Daliai visuomenės skiepijimas tampa puikia pramoga ir hobiu. Ieškomos įdomios vaismedžių veislės, ruošiami skiepai. Komplektuojami įrankiai, eksperimentuojama su įvairiais vaismedžiais. Skiepijami tiek jauni vaismedžiai, tiek perskiepijami seni vaismedžiai. 

  Jaunų vaismedžių skiepijimas

Pastaruoju metu vėl populiarėja augūs vaismedžiai. Tai nulėmė tokio vaismedžio priežiūros paprastumas. Tokių medžių neapgraužia kiškiai ar stirnos, po juo paprasta sutvarkyti žolę ar veją. Tokį medį nesunku užauginti įskiepijant į sėklinius sodinukus. Lengviausiai prigis įskiepijimas sudūrimu į sodinuką ar ūglį iki centimetro diametro. Galimi keli variantai. Persodinamas mažas sodinukas į norimą vietą ir jam prigijus įskiepijamos norimos veislės skiepas. Galima įskiepyti į laukinį sodinuką ir skiepui prigijus jį vėliau perkelti į norimą vietą. 
   Taip pat galima užsiauginti obelį iš kelių skirtingų veislių. Tokiu atveju sodinukas paauginamas iki 1,5 - 2 metrų aukščio. Skiepijama į 1 centrimetro storio šakeles ir viršūnę. Galima dar paauginti ir suskiepyti į aukštesnį šakų lygmenį dviejų metrų aukštyje. 

  Seno vaismedžio perskiepijimas

Sunku suprasti sodybų savininkus kurie nupjauna didelius ir sveikus vaismedžius. Nežiūrint į tai, kad jie veda etnografinius ir gal nelabai skanius vaisius. Sena obelis yra didelis turtas. Idealus pavyzdys tai vynuogynai. Šalia esančiame sename vynuogyne užaugintų vynuogių vynas bus gerokai brangesnis nei jaunų vynmedžių. Senų vynuogių šaknys driekiasi toli ir siurbia daug didesnį kiekį mineralinių medžiagų nei jaunos vynuogės šaknytės. Taip ir obelys, senos obels šaknys driekiasi dešimtis metrų. Jomis kaip vamzdžiais teka vanduo ir mineralinės medžiagos iš didžiulio ploto. Storos šakos aprūpina vaisius vedančias šakas tokiu kiekiu sulos ir mineralinių medžiagų kurių negali tiekti mažytės jauno medelio šaknys. Belieka etnografinius vaisius pakeisti šiuolaikinėmis veislėmis.  Rezultate mažas skiepukas per tris metus išauga iki normalaus medžio dydžio ir duoda pirmąjį gausų derlių. Pirmajį derlių jau galima skinti antraisiais metais, bet geriau vaisius nuskinti, kad geriau išsivystytų šakų sistema. 

Kelių veislių obelų šakos ant vieno medžio. Obuoliai maždaug  trečdaliu didesni nei ant medžio iš kurio paimtas skiepas. Taip pat mažiau serga ir geriau laikosi. 

   Kaip perskiepyti senus medžius nepavyko rasti literatūroje ar internete. Patirties teko semtis bandymas po badymo, negaliu teigti, kad ir dabar viskas daroma taip kaip geriausia. Tačiau tikiuosi pavyzdžiai leis išvengti klaidų kitiems  ir paskiepyti maksimaliai gerai.

  

   Pirmasis eksperimentas, pirmoji skiepyta obelis. Padaryta klaida apipjausčius storas horizontalias šakas. Naudotas požievinis skiepijimas į storų šakų nuopjovas ( 1 ir 2 ). Skiepai prigijo tačiau dalis šakos galo apdžiuvo. Dėl to skiepas netvirtai susijungė su apdžiuvusia mediena. Todėl pradėjus derėti daugybė šakų išlūžo skiepijimo vietoje. Skiepas paleistas horizontaliai (1) labai arti obels centro. Taip pat šis skiepas ankstyvos alyvinės obels. Ankstyvas veisles neverta skiepyti aukštai . Jas reikia skiepyti žemesniame lygmenyje ir iš pietrytinės obels pusės. 

  

Antroje skiepytoje obelyje paliktos ilgos storos horizontalios krypties šakos (1). Skiepyta per kelis kartus. Pradžioje įskiepyta į mažą šakutę ne didesnio kaip 2.5 centimetrų diametro. Skiepyta sudūrimo būdu arba požieviniu skiepijimu. Dėl šakos mažumo net ir požieviniame skiepijime skiepas apaugina žaizdą per kelis metus.  Skiepyjama šakutė nebuvo šakos gale, o paliekamas šakos galas su originalia šaka. Sustiprėjus skiepui ir sustorėjus šakai galas su originalia šaka nupjaunamas ( 2). Stipri skiepyta šaka greitai užgydo žaizdą.
  Tačiau daryta klaida, kad skiepyta į vertikalias šakutes ( 3) . 

 

Sekančiame etape pradžioje obelį nugeniu, tada metus palaukiu kol priaugs vilkūglių. Į vilkūglius geriausia skiepyti sudūrimo būdu, geriausias prigijimas ir labai stiprus augimas. Šiame etape suprasta, kad aukštai augančiose šakose skiepyti galima tik į horizontaliai ir žemyn augančius vilkūglius ( 1 - 2). Dar daryta klaida skiepyjant į vertikalias šakutes (3). 

  Veislių parinkimui taip pat sukurta sistema. Mažesnio dydžio, kietesni ir sultims tinkami obuoliai skiepyjami į viršutines šakas. Didesni ir saugojimui skirti obuoliai ant žemesnių šakų, lengvai pasiekiami. Skiepijama iš šiaurės ir vakarinės pusės. Vasarinių veislių obelys skiepijamos ant apatinių šakų iš saulėtosios pietų ir rytų pusės. 

   Jau kuris laikas nebenaudoju skiepijimui  tų pačių veislių kurių medžius auginu. Verta paskaičiuoti kiek obuolių reikės. Alyvinių, antaninių  obuolių reikės vienos ar kelių šakų. Senesnių veislių kaip grapšteinai, ananasiniai per akis bus po penkiasdešimt kilogramų. Nors jei numatėte gaminti sidrą tai galima numatyti didesnius rūgštesnių veislių šakų kaip renetai, pepinai ir antaniniai. Jų sultis galima sumaišyti su modernių veislių obuolių sultimis. Sidras išeina sodresnis ir tuo pačiu stipresnis nes modernios veislės sukaupia daugiau cukraus. Tuo tarpu šiuolaikinės veislės kaip Auksis, Alesia, Florina, Belaruskoje Sladkoje, Champion galima drąsiai auginti po šimtą kilogramų. 
  Keturių asmenų šeimai pakanka apie 150 litrų saldesnių sulčių. Tai yra apie 300 kilogramų obuolių. Taip pat 150  kilogramų sandėliavimui. Tada obuolių bus iki balandžio. 

   Skiepijimo būdai

Skiepijimo būdų yra gana daug. Geriausias skiepijimo būdas kai poskiepio ir įskiepio plotas maksimaliai sutampa ir tvirtai laikosi ar susikabina. Sutampantis plotas neleidžia apmirti nepadengtai medienai. 

     Paprasčiausias skiepijimo būdas yra sudūrimas. Įstrižai nupjaunamas poskiepis, tokiu pat kampu ir ilgiu nupjaunamas panašaus diametro skiepas. Suglaudus šakeles jos stipriai suveržiamos izoliacine juosta. Geriausia minkšta 0.15 mm elektriko izoliacinė juosta. 

 Dešine prispaudžiame peilį ir įrežiame į skiepą centimetru žemiau pumpuro iš kitos pusės. Kaire ranka suimame skiepo viršutinę dalį. Traukiame skiepą ir peilis įsirežia į medieną. Dešinės rankos nykščiu stipraispaudžiame ties peilio ašmenimis. Skiepijimo peilis turi labai tikslų galandinimo kampą, net įsirėžęs į pirštą jis jo neįpjauna. Taip pat savarankiškai pjauna reikiamu kampu. 

Nuopjova pradedama kiek žemiau pumpuro ( apie 5 - 10 mm), kitoje skiepo pusėje. Pjaunama skiepijimo peiliuku į save. Paliekami 3 pumpurai. 

Skiepūglis paruoštas skiepijimui. Taip pat pjaunamas įstrižai

Medžio sula ir sparčiai auganti mediena "suvirina" tarpusavyje šakeles. Nuimti izoliacija reikėtų vasaros pabaigoje. 

Medžiaginė izoliacija medžiui augant nesiplečia. Todėl suveržta vieta nesiplečia, o plečiasi aukščiau ir žemiau esanti šaka. Po kurio laiko skiepas nulūžta. 

Nupjovimo vietoje sužadinamas vilkūglių augimas. Jie gali nustelbti skiepą.

 Vilkūgliai išraunami apie liepos mėnesį. 

  Požievinis skiepijimas daromas kai poskiepis yra gerokai storenis nei įskiepis. Kelios svarbios taisyklės, kad požievinis skiepijimas būtų sėkmingas. Nupjovus stiebą poskiepiui būtina nupjaustyti visas atplaišas. Taip nuopjova daug greičiau užgyja. Yra keli požievinio skiepijimo būdai. Tai skiepijimas praplečiant žievę, prapjaunant žievę ir įgilinant skiepą į medieną ( trikampis skiepijimas). 

Požievinis skiepijimas itin tinka skiepyti kaulavaisiniams. Skiepai dažniausiai būna mažo diametro. Praskečiame erdvė tarp medžio ir žievės ir įkišamas skiepas. Skiepas pjaunamas ne įstrižai, bet su užkarpėle ir tiesiai per pusę skiepo. 

Nuimama viršutinė skiepo žievės luobelė.

Skėstukas daromas iš kieto sauso medžio. Labai tinka alyvos šakelė. Įskiepio nuopjova daroma panaši į skėstuko formą.

 

 

Prigijęs slyvos skiepas

Skiepijimas skeliant. Vienas iš pirmųjų eksperimentų. Padaryta klaida neapipjausčius likusių po pjovimo atplaišų. 

Poskiepį naudojame iki 2 centimetrų skersmens. Įpjauname žievę iki medienos spausdami peiliuką ir atlenkiame žievę. Skiepijimo laikotarpiu žievė lengvai atšoka nuo medienos. 

Požieviniam skiepijimui geresnis skiepas su užkarpėle. Pirma nupjauname įstrižai, tada įpjauname statmenai iki pusės skiepo ties įpjovimo pradžia. Nupjauname medieną. Taip pat nudrožiame žievės luobelę palikdami maksimaliai požievio. 

Skiepo pakišimas po žieve

Labai gerai sugijęs požievinis skiepijimas su žievės prapjovimu. Galima tokiu atveju panaudoti didesnius skiepus nei požievinio skiepijimo skečiant būdu. Žievė labai gerai gydo nuopjovą kai būna išpjaustomos nuoplaišos

Trikampio skiepijimo būdas. Pradžioje nupjaunama įstrižai, vėliau daromos nuopjovos šonu.  Poskiepis taip pat panašiai įpjaunamas. Visiems skiepijimams naudojamas tokio tipo peiliukas. Jis turi būti labai aštrus . Savarankiškai geriau negaląsti nes turi būti išlaikomas labai tikslus kampas. Priešingu atveju išgalandus peiliuką ir praradus kryptį pjaustysis pirštai, nebus išlaikomas nuopjovos kampas. Vilniuje galanda prie Kalvarijų turgaus.

 Kaip paruošti skiepus

Skiepai ruošiami apie vasario - kovo mėnesiais kai pasibaigia didieji šalčiai. Pjaunamas praėjusių metų vaisinės šakutės uglys. Galima nupjauti vieną kitą centimetrą praėjusių metų šakutės. Vilkūgliai skiepijimui nenaudojami. Geriausia imti skiepus iš viršutinių šakų. Kuo skiepas storesnis tuo didesnę poskiepio šakutę galima bus naudoti. 
   Nupjautas skiepo galas patepamas sodo tepalu. Tos pačios veislės skiepai sudedami į viena kruvelę, grafitu ant kartono užrašoma veislė ir susukama izoliacija. Skiepai geriausiai išsilaikys užrištame dideliame maiše. Maišas laikomas šaltame rūsyje. 

  Skiepijimo laikas

   Skiepyti galima pradėti nuo kovo mėnesio naudojant skiepijimą sudūrimu. Geriausias laikas skiepijimui būna apie balandžio antra pusė kai ima obelimis, slyvomis, kriaušėmis gausiai tekėti sula. Tada žievė lengvai atsiskiria nuo medienos. Šiuo metu galima skiepyti požieviniu būdu.

Skiepijimo fimas apimantis visus etapus. Nuo skiepų paėmimo iki pskiepyto medelio formavimo genint.