Gyvatvorė – tai organiška, ilgaamžė ir vizualiai patraukli alternatyva tradicinei tvorai, į jūsų aplinką įnešanti daugiau harmonijos, privatumo ir gyvybės. Užuot montavus paprastą ir vizualiai šaltą tvorą, verta apsvarstyti galimybę auginti augalų sieną, kuri metų laikų kaitoje keičia spalvas, žydi ar brandina uogas, kurdama nuolat atsinaujinantį kraštovaizdžio akcentą.
     Tinkamai suformuota gyvatvorė padeda sumažinti triukšmo, dulkių ir vėjo poveikį, apsaugo kiemo privatumą nuo pašalinių žvilgsnių ir leidžia aiškiai padalyti sklypą į atskiras funkcines zonas. Ji gali pasitarnauti kaip fonas poilsio kampeliams ar paslėpti ūkinius statinius. Gyvatvorė iš krūmų ar medelių pasižymi didele formavimo laisve – galima sukurti įvairias formas, priderintas prie bendro sklypo stiliaus.

    Be to, tokioms augalų sienoms nereikia sudėtingos priežiūros: daugelis rūšių yra ištvermingos, nereiklios dirvožemiui ir klimatui, todėl sėkmingai auga daugelį metų. Skirtingai nei laikinos tvoros, gyvatvorės tarnauja dešimtmečius, kartu suteikdamos ekologinę naudą – gerina oro kokybę, mažina aplinkos taršą, suteikia prieglobstį vabzdžiams ir paukščiams. Tai sprendimas, kuris ilgainiui atsiperka ne tik vizualiai, bet ir praktiškai.

Gyvatvorės planavimas

Pirmiausia reikia aiškiai apsibrėžti gyvatvorės paskirtį: ar ji skirta žemės sklypo riboms žymėti, ar atskirti skirtingas sodybos zonas, apsaugoti nuo vėjo, dulkių, svetimų akių ar gyvūnų. Tai padės tiksliau parinkti vietą, augalus ir numatyti gyvatvorės aukštį. Dažniausiai gyvatvorė sodinama palei sklypo ribą, tačiau ją galima įrengti ir aplink daržą, želdinius, terasą, automobilių stovėjimo vietą, lauko virtuvę ar kitą kiemo erdvę.

Kitas žingsnis – aukščio ir pločio numatymas. Privatumo ar apsaugos nuo vėjo siekianti gyvatvorė dažniausiai būna 1,8–2,5 m aukščio, bet gali siekti ir 3 m ar daugiau. Platus želdinys – efektyvesnis. Tanki, neperregima gyvatvorė dažnai užima iki 3 m pločio, todėl reikia iš anksto suplanuoti, kiek vietos bus skiriama.

Tinkamiausių augalų pasirinkimas priklauso nuo pageidaujamos formos ir priežiūros lygio. Laisvai augančios lapuočių gyvatvorės iš alyvų, jazminų, aronijų, sausmedžių ar gudobelių reikalauja mažiau priežiūros, bet išsiskleidžia į plotį. Tankioms, tikslios formos žalioms sienoms sodinami tujų arba kadagių želdiniai. Tujoms reikia šiek tiek daugiau priežiūros ir apsaugos nuo saulės žiemą, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo. Kadagiai geriau toleruoja stresą ir šešėlį. Spygliuočių gyvatvorės idealiai tinka ilgam, formalios struktūros sprendimui. Jei tikslas – ne tik privatumas, bet ir apsauga nuo gyvūnų, verta rinktis dygius augalus – gudobeles, raugerškius, erškėčius. Jie sudaro nepralendamą barjerą.

Sodinimo būdas taip pat lemia rezultatą. Vienos eilės pakanka siauresnei gyvatvorei, bet efektyviausia – dviem eilėmis šachmatine tvarka. Dideliems krūmams (pvz., gudobelėms, aronijoms, pūslėms) sodinimo tankis – apie 3 vnt. į bėginį metrą, mažesniems – 4–5 vnt., jei reikia tankumo. Taip pat būtina įvertinti augalų suderinamumą: augdami kartu, jie turi turėti panašius reikalavimus dirvožemiui, šviesai, drėgmei ir atlaikyti tuos pačius aplinkos veiksnius. Kitaip dalis sodinių išnyks, o bendra gyvatvorės išvaizda bus nesubalansuota.

Jeigu biudžetas ribotas, gyvatvorę galima sodinti palaipsniui – svarbu tik laikytis suplanuoto schemos ir neužmiršti tinkamos dirvos paruošimo.

Tinkamiausi augalai gyvatvorėms

Vakarinės tujos gyvatvorė (Thuja occidentalis) – vienas dažniausiai sodinamų visžalių spygliuočių gyvatvorėms, vertinamas dėl tankios lajos, ilgaamžiškumo ir gebėjimo išlaikyti formą net žiemą. Dėl geros genėjimo tolerancijos iš jos galima suformuoti griežtų geometrinių linijų ar švelnių žalių sienų struktūras. Dažniausiai naudojamos dvi veislės: ‘Smaragd’ – siaura, lėtai auganti, tamsiai žalia veislė, tinkanti žemoms ir tvarkingoms gyvatvorėms, bei ‘Brabant’ – greičiau auganti, laisvesnės lajos forma, labiau tinkanti aukštesnėms užtvaroms.

Tuja geriausiai veši saulėtose ar pusiau pavėsingose vietose, lengvame priemolyje su geru drenažu ir tolygiu drėgnumu. Nors dažnai sodinama miestuose, vakarinė tuja vidutiniškai atspari urbanistinei aplinkai – jautri druskų poveikiui, šaknų zonos užmirkimui ir oro užterštumui, ypač kai sodinama šalia judrių gatvių ar arti pastatų. Be to, tujos yra viena mėgstamiausių stirnų žiemos maisto rūšių – žvėrys noriai nugraužia jaunas šakas ir viršūnes, todėl priemiesčių sodybose ar atvirose vietose gyvatvorę būtina saugoti nuo laukinės faunos. Nors išvaizda patraukli, o veislės išvystytos konkretiems tikslams, tujų ilgaamžiškumui svarbus nuoseklus formavimas, pakankama šviesa ir apsauga nuo streso veiksnių.

Tujas reikia saugoti žiemą nuo stirnų

Kadagių gyvatvorė (Juniperus gentis) – tai visžaliai, lėtai augantys spygliuočiai, dažnai naudojami dekoratyvinėms ar apsauginėms gyvatvorėms kurti. Jų pranašumas – tanki, spygliuota laja, nereiklumas dirvožemiui ir atsparumas šalčiui. Tačiau svarbu skirti laukinius ir kultūrinius kadagius, nes jų savybės skirtingos. Natūraliai Lietuvoje augantis paprastasis kadagys (Juniperus communis) – vertingas ekologiniu požiūriu augalas, galintis augti net labai nederlingose, sausose vietose. Jis formuoja statų, dygų, tankų siluetą, bet yra jautrus miesto sąlygoms: blogai pakenčia oro taršą, užterštą lietų, sutankintą dirvą ir prastą drenažą. Todėl urbanistinėje aplinkoje dažniau sodinamos kultūrinės kadagių veislės, išvestos iš kitų rūšių, tokių kaip Juniperus sabina, Juniperus chinensis, Juniperus horizontalis ar žemaūgės J. communis formos. Jos geriau toleruoja dirvos drėgmės svyravimus, oro užterštumą ir intensyvesnį genėjimą. Kadagiai ypač tinka saulėtoms, atviroms vietoms, kur norima išlaikyti visžalį charakterį be nuolatinės priežiūros. Vis dėlto jų įrengimas miesto aplinkoje reikalauja gerai paruošto, neužmirkstančio grunto ir apsaugos nuo mechaninio užterštumo – druskų, suodžių, smogo. Nors vizualiai patrauklūs ir ilgaamžiai, kadagiai nėra pats patikimiausias pasirinkimas miesto sąlygoms, todėl tinkamiausi jiems – priemiesčių sodybos, kapinės, sklypų pakraščiai ar natūralistiniai želdynai, kur aplinkos stresas yra mažesnis.

Paprastosios eglės gyvatvorė (Picea abies) – visžalis spygliuotis medis, galintis suformuoti tankią, aukštą ir ištisus metus veikiančią gyvatvorę. Tinkamai sodinama glaustai ir nuo jauno amžiaus pradedama formuoti, eglė gerai apsaugo nuo vėjo, dulkių ir triukšmo. Geriausiai auga priemoliuose, pakankamai drėgnoje, bet neužmirkstančioje dirvoje, yra jautresnė dirvožemio sąlygoms nei dauguma lapuočių. Vis dėlto jos auginimas gyvatvorėms turi keletą esminių trūkumų. Eglė auga gana sparčiai, todėl norint išlaikyti pastovią formą, būtina dažna ir profesionali priežiūra. Prastai toleruoja stiprų karpymą – ypač senesnių šakų – nes netenka apatinių spyglių, kurie vėliau nebeatsinaujina, o apatinė laja ilgainiui išpliksta. Tai ypač ryšku šešėlingose vietose arba ten, kur laja netenka šviesos iš šonų. Storių šakų karpymas techniškai sudėtingas – reikalauja jėgos, įrankių ir tikslumo, nes pažeidus struktūrą, medis gali deformuotis visam laikui. Dėl šių savybių eglė labiau tinka natūralioms, nekarpomoms užtvaroms nuo vėjo, nuo pašalinių žvilgsnių sauganči` sodybą gyvatvorę. Tačiau tik šiaurinėje sklypo pusėje, kad neuždengtų saulės.

Erškėčio gyvatvorė - dygliuotas, kompaktiškas krūmas, nuo seno vertinamas dėl neperžengiamų ir apsauginių savybių. Sparčiai augantis, nereiklus dirvožemiui, geriausiai veši saulėje. Pavasarį pasipuošia baltai žydinčiais, kvapniais žiedais, o rudenį sunokina tamsias erškėtuoges. Tinka natūralioms, laukinėms gyvatvorėms, ypač ribinių zonų žymėjimui ar laukinių gyvūnų sulaikymui.

Jazmino gyvatvorė  – tai aukštas, stiprus ir ilgaamžis krūmas, žinomas dėl gausaus žydėjimo ir intensyvaus saldaus kvapo, kuris pasklinda visame sklype žydėjimo metu – birželio mėnesį. Jo balti žiedai susitelkę į tankius žiedynus ir žydi tuo metu, kai dauguma kitų augalų dar tik pradeda vegetaciją, todėl jazminas dažnai tampa pagrindiniu aromatiniu akcentu sodyboje. Jis gerai auga saulėje ar daliniame pavėsyje, pakelia prastesnį dirvožemį, sausras, gali augti vienoje vietoje daugiau nei trisdešimt metų. Vis dėlto šis krūmas turi aiškų trūkumą – senstant ir neformuojant, jis linkęs plikti nuo apačios. Apatinės šakos išretėja, nebežydi, o krūmas tampa tuščiaviduris ir praranda dekoratyvumą. Norint to išvengti, būtina laikytis teisingos genėjimo praktikos. Kvapųjį jazminą reikėtų genėti ne pavasarį, o iškart po žydėjimo – birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Kiekvienais metais rekomenduojama pašalinti 1–3 seniausias šakas prie pat žemės, kad skatintų naujų ūglių kilimą nuo pagrindo. Toks retinimas padeda išlaikyti krūmo formą, tankumą ir atsinaujinimą. Svarbu vengti karpymo kaip gyvatvorės – vien tik trumpinant viršūnes krūmas tankėja tik išorėje, o vidus lieka plikas. Jei augalas visiškai apleistas, galima atlikti radikalų atjauninimą – nupjaunant visas šakas iki 30–40 cm nuo žemės, tačiau toks būdas pareikalaus kelių sezonų, kol krūmas vėl atgaus pilną formą ir žiedynų gausą. Tinkamai prižiūrimas jazminas išlieka vienu patraukliausių aromatinių augalų mišriose gyvatvorėse ar pavieniuose želdiniuose.

Ligustro gyvatvorė  - tankus, greitai augantis krūmas, puikiai tinkantis vidutinėms ir aukštoms formuojamoms gyvatvorėms. Lengvai pakenčia dažną genėjimą – į karpymą reaguoja intensyviu šakojimusi ir ilgainiui suformuoja optiškai tankią, taisyklingą sieną. Geriausiai auga saulėtose ar dalinai pavėsingose vietose, vidutinio derlingumo, neužmirkusiame priemolyje. Vasaros pradžioje augalas žydi smulkiais, baltais žiedais, kurie susitelkia į vertikalius žiedynus. Žydėjimo metu visą sklypą užlieja intensyvus, aitrus kvapas, kuris gali būti malonus arba erzinantis, priklausomai nuo asmeninio jautrumo – jis pritraukia daugybę vabzdžių, ypač bičių ir musių. Rudenį sunokina juodas, blizgias uogas, kurias noriai lesa paukščiai. Žmonėms jos yra nuodingos, todėl krūmo nerekomenduojama sodinti vaikų žaidimų aikštelėse ar šalia daržų. Paprastasis ligustras visiškai numeta lapus žiemai – Lietuvoje jis nėra pusiau visžalis. Tai vienas iš nedaugelio greitai augančių, karpymui atsparių krūmų, kuris tinka tiek miestų želdynuose, tiek sodybose, kur siekiama sukurti aiškias, griežtas augalų formas su minimalia priežiūra.

Gudobelės gyvatvorė  - tvirtas, dygliuotas medis ar krūmas, puikiai tinkantis apsauginėms, neperžengiamoms gyvatvorėms. Pavasarį žydi baltais žiedais, vėliau brandina raudonas uogas. Atsparus šalčiui, sausrai ir oro taršai. Tinka tiek kaimiškoms, tiek miesto aplinkoms, kur reikalingas ir saugumas, ir dekoratyvumas.

Skroblo gyvatvorė - Vientisas ir lėtai augantis medis, vertinamas dėl puikios reakcijos į formavimą. Jo lapai rudenį išsausėja, bet nenukrenta, todėl gyvatvorė išlieka vizualiai tanki ir žiemą. Mėgsta derlingą, neužmirkusią dirvą, gerai pakenčia pavėsį. Tinka aukštoms, geometriškai tikslioms gyvatvorėms formuoti.

Medlievos gyvatvorė - tankus, greitai augantis krūmas, žydintis baltais žiedais anksti pavasarį. Lietuvoje natūraliai auga valgomoji medlieva vedantis skanias, kiek karčias uogas. Šios medlievos artimos laukinėms iš Šiaurės Amerikos leidžia daug atžalų, sparčiai plečiasi. Naujos kultūrinės valgomosios medlievų veislės leidžia mažiau atžalų. Neteisingai genint apačia gali nuplikti. Reikėtų palaipsniui karpyti ilgas šakas, kad jos leistų ūgliūs tankinančius nuo apčios gyvatvorę. Norint uogų reikėtų išlaikyti natūrąlią formą, gali būti šiaurinės pusės dengiančioji gyvatvorė nes pasiekia 3- 4 metrus ir pietinėje pusėje temdys sklypą.  Taip pat yra dekoratyvinių medlievų veislių.  Rudenį lapai nusidažo oranžiniais ir purpuriniais atspalviais. Labai ištvermingas augalas, gerai pakenčiantis vėją, skurdų dirvožemį ir genėjimą. Vienas geriausių pasirinkimų mišriai, gyvai atrodančiai gyvatvorei.

Sausmedžio gyvatvorė - tankus, greitai šakotas krūmas, užaugantis iki 2 metrų. Žydi gegužės mėnesį baltais ar gelsvais žiedais, iš kurių vėliau formuojasi dekoratyvios, bet nevalgomos uogos. Gerai auga pavėsyje, nereiklus dirvai, lengvai kerpamas. Tinka žemoms ir vidutinėms, švelnesnio kontūro gyvatvorėms, ypač miškingesnėje aplinkoje. 

Kukmedžio gyvatvorė – tai ilgaamžis, visžalis spygliuotis, vertinamas dėl savo tankios, lėtai augančios lajos ir gebėjimo formuoti ypač tikslias, lygias formas. Kukmedžio gyvatvorė laikoma viena prestižiškiausių klasikinių gyvatvorių formų. Dėl lėto augimo (apie 10–15 cm per metus) ji idealiai tinka tvarkingoms, taisyklingoms žaliosioms sienoms, kurios nereikalauja dažnos priežiūros, bet išlaiko nepriekaištingą formą ilgus dešimtmečius. 
Kukmedis lengvai pakenčia genėjimą ir net gilią korekciją, todėl iš jo galima suformuoti labai siauras, taisyklingas linijas – puikiai tinka sklypams, kur norima taupyti erdvę. Jis gali būti formuojamas tiek žemoms (0,6–1 m), tiek aukštoms (iki 2,5 m ir daugiau) gyvatvorėms. Augalas gerai auga tiek saulėje, tiek pavėsyje, tačiau pavėsyje gali augti dar lėčiau. Kukmedžiai mėgsta derlingą, gerai drenuotą, vidutinio drėgnumo dirvą. 
Nors kukmedis yra nuodingas visomis savo dalimis (išskyrus sėklų minkštimą), jis labai atsparus miesto sąlygoms: gerai pakenčia užterštą orą, nereaguoja į kelių druskas, neserga dažnomis spygliuočių ligomis. Tačiau neapsaugotas žiemą gali nukentėti nuo ryškios saulės ir šalčio derinio – ypač jauni augalai. 
Dėl savo estetikos, ilgaamžiškumo, formavimo lankstumo ir šešėliotų vietų tolerancijos kukmedis dažnai pasirenkamas miesto gyvatvorėms, kapinių želdynams ar reprezentacinėms sodybos vietoms.

Ožekšnio gyvatvorė - krūmas arba nedidelis medis, rudeniop pasipuošiantis ryškiai rausvais lapais ir oranžiniais–rožiniais vaisiais, kurie išsilaiko net nukritus lapams. Gana ištvermingas, bet nemėgsta užmirkusių dirvų. Puikiai dera mišriose gyvatvorėse, kur norima daugiau spalvos rudenį ir žiemą.

Baltosios sedulos gyvatvorė - greitai augantis, atsparus krūmas su ryškiais raudonais ūgliais, kurie ypač dekoratyvūs žiemą. Lapai vasarą žali, o rudenį nusidažo purpuriniais ir oranžiniais tonais. Žydi baltais žiedais gegužę–birželį, sunokina nedideles baltas uogas. Tinka drėgnesnėms vietoms ir gyvatvorėms, kuriose svarbus sezoninis dekoratyvumas ir minimali priežiūra. Geltonžiedės  sedulos gyvatvorė  – tai lėtai augantis, tankus ir atsparus krūmas, kuris anksti pavasarį pasipuošia ryškiai geltonais žiedais dar prieš išsiskleidžiant lapams. Dėl kompaktiškos lajos ir gero atsparumo genėjimui jis tinka neaukštoms, tvarkingoms gyvatvorėms, ypač ten, kur norima ankstyvo sezono spalvos. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, derlingame, kalkingame priemolyje, bet pakenčia ir lengvesnes dirvas. Tai dekoratyvus, ilgaamžis augalas, suteikiantis sodui natūralumo ir struktūros.

Putinalapio puslenio gyvatvorė – tai greitai augantis, atsparus ir labai dekoratyvus krūmas, tinkamas formuoti tiek vidutinio, tiek aukštesnio aukščio gyvatvores. Jis gerai prisitaiko prie įvairių dirvožemių, pakelia tiek sausrą, tiek šaltį, o taip pat nebijo miesto užterštumo. Priklausomai nuo veislės, augalo aukštis gali svyruoti nuo 1 iki 3 metrų, todėl jis tinkamas tiek mišrioms, tiek vientisoms žalioms sienoms. Puslenio lapai, priklausomai nuo veislės, būna šviesiai žali, sodriai žali, raudoni ar net beveik juodi – tai suteikia galimybę kurti gyvatvorę ne tik funkcionalią, bet ir vizualiai išskirtinę. Birželio pradžioje krūmas žydi baltais ar rausvais žiedynais, o rudenį subrandina pūslės formos vaisius. Tokios veislės kaip ‘Diabolo’ ar ‘Red Baron’ gali užaugti iki 2,5–3 metrų aukščio ir puikiai tinka aukštoms laisvai augančioms gyvatvorėms. Kompaktiškesnės, pavyzdžiui, ‘Summer Wine’ ar ‘Little Devil’, dažniau naudojamos formuojamoms vidutinio aukščio gyvatvorėms. Visos veislės gerai reaguoja į genėjimą – šakojasi tankiai ir ilgainiui sudaro tvirtą, nepermatomą sieną. Dėl savo tvirtumo, ilgaamžiškumo ir spalvų įvairovės putinalapis puslenis yra vienas universaliausių augalų šiuolaikiniams želdynams.

Lanksvos gyvatvorė - nereikli krūmų grupė, kuri puikiai tinka žemoms ir vidutinėms gyvatvorėms. Pavasarį žydinčios rūšys (pvz., Spiraea cinerea) pasižymi gausiais baltais žiedynais, o vasarą žydinčios (pvz., Spiraea japonica) – rožiniais ar violetiniais. Atsparios šalčiui, sausrai ir miesto sąlygoms. Gerai pakenčia genėjimą, sparčiai atželia.

Kaulenio gyvatvorė - tankus, statūs ūgliai, blizgūs lapai – tai krūmas, idealiai tinkamas tankioms, griežto silueto gyvatvorėms. Žydi baltais žiedais, rudenį brandina mažas juodas uogas. Lapai rudenį parausta. Atsparus šalčiui, sausrai, pakenčia dalinį pavėsį. Gerai auga ir skurdžiau prižiūrimose miesto vietose.

Liepos gyvatvorė - ilgaamžis medis, iš kurio galima formuoti itin aukštas ir struktūriškai tikslias gyvatvores. Žydi liepą, išskiria malonų kvapą, traukia bites. Lapai žali, rudenį pagelsta. Mėgsta derlingą priemolio dirvą, gerai pakenčia karpymą. Tinka reprezentatyvioms vietoms ir ilgaamžėms želdinių juostoms. 

Forzitijos gyvatvorė - krūmas, kuris pirmasis sužydi ankstyvą pavasarį ryškiai geltonais žiedais, dar prieš pasirodant lapams. Vasarą formuoja žalią, tankų krūmą, kuris gerai reaguoja į genėjimą. Mėgsta saulėtas vietas ir neužmirkusią dirvą. Puikiai tinka žiedinėms, žemoms ar vidutinėms dekoratyvinėms gyvatvorėms.

Raugerškio gyvatvorė - dygliuotas, puikiai formuojamas krūmas su ryškiu sezoniniu dekoru: pavasarį – smulkūs žiedai, vasarą – tanki lapija, rudenį – raudonos uogos ir spalvingi lapai. Priklausomai nuo veislės, gali būti žalias, raudonas ar tamsiai purpurinis. Atsparus šalčiui, sausrai, bet reikalauja šviesos. Tinka vidutinio aukščio ir apsauginėms gyvatvorėms.

 Šeivamedžio gyvatvorė - greitai augantis, platus, daugiašakis krūmas. Pavasarį žydi skėtiniais baltais žiedynais, rudenį nokina juodai mėlynas uogas. Tinka pusiau formuotoms ar natūralaus stiliaus gyvatvorėms. Gerai auga drėgnesnėje, derlingoje dirvoje, traukia paukščius, didina biologinę įvairovę.

Aronijos gyvatvorė - tankus, daugiašakis krūmas, žydintis baltais žiedais pavasarį, vėliau brandinantis juodas, valgomas uogas. Rudenį lapai nusidažo ryškiai raudonai. Gerai pakenčia genėjimą, auga įvairiomis sąlygomis, bet geriausiai veši saulėje. Tinka tiek maistinės, tiek dekoratyvinės paskirties gyvatvorėms.

Lazdyno gyvatvorė - stambus, daugiašakis krūmas, tinkamas aukštoms, natūralioms gyvatvorėms ar sklypų riboms. Pavasarį pasipuošia vyriškais žirginiais, o vasaros pabaigoje brandina riešutus. Gerai pakenčia pavėsį ir dalinę sausrą, bet reikalauja daugiau vietos. Tinka laukiniam stiliui arba mišrioms apsauginėms juostoms.

Žydinti gyvatvorė

Puošni gyvatvorė – tai dekoratyvinė želdynų forma, kuri akcentuoja ne funkciją, o estetiką. Tokios gyvatvorės dažniausiai sodinamos kaip žydintys sodo akcentai – palei takus, aplink poilsio zonas, sklypo viduryje ar fone. Skirtingai nei klasikinės apsauginės ar ribinės gyvatvorės, puošnios dažnai būna platesnės ir aukštesnės – apie 2 metrų aukščio ir iki 2 metrų pločio, todėl joms reikia daugiau erdvės. Jos žavi įspūdingu žydėjimu, spalviniais kontrastais ar kvapais, tačiau tuo pačiu ir reikalauja daugiau priežiūros: reguliarus, tikslingas genėjimas, derlingas dirvožemis, pakankamas apšvietimas – visa tai būtina, kad gyvatvorė išliktų tanki ir dekoratyvi.

Hortenzijų gyvatvorės – vienos ryškiausių puošnių gyvatvorių rūšių. Tam dažniausiai naudojamos šluotelinės hortenzijos (Hydrangea paniculata) arba medėjančios hortenzijos (Hydrangea arborescens), kurios žydi nuo vasaros vidurio iki rudens. Jos auga pakankamai sparčiai, gerai reaguoja į genėjimą ir formavimą, tačiau tam būtina žinoti rūšies ypatumus: šluotelinės hortenzijos žydi ant naujų ūglių, todėl karpomos pavasarį, o didžialapės – atsargiau. Šios gyvatvorės puikiai dera tiek kaimiškoje, tiek šiuolaikinėje sodyboje, bet reikalauja derlingo, nuolat drėgno, bet ne permirkusio dirvožemio, saulėtos ar pusiau saulėtos vietos.

Alyvų gyvatvorės – tai kvapnūs, pavasarį žydintys želdynai, dažniausiai formuojami iš paprastosios alyvos (Syringa vulgaris) arba mažesnių hibridinių veislių. Alyvos geriausiai auga saulėtoje vietoje, kalkingame ar neutralios reakcijos priemolyje. Nors žydėjimo laikas trumpas (gegužės pabaiga–birželio pradžia), tuo metu alyvų gyvatvorė tampa stipriu estetiniu akcentu. Vasaros metu ji išlieka kaip tanki žalia siena. Alyvas būtina kasmet genėti iš karto po žydėjimo, kitaip augalas ima formuoti daug „vilkūglių“, tankumas prarandamas, o žiedų mažėja. Alyvų gyvatvorės dažnai išlaiko laisvesnę formą, tačiau reguliariai prižiūrimos jos gali būti paverstos ir gana taisyklingomis sienomis.

Tiek hortenzijų, tiek alyvų gyvatvorės yra labiau žydintys akcentai nei barjerai, todėl tinka ten, kur vertinama sezoniška puošmena, o ne nuolatinė apsauga ar privatumas.

Vijoklinės gyvatvorės

Vijoklinės gyvatvorės – vienas greičiausių būdų suformuoti žalią sieną ten, kur ribotas plotas ar norima siaura, bet tanki uždanga. Vijokliai intensyviai auga aukštyn ir dengia paviršių nuo pat žemės, todėl tinka tiek kaip savarankiškas sprendimas, tiek kaip priedas prie krūmų ar medžių gyvatvorės. Gebenė, laukinis vynmedis, trimitinė ląstūnė, vijoklinės vynuogės – visi šie augalai skirtingais būdais kabinasi ir lipa, o vienintelė būtina sąlyga – atrama. Dauguma jų gerai reaguoja į genėjimą ir leidžia formuoti norimą aukštį bei tankumą.

Vijokliai gali būti naudojami ir puošti krūmines gyvatvores, kuriose stinga žiedų ar spalvų. Tokiu atveju jie leidžiami pintis tarp šakų, žydėti jų fone ir keisti bendrą įvaizdį. Papildo žalią gyvatvorės foną ryškiais žiedais, įvairesne lapų tekstūra ar sezoniškai besikeičiančiomis spalvomis. Jie neslopina pagrindinio augalo augimo, jei parenkami tinkami deriniai.

Trimitinė ląstūnė – vienas ryškiausių pasirinkimų. Greitai augantis, gausiai žydintis vijoklis, kurio oranžiniai ar raudoni žiedai išsiskiria egzotišku vaizdu ir ilgu žydėjimo laikotarpiu – nuo vasaros vidurio iki rudens. Ląstūnė geriausiai auga šiltoje, saulėtoje vietoje, reikalauja stiprios atramos ir erdvės plėstis, tačiau atsidėkoja dekoratyvumu ir tankumu.

Dekoratyvinės vynuogės  puikiai tinka natūralioms gyvatvorėms. Jos išsiskiria plačiais, šiurkščiais lapais, greitu augimu ir įspūdingu rudens spalvų spektru – nuo geltonų iki purpurinių tonų. Šios vynuogės formuoja tankų žalią sluoksnį, gerai laikosi prie paviršių, atsparios šalčiui ir ilgaamžės. Žiedai nežymūs, tačiau jų dekoratyvinė vertė slypi lapijoje ir sezoniniame virsme.

Tarp gražiausių vijoklių verta išskirti raganes (Clematis) – jos pasižymi įspūdingais, ryškiaspalviais žiedais, kurie pasirodo nuo birželio iki rugsėjo. Dauguma veislių reikalauja saulės šviesos viršutinėje dalyje ir pavėsio šaknims, todėl sodinamos šalia kitų augalų ar mulčiuojamos. Raganės mėgsta derlingą, drėgną, bet laidų dirvožemį ir reikalauja tikslingo genėjimo pagal konkrečią veislę – tai būtina, jei norima gausaus žydėjimo ir tinkamos formos. Jos ypač tinka pergolėms, tvoroms ar arkų konstrukcijoms, kur reikalingas spalvingas vertikalus akcentas.

Valgomosios vynuogės taip pat naudojamos kaip vijoklinės gyvatvorės. Jos formuoja tankų, lapuotą širmą, kuri vasarą apsaugo nuo kaitros, dulkių ir nepageidaujamų žvilgsnių. Rudenį jų lapai nusidažo šiltomis spalvomis, o tinkamai prižiūrint galima išauginti ir saldų derlių. Vynuogėms reikia šilumos, daug saulės, tvirtų atramų ir reguliaraus genėjimo – tai būtina ne tik dėl uogų, bet ir dėl tinkamos augalo struktūros. Dauguma šiuolaikinių veislių tinkamos auginti net vidutinio klimato zonoje, o atsparios šalčiui veislės žiemoja net ir neuždengtos.

Vertas dėmesio ir visžalis vijoklis – paprastoji gebenė. Ji pati kabinasi prie sienų ar medinių konstrukcijų oro šaknelėmis ir puikiai tinka pavėsingoms vietoms, kur kiti vijokliai neauga. Gebenė ištisus metus išlaiko tankų, tamsiai žalią lapiją, todėl užtikrina vizualinį vientisumą net ir žiemą. Tačiau ji gali pažeisti tinkuotus ar silpnos konstrukcijos paviršius, tad rekomenduojama ją sodinti šalia stiprių, patvarių atramų.

Vijoklinės gyvatvorės ne tik taupo vietą, bet ir pasižymi sparčiu augimu, sezonišku dekoratyvumu, galimybe apjungti skirtingų aukščių želdinius.

Visžalė gyvatvorė

Visžalė gyvatvorė – tai sprendimas, kuris išlieka veiksmingas visus metus. Ji nereikalauja lapų grėbimo, nereikalingas dažnas genėjimas, o lėtas augimas leidžia ilgai išlaikyti tvarkingą formą. Tokią gyvatvorę galima formuoti iš kelių patikimų augalų, tinkamų skirtingoms sąlygoms ir poreikiams.

Gyvatvorė iš paprastosios eglės ne tik ilgaamžė, bet ir itin tanki. Jos spygliuotos šakos sunkiai peržengiamos, todėl puikiai tinka apsaugai. Eglė gerai auga pavėsyje, mėgsta derlingą, lengvą dirvožemį, nemėgsta užmirkimo, pakelia sausras ir leidžiasi formuojama. Kasmet augalas tankėja, todėl vizualinis efektas stiprėja su laiku.

Kadagiai pasižymi didžiule įvairove – nuo šliaužiančių iki aukštų medelių, su žalsva, melsva ar auksine laja. Jie mėgsta saulę, pakenčia sausrą, nedaug reiklūs dirvai. Dauguma jų atsparūs šalčiui, o karpomi sutankėja dar labiau. Tai vieni universaliausių spygliuočių gyvatvorėms.

Tujos – vienas dažniausių pasirinkimų. Vakarinės tujos ‘Smaragd’ ir ‘Brabant’ leidžia suformuoti tankią, aiškios formos sienelę. Pirmoji auga lėčiau, išlaiko griežtą piramidę, antroji – spartesnė, bet reikalauja dažnesnės priežiūros. Abi veislės puikiai pakenčia kirpimą ir gerai žiemoja.

Buksmedis – lėtai augantis krūmas, puikiai tinkantis žemoms ar vidutinio aukščio gyvatvorėms. Jis lengvai formuojamas, gerai jaučiasi pavėsyje ir pasižymi aukšta atsparumo šalčiui savybe, ypač smulkialapės veislės. Vienintelis jautrumas – pavasarinė saulė, nuo kurios reikia pridengti krūmą, kad išvengtų nudegimų.

Paprastoji pušis naudojama rečiau, bet vertinama dėl ištvermingumo. Ji gerai jaučiasi saulėtose vietose, nebijo sausros ir lengvai prigyja. Tai ilgaamžis medis, galintis augti kelis šimtus metų, todėl gyvatvorė iš pušų išlieka aktuali ilgą laiką. Renkantis veisles, pirmenybė teikiama lėtai augančioms, kurioms nereikia intensyvios priežiūros.

Uoginis tisas tinka norint sukurti tankią, formuojamą gyvatvorę. Šis augalas lėtai auga, bet gerai pakelia kirpimą, yra ilgaamžis ir nereikalauja dažno laistymo. Tisas mėgsta derlingą, šiek tiek rūgštų dirvožemį ir apsaugą nuo kaitros bei vėjo. Žiemoja gerai, o jauni sodinukai pirmąsias žiemas rekomenduojami pridengti.

Galiausiai, visžalė gyvatvorė iš šių augalų – tai ne trumpalaikis sprendimas, o ilgalaikė, stabili struktūra kieme, kuriai reikia mažiau priežiūros, o efektas išlieka ištisus metus.

Gyvatvorių karpymas

Gyvatvorių karpymas – svarbiausia priemonė, leidžianti augalams išlaikyti tankią formą, užtikrinti vizualinį vientisumą ir skatinti šakų ataugimą. Priklausomai nuo pasirinkto augalo tipo ir gyvatvorės paskirties, taikomi skirtingi kirpimo režimai – nuo labai griežto iki švelnaus, labiau sanitarinio pobūdžio.

Formuojamos (karpomos) gyvatvorės reikalauja tikslaus ir nuoseklaus kirpimo – dažniausiai 2 kartus per sezoną. Pirmasis karpymas atliekamas birželio–liepos mėnesį, patrumpinant šakeles iki pusės jų ilgio. Antrasis – rugpjūčio pradžioje, kai pašalinami nauji ūgliai, kurių ilgis viršija 10 cm. Toks režimas tinka tiek lapuočiams, tiek spygliuočiams, jei siekiama formaliai tvarkingos žalios sienos.

 

Laisvai augančios gyvatvorės karpomos tik kartą per sezoną – vasaros viduryje. Šiuo atveju karpymo tikslas nėra forma, o augalo sveikata, tankėjimo skatinimas, žiedynų atnaujinimas bei negyvų šakų pašalinimas.

Lapuočių krūmai karpomi drąsiau – jauni augalai pirmais metais trumpinami iki 30 cm nuo žemės paviršiaus, kad geriau šakotųsi. Jeigu šakų per mažai, galima dar trumpinti iki 15 cm. Senesni augalai formuojami šabloniškai, siekiant konkrečios aukščio ir pločio proporcijos. Būtina reguliari sanitarinė priežiūra – išpjaunamos pažeistos, lūžusios ar per tankiai suaugusios šakos.

Spygliuočiai, tokie kaip tujos, eglės ar kadagiai, pirmus metus po pasodinimo dažniausiai nekarpomi – tik pašalinamos džiūstančios ar išlūžusios šakelės. Vėliau, jei reikia, viršūnė patrumpinama iki 15 cm, o šoninės šakelės – iki 10 cm. Dauguma spygliuočių nelabai toleruoja stiprų karpymą, ypač į senesnį, medėjančią medieną – tokios vietos paprastai nebeatsinaujina. Todėl norint išlaikyti tvarkingą spygliuočių gyvatvorę, reikia karpyti reguliariai, nepaliekant ilgų neformuotų ataugų.

Jaunus sodinius geriausia karpyti rankiniu būdu – sodo žirklėmis ar sekatoriumi. Aukštoms gyvatvorėms praverčia teleskopiniai kotai. Elektriniai arba benzininiai krūmapjovės įrankiai naudojami dideliems plotams, tačiau gali palikti nelygius pjūvius, ypač jei geležtės atšipusios. Visus įrankius būtina prižiūrėti – po kiekvieno naudojimo nuvalyti ir sutepti, kad pjūvis būtų švarus ir nežalotų augalo audinių.

Jei norima idealiai lygios, geometriškai taisyklingos gyvatvorės, galima naudoti šablonus – virvutes, vielinius karkasus ar šviesių spalvų lenteles, kurios padeda išlaikyti norimą liniją.

– Vasaros pabaigoje nereikėtų karpyti visžalių augalų – jų jaunos ataugos nespės subręsti ir žiemą gali nušalti.
– Po kiekvieno stipresnio karpymo verta papildomai patręšti, kad augalas greičiau atsigautų.
– Jei gyvatvorėje peri paukščiai – karpymą būtina atidėti, kol jaunikliai paliks lizdą.

Reguliariai karpoma gyvatvorė išlaiko tankumą, yra sveika ir estetiška. Jeigu trūksta patirties ar laiko, šią procedūrą galima patikėti specialistams, ypač jei formuojama didelė ar sudėtingos formos žalia tvora.

Gyvatvorė iš tujų

Tujos (Thuja occidentalis) dažniausiai pasirenkamos formuojamai visžalei gyvatvorei dėl gebėjimo išlaikyti tankią lają ištisus metus, pakantumo genėjimui ir santykinai greito augimo. Tinkamai pasodintos ir prižiūrimos, jos sudaro vientisą, sandarią užtvarą nuo vėjo, triukšmo ar pašalinių žvilgsnių. Tam būtina laikytis aiškios sodinimo ir priežiūros sekos.

Tujoms reikalingas vidutinio derlingumo, neužmirkstantis dirvožemis. Svarbiausia – ne per sunkus, ne molingas, bet gerai praleidžiantis vandenį. Rūgštingumas turėtų būti artimas neutraliam (pH 6–7). Jei dirva molinga, būtina pagerinti ją smėlio ir komposto mišiniu. Prieš sodinimą patartina įdirbti žemę mažiausiai 40 cm gyliu.

Užuot kasus kiekvienai tujai atskirą duobę, rekomenduojama iškasti vientisą tranšėją. Standartinis tranšėjos plotis – apie 40 cm, gylis – 30–40 cm. Tranšėja užpildoma mišiniu iš derlingo grunto, komposto ir durpių (santykiu 2:1:1). Toks substratas skatina šaknų įsitvirtinimą ir padeda greičiau augti.

Gyvatvorėms naudojamos koloniškos veislės:

• ‘Smaragd’ – siaura, tanki, iki 3 m aukščio, vidutinio augumo (~20 cm per metus).

• ‘Brabant’ – greičiau auganti, labiau išsikerojanti, per 5 metus gali pasiekti 4 m aukštį.

Sodinimo tankumas priklauso nuo veislės ir norimo efekto:

• ‘Smaragd’: optimalus atstumas tarp augalų – 60–70 cm.

• ‘Brabant’: sodinama rečiau – kas 80–100 cm.
  Jei norima greitesnio tankumo, galima sodinti dviem eilėmis šachmatine tvarka – antros eilės sodinukai išdėstomi 30–40 cm nuo pirmosios.

Sodinant svarbu nenuleisti šaknų kaklelio žemiau nei buvo auginant daigyne. Pasodinus – gausiai palieti (20–30 l vandens kiekvienai tujai).

Po sodinimo būtina užmulčiuoti šaknų zoną 5–8 cm storio sluoksniu. Tam tinka medžio žievė, drožlės, kompostuota žolė. Mulčias stabdo piktžolių augimą, sumažina drėgmės garavimą, saugo nuo per didelių temperatūros svyravimų.

Pirmaisiais metais tujos reikalauja reguliaraus drėkinimo – ypač per sausras. Šaknų sistema išplinta paviršiuje, todėl reikalingas dažnas, bet ne paviršinis laistymas. Optimalu – 1–2 kartus per savaitę po 10–15 litrų vienam augalui, priklausomai nuo oro.

Rudenį, prieš žiemą, atliekamas vadinamasis „žiemos laistymas“ – apie 30–40 litrų gilaus drėkinimo kiekvienai tujai. Tai svarbu, nes tujos garina drėgmę net žiemą ir negali jos pasisavinti iš įšalusios žemės.

Tujos genimos ne pirmaisiais, o antraisiais metais po pasodinimo, kai jos gerai įsitvirtina. Pagrindinis karpymas atliekamas 1–2 kartus per metus:

• pavasarį – formuojama pagrindinė laja, šalinamos pažeistos, iššalusios ar sausos šakos;

• vasaros pabaigoje – suvienodinama gyvatvorės forma.

Negalima smarkiai trumpinti viršūnės, kol nepasiektas norimas aukštis – tai sustabdys ūgį. Kraštinės šoninės šakos trumpinamos palaipsniui, kad krūmas išliktų tankus nuo apačios.

Tujos tręšiamos pavasarį – balandžio–gegužės mėnesiais – ilgai veikiančiomis kompleksinėmis trąšomis (pvz., NPK 15-9-12). Rudenį naudojamos trąšos be azoto (fosforo ir kalio pagrindu), kurios stiprina šaknis ir padeda pasiruošti žiemai.

Tręšimo normos orientuojamos į 30–50 g trąšų vienam augalui, atsižvelgiant į jo dydį. Pirmaisiais metais tręšimas labai lengvas arba visai nevykdomas, jei buvo naudotas geras sodinimo substratas.

Jaunos tujos jautrios saulės ir vėjo deriniui žiemos pabaigoje – ypač pietinėje pusėje. Sausio–kovo mėnesiais stipriai šviečianti saulė išgarina drėgmę, kurios šaknys nebegali papildyti. Todėl patariama uždengti viršūnes agrodanga arba medžiaga, kuri leidžia orui cirkuliuoti (bet ne plėvele!). Stiprios sniego pusnys – kita grėsmė: jos gali išlaužti šakas. Esant didelėms sniego apkrovoms, rekomenduojama krūmus apjuosti virve ar specialiomis tinklinėmis apsaugomis. Tujas mėgsta stirnos, jas reikėtų aptverti laikina tvora.

Gudobelių gyvatvorė 

Gudobelės – vienas universaliausių augalų gyvatvorėms, vertinamas dėl savo išvaizdos, apsauginės funkcijos ir atsparumo aplinkos sąlygoms. Šie krūmai pavasarį išsiskiria švelnia žalia lapija, vasarą – sodria smaragdo spalva, o rudenį pasipuošia ryškiais oranžiniais ar tamsiai raudonais vaisiais, primenančiais mažus obuoliukus. Gudobelių gyvatvorės gali atskirti poilsio zonas nuo ūkinių pastatų, daržo ar sodo, pridengti nuo takų ar kaimynų, saugoti nuo vėjo, dulkių ir triukšmo bei ženklinti sklypo ribas. Tankiai augantys, dygliais padengti krūmai sukuria sunkiai įveikiamą barjerą, todėl gali atstoti ir įprastą tvorą – pro juos neprasiskverbs nei žmogus, nei žvėris. Ypač tinka jei teritorija nėra aptverta.

Gudobelių rūšių gyvatvorėms parinkimas platus – dažniausiai naudojamos vienapiestė, švelnioji, glotnioji, taškuotoji ir pošvelnė gudobelės. Jos tinkamos tiek formuojamoms, tiek laisvai augančioms gyvatvorėms. Laisvo augimo gyvatvorės sodinamos didesniais atstumais – 0,7–1,5 m tarp augalų ir tarp eilių. Tokios gyvatvorės puošnesnės, gausiau žydi gegužės pabaigoje–birželį, skleidžia švelnų kvapą ir subrandina dekoratyvius vaisius. Jose genėjimas minimalus – tik pavienių šakelių patrumpinimas, todėl jos geriau tinka didesnėse sodybose, kur nereikia taupyti vietos.

Mažesniuose sklypuose, arba jei norima itin tikslios formos ir tankumo, tinka karpomos gudobelių gyvatvorės. Jas galima formuoti vidutinio (0,6–1,5 m), aukšto (1,6–2,5 m) ar žalios sienos tipo (2,6–5 m ir daugiau) aukščio. Tokios gyvatvorės būna itin tankios, neužima perteklinės erdvės ir efektyviai atskiria erdvę. Tiesa, jos žydi menkiau arba visai nežydi, nes genėjimas šalinamas ir žiedinių šakučių dalį. Tokiai gyvatvorei augalai sodinami tankiau – 0,4–0,8 m tarp augalų, viena arba dviem eilėmis, priklausomai nuo norimo pločio.

Ilgaamžiškiausios ir efektyviausiai saugančios gyvatvorės formuojamos iš švelniųjų gudobelių. Šios rūšies augalai pasižymi intensyviu augimu, ištverme ir dygliuotomis šakomis, kurios formuoja nepralaužiamą gyvą barjerą. Gudobelės geriausiai jaučiasi saulėtose vietose, bet pakenčia ir dalinį pavėsį. Joms tinka kalkingas priemolis, tačiau auga ir lengvame priesmėlyje, jei tik dirva nėra užmirkusi. Svarbiausia prieš sodinant paruošti vietą – pašalinti stovintį vandenį, pagerinti nederlingą žemę kompostu ar perpuvusiu mėšlu, o sunkią molingą – durpėmis. Augalai atsparūs šalčiui ir miesto oro taršai, todėl puikiai tinka tiek sodyboms, tiek miestelių pakraščiuose esančioms valdoms.