pajėgas pasitraukti iki Litani upės, o vėliau perduoti kontroliuojamas teritorijas krikščionių milicijai. Atsitraukę palestiniečiai pradėjo kurti pilnavertę kariuomenę, ginkluodamiesi sovietine ginkluote, kurią jiems tiekė Sirija. Tokia situacija Izraeliui netiko, ir žydų aviacija pradėjo bombarduoti palestiniečių bazes centrinėje Libano dalyje. Tam priešinosi Sirijos aviacija, o Libano padangėje kilo neoficialus karas tarp Sirijos ir Izraelio oro pajėgų. Nepaisant bombardavimų, palestiniečiai sustiprėjo ir sugebėjo susigrąžinti pietų Libano kontrolę, atnaujindami Izraelio pasienio teritorijų apšaudymą. Tuo metu JAV tarpininkavimas padėjo sudaryti ugnies nutraukimo susitarimą, ir situacija laikinai stabilizavosi.

1982 m. birželio 3 d. Londone radikalūs palestiniečių teroristai nužudė Izraelio ambasadorių. Neilgai trukusi konfrontacija vėl įsiliepsnojo: Izraelio aviacija bombardavo palestiniečių bazes, o palestiniečių artilerija apšaudė Izraelio teritorijas. Birželio 5 d. Izraelio vyriausybė priėmė sprendimą įsiveržti į Libaną. Operacijai buvo suteiktas pavadinimas „Galilėjos taika“. Tuo metu Libanas nebebuvo vieninga valstybė.

Pietinę šalies dalį ir dalį Beiruto kontroliavo PIO pajėgos. Kita Beiruto dalis ir teritorijos į pietus bei šiaurę nuo jo buvo krikščionių milicijos kontrolėje. Didelę rytinės ir šiaurinės šalies dalį kontroliavo Sirijos kariuomenė, įvesta 1976 m. ir oficialiai palaikanti neutralumą pilietinio karo šalių atžvilgiu.

1982 m. birželio 6 d. Izraelio kariuomenė, su maždaug aštuoniasdešimt tūkstančių kareivių, palaikoma 800 tankų, daugiau nei 600 lėktuvų ir laivyno laivų, įsiveržė į Libaną. Palestiniečiai priešinosi nuožmiai, tačiau jėgos buvo per daug nelygios. Izraelio puolimo pajėgoms teko apie 15 tūkstančių PIO kovotojų su 80 tankų ir maždaug 20 tūkstančių Sirijos karių, turinčių 352 tankus ir 450 lėktuvų. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į naujųjų Izraelio tankų „Merkava“ techninį pranašumą prieš senus Sirijos T-55. Nepaisant to, Sirijos armija centriniuose regionuose Izraeliui surengė kelis vertus dėmesio ir labai kruvinus mūšius, per kuriuos Izraelis patyrė didelių nuostolių ir buvo priverstas atsitraukti. Birželio 11 d. įsigaliojo ugnies nutraukimo susitarimas tarp Izraelio ir Sirijos. Tuo metu, Izraelio pajėgos, žygiuojančios palei pakrantę, pasiekė Beiruto prieigas.

Izraelis tuomet nesiryžo pulti miesto. Per žiaurius mūšius su palestiniečių pajėgomis ir Sirijos armija, Izraelio kariams pavyko apsupti Beiruto miestą ir pradėti miesto bombardavimą iš sausumos, oro ir jūros. Beiruto apgultis tęsėsi du mėnesius. Rugpjūčio 18 d. su JAV tarpininkavimu buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį palestiniečių kovotojai įsipareigojo palikti Libaną, o Izraelis pažadėjo neokupuoti musulmonų gyvenamos vakarų Beiruto dalies. Rugsėjo 1 d. palestiniečių pajėgos buvo evakuotos jūros transportu į Tunisą, o Izraelio kariuomenė liko Libane iki 1985 m. birželio. Pasitraukusi, Izraelis išlaikė pasienio teritorijų kontrolę iki 2000 m.