Silkė – maža, riebi žuvis, randama visame pasaulyje ir ruošiama įvairiais būdais: marinuojama, valgoma žalia, kepama ant grotelių, garinama, troškinama arba kepta. Ji nėra tokio stipraus skonio kaip lašiša, tačiau ir ne tokia švelni kaip menkė, o dydžiu gerokai mažesnė už abu šiuos pavyzdžius. Silkė ypač populiari Rytų Europos, Anglijos, Skandinavijos ir Vokietijos virtuvėse, nors kai kurios Azijos ir Karibų regionų šalys taip pat ją atrado. Tai itin universali žuvis, vertinama dėl savo mažo dydžio, tvirtos ir švelnios mėsos bei gebėjimo būti paruošta įvairiais būdais. Kaip pasirinkti tikrai gerą silkę? Kuo skiriasi Ramiojo vandenyno ir Atlanto silkių rūšys, ir ar tikrai galima įprastoje parduotuvėje nusipirkti gerą, kokybišką silkę? Visus šiuos klausimus aptarsime šiame straipsnyje ir pasistengsime į juos atsakyti.

Ramiojo ir Atlanto vandenyno silkių skirtumai

Dabar visi žinome, kad žuvies įtraukimas į mūsų mitybą yra labai naudingas sveikatai, tačiau silkė laikoma ypač sveiku pasirinkimu. Tai daugiausia dėl to, kad ji yra puikus vitamino D šaltinis. Iš tiesų, silkėje yra daug daugiau vitamino D nei beveik bet kuriame kitame maisto produkte. Tai ypač gera žinia mums, gyvenantiems Lietuvoje, nes dažnas pilkas ir apsiniaukęs oras reiškia, kad mes negauname tiek daug šio vitamino iš saulės, kiek turėtume.

Ramiojo vandenyno ir Atlanto silkės yra dvi populiariausios silkių rūšys, dažnai pasitaikančios mūsų parduotuvių lentynose. Nors abi žuvys priklauso tai pačiai šeimai, jos turi keletą svarbių skirtumų. Pirmiausia, dydis yra esminis skirtumas. Ramiojo vandenyno silkė yra gerokai didesnė už Atlanto. Jos ilgis gali siekti iki 50 cm, o svoris – 500–600 g, tuo tarpu Atlanto silkė paprastai pasiekia tik 25 cm ilgį ir sveria iki 350 g. Dėl savo dydžio Ramiojo vandenyno silkė turi ir tamsesnę mėsą, kuri yra riebesnė, todėl šiai žuviai būdingas švelnesnis ir sultingesnis skonis. Atlanto silkės mėsa yra šiek tiek švelnesnė, tačiau mažiau riebi.

Kitas svarbus skirtumas – jodo kiekis. Ramiojo vandenyno silkės mėsoje yra daugiau jodo, todėl ji yra naudinga tiems, kurie siekia papildyti šį mikroelementą savo mityboje. Be to, šios žuvys gaudomos skirtingose vietose. Ramiojo vandenyno silkė paprastai žvejojama Beringo jūroje, ypač Olyutoro įlankoje, o Atlanto silkė – Barenco jūroje, kur dominuoja norvegiška populiacija. Visi šie skirtumai lemia ir jų išvaizdą: Ramiojo vandenyno silkė yra didesnė ir turi aukštesnę nugarą, todėl lengvai atskiriama nuo Atlanto silkių, kurios yra smulkesnės ir turi mažesnį kūną. Apskritai, pasirinkimas tarp šių dviejų silkių priklauso nuo skonio ir tekstūros pageidavimų, tačiau tiek viena, tiek kita žuvis yra vertinamos dėl savo skonio ir maistinių savybių.

Kaip nustatyti silkės kokybę

Norint pasirinkti aukštos kokybės silkę, svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius požymius.

Pirmiausia, užšaldymo procesas turi didelę reikšmę. Silkė užšaldoma iš karto po pagavimo, o žuvys yra klojamos į blokus, todėl įlenkimai ant žuvies kūno gali būti kokybės ženklas. Šie įlenkimai atsiranda dėl šviežiai pagautų žuvų spaudimo viena į kitą užšaldant jas tankiu bloku. Po atšildymo šie įlenkimai išsilygina ir rodo, kad žuvis nebuvo atšildyta antrą kartą, o tai užtikrina jos šviežumą.

Kitas svarbus kokybės rodiklis yra riebalų kiekis. Riebesnė silkė, kaip pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno silkė, turi švelnesnę ir sultingesnę mėsą. Kuo daugiau riebalų, tuo silkė bus švelnesnė ir skanesnė. Svarbu taip pat patikrinti žuvies pasą – ženklinimą, kuris nurodo žuvies pavadinimą, pagavimo vietą ir galiojimo laikotarpį. Tai leidžia patikrinti, ar silkė buvo laikoma tinkamomis sąlygomis ir ar ji yra šviežia.

Perkant šaldytą silkę, įsidėmėkite kelias taisykles: stenkitės nepirkti žuvų, kurių svoris mažesnis nei 350 g. Oda turi būti sveika, o akys – neapdulkėjusios ir neįsileidusios. Pasižiūrėkite į silkės nugarą iš viršaus: kuo platesnė nugara, tuo skanesnė žuvis. Esant vienodam svoriui, skanesnė bus ta žuvis, kuri yra trumpesnė, bet platesnė.

Koks yra silkės skonis

Valgant šviežią silkę, jos tekstūra yra švelni ir drėgna. Tai riebesnė žuvis, todėl ji lengvai skyla į sultingus gabalėlius, o turtingi riebalų komponentai suteikia silkės skoniui sodrumo, kuris palieka malonų pojūtį gomuryje. Marinuota silkė turi visiškai kitokį skonį – dažniausiai pasižymi rūgštoku acto poskoniu, kuris puikiai dera su grietinėlės sūriu, grietine, svogūnais ir grūdėta duona.

Silkės ir sardinės dažnai painiojamos tarpusavyje, tačiau, nepaisant panašumų, jos turi ir skirtumų. Visų pirma, nors abi žuvys priklauso Clupeidae šeimai, ne visos silkės yra šios šeimos atstovės. Sardinės priklauso Dussumieria, Escualosa, Sardina, Sardinops ir Sardinella gentims, o silkės – Clupea genčiai. Kadangi silkės ir sardinės turi daug bendro, kai kurios žuvininkystės įmonės jas klasifikuoja vienodai, abi vadindamos sardinėmis. Tai reiškia, kad atidarius konservų dėžutę su „sardinėmis“, iš tiesų joje gali būti ir jauna silkė. Abi yra riebios žuvys, plaukiojančios būriais ir turinčios sidabriškai žvilgančias pelekus su mėlynos ir juodos spalvos atspalviais.

Kaip tinkamai paruošti silkę

Norint teisingai paruošti ir iškepti silkę, svarbu žinoti kelias pagrindines taisykles. Žuvies paruošimas: Silkė turėtų būti pradėta pjaustyti, kai ji tik pradeda atitirpti. Geriausia naudoti aštrų peilį, kad jis lengvai pjaustytų žuvį. Svarbu, kad žuvis nesulūžtų, todėl nereikėtų leisti jai per daug atitirpti, nes tai gali sugadinti jos tekstūrą. Silkė gali būti kepama tiek šviežia, tiek atitirpinta. Tačiau geriau ją kepti ne keptuvėje, nes kepant ant keptuvės, poodinis riebalas išsilydo ir prarandame sveikas riebalų rūgštis, kaip omega-3. Tai gali neigiamai paveikti žuvies skonį ir naudingąsias savybes. Kepti ant grotelių – tai puikus būdas išlaikyti žuvies skonį ir tekstūrą. Kepant ant grotelių, visas nereikalingas riebalas išsilieja į anglis, o žuvis išlieka skani ir sultinga. Tokiu būdu užtikrinama, kad riebalai nesikauptų žuvyje ir ji nepasidarys pernelyg riebaluota. Nepalikite žuvies per ilgai ant grotelių, kad ji neperdžiūtų.

Jei norite gauti dar skanesnį rezultatą, galite užbarstyti silkę šiek tiek druskos ir pipirų arba patiekti ją su šviežiu svogūnu ir saulėgrąžų aliejumi, kaip rekomenduojama kokybiškai sūdytai filė.

Kaip išdarinėti silkę

Silkei nupjaunama galva ir prapjaunamas pilvas arba nupjanama papilvė. Nupjovus papilvę gaunamas lygus pjūvis padarius file, ištraukiami viduriai ir nuimama juoda plėvelė, nupjaustomi pelekai, silkę nuplauname, prapjauname silkės nugarą, išimam nugarinį peleką. Pjūvio nereikia daryti gilaus, užgriebiam kamputį odos ir nutraukiam ją. Prieš tai nupjaustom visus pelekus, Pirštais kabinam stuburą ir nuo jo atplešiam mėsą. Svarbu neleisti nutrūkti smulkiems kauliukams, juos vėliau labai sudetinga ištraukti ir suminkštinti bus galima tik marinuojant. 

Silkės laikymas

Kokybišką silkę, be konservantų, geriausia laikyti neilgai. Ją arba reikia suvalgyti tą pačią dieną, arba užšaldyti, nes silkė gerai atlaiko vieną greito užšaldymo ir lėto atitirpinimo ciklą. Kita alternatyva – išskrosti į filė, pridėti šiek tiek svogūno ir augalinio aliejaus, tada sudėti į stiklainius ir laikyti šaldytuve. Atidarius, marinuota silkė šaldytuve gali būti laikoma apie tris mėnesius. Rūkyta silkė, supakuota į konservus, gali būti laikoma lentynoje iki galiojimo termino pabaigos, tačiau atidarius ją geriausia laikyti šaldytuve iki vartojimo. Kadangi ji dažnai būna laikoma aliejuje, tokiomis sąlygomis silkė gali išlikti tinkama vartoti kelis mėnesius.

Silkės gaminimo tradicijos

Silkė Lietuvoje yra viena svarbiausių tradicinių patiekalų, turinti gilią istoriją ir tvirtą vietą kulinariniame pavelde. Ji dažnai siejama su religija, pasninko tradicijomis ir šventiniais laikotarpiais, ypač su Kūčiomis ir Kalėdomis. Silkė yra vienas pagrindinių Kūčių stalo patiekalų. Kadangi Kūčios yra pasninko vakarienė, joje vyrauja žuvies patiekalai, o silkė dėl savo paprastumo ir ilgaamžiškumo tapo neatsiejama tradicijos dalimi. Ji ruošiama įvairiais būdais: su svogūnais, morkomis, grybais, burokėliais ar net grietine. Per senovines pasninko dienas, kai buvo draudžiama valgyti mėsą, silkė tapo populiariu ir lengvai prieinamu maistu. Tradiciškai silkė buvo perkama sūdyta statinėse arba marinuota. Net ir šiandien daugelis mėgsta rinktis silkę iš turgaviečių dėl geresnės kokybės ir autentiško skonio.

Silkė yra laikoma ne tik maistu, bet ir tam tikru simboliu. Ji reiškia paprastumą, saikingumą ir prisitaikymą. Tradicinėse šeimose silkės valgymas šventiniu laikotarpiu padeda išlaikyti ryšį su protėvių papročiais. Silkės tradicija Lietuvoje yra neatsiejama nuo bendros šalies kultūros, švenčių ir kasdienio gyvenimo. Nors laikai keičiasi, silkė išlieka svarbi tiek dėl savo skonio, tiek dėl kultūrinės reikšmės.