Medžių genėjimas yra vienas svarbiausių priežiūros būdų, turintis įtakos jų augimui, sveikatai ir ilgaamžiškumui. Genėjimo strategija priklauso nuo medžio amžiaus ir tikslų, kurių siekiama – ar formuoti lają, ar išsaugoti dekoratyvumą, ar atjauninti seną augalą. Skiriami keturi pagrindiniai genėjimo tipai: formuojamasis, palaikomasis, atjauninamasis ir sanitarinis. Kiekvienas jų taikomas skirtingame medžio raidos etape, tačiau sanitarinis genėjimas reikalingas visais medžio gyvenimo tarpsniais.

Neturint arboristo išsilavinimo ar patirties praktiškai visais atvejais genint padaroma klaidų. Dažniausiai tai nulemia medžio ligas, trumpesnį medžio amžių, o kai kuriais atvejais ir medžio žūtį. Medis yra didelis turtas, ypač jei jis turi vertę šeimai. Pasikviesti patyrusius arboristus bus pigiau nei prarasti ar sutrumpinti medžio amžių. Ilgametę medžių priežiūros, genėjimo patirtį turi Arbora, UAB specialistai. Spauskite saugią aktyvią nuorodą medžių genėjimas ir pasikvieskite situacijos įvertinimui ir kompleksiniams darbams.

 

Formuojamasis genėjimas taikomas jauniems medžiams ir yra svarbiausias jų ankstyvame augimo tarpsnyje. Šiuo metu siekiama suformuoti taisyklingą lają ir stiprų kamieną. Pirmiausia parenkama būsimos lajos forma ir įvertinama, kaip medis turėtų atrodyti suaugęs, atsižvelgiant į jo vietą (šalia pastatų, kelių, takų). Jauname amžiuje šalinamos netinkamai išaugusios, pernelyg stačiu kampu išsiklojusios ar stipriai išlenktos šakos, kurios vėliau galėtų sukelti įtrūkimus ar lūžius. Svarbu neleisti formuotis dvigubai viršūnei bei laiku išretinti per tankias šakų mentures (mūtoves), kurios augdamos susilieja ir vėliau tampa infekcijos vartais. Genint nereikėtų pašalinti daugiau nei 20 % visos lajos per vieną kartą – didesni nuostoliai skatina perteklinį ūglių dygimą ir gali pažeisti šaknų sistemą. Formavimas paprastai trunka iki 15–25 metų, kol medis įgauna pageidaujamą architektūrą ir tampa atsparus aplinkos veiksniams.

Medis formuojamas atsižvelgiant į jo paskirtį, situaciją landšafte, priežiūros įpatumus. Čia formuojamos verpstės formos obelaitės kurios bus nedidelės ir patogios priežiūrai ir obuolių skynimui.

Palaikomuoju genėjimu siekiama išlaikyti anksčiau suformuotą lają ir estetinį vaizdą. Šiame etape šalinamos šakos, kurios peržengia numatytas augimo ribas arba linksta žemyn. Taip pat būtina retinti per tankią lają, kad šviesa pasiektų visus jos sluoksnius. Dekoratyvinių rūšių medžiams svarbu vengti perteklinio žydinčių šakų kiekio šešėliuotose vietose – tokios šakos ne tik neformuoja pilnaverčių žiedų, bet ir sekina augalą. Pasibaigus žydėjimui, rekomenduojama šalinti peržydėjusias žiedynų liekanas. Taip pat svarbu laiku pašalinti staigiai išaugusius vertikalius ūglius (vilkūglius) ir šaknų atžalas, nes jie eikvoja augalo resursus ir trikdo formą.

Medžius reikia pastoviai genėti. Nuo to priklausys medžio atsparumas aplinkai, derlingumas. Svarbu išlaikyti balansą tarp šakų ir šaknų.

Atjauninamasis genėjimas taikomas seniems, nusilpusiems ar ligų pažeistiems medžiams, kurių gyvybiniai ištekliai riboti. Tokiems medžiams sunku palaikyti sunkias lajas, o puvinys ir šakų lūžiai tampa dažni. Atjauninimo tikslas – sumažinti apkrovą kamienui ir šaknims, pašalinant senas ar pažeistas šakas ir trumpinant likusias. Tai skatina naujų ūglių formavimąsi ir leidžia atkurti lajos žaliąją masę sumažintu mastu. Atjauninant siekiama, kad medis galėtų pasiekti maksimalų biologinį amžių.

Sanitarinis genėjimas yra būtinas visų rūšių ir amžiaus medžiams. Jo metu pašalinamos nudžiūvusios, nulūžusios, ligų ar kenkėjų pažeistos šakos. Tokios šakos ne tik gadina išvaizdą, bet ir kelia pavojų aplinkai – gali nulūžti bet kada, būti infekcijos šaltiniu. Sanitarinis genėjimas yra pirmasis ir privalomas žingsnis bet kuriame kitame genėjimo etape, nes be jo neįmanoma atlikti jokios kitos kokybiškos priežiūros procedūros.

Pats pavojingiausias aukštų medžių sanitarinis genėjimas. Genėjimui reikia turėti aukštalipio kvalifikaciją ir įrangą. Aukštų medžių genėjimą atlieka Arbora, UAB. Spauskite saugią aktyvią nuorodą medžių genėjimas ir susisiekite su Arbora specialistais. 

Medžių genėjimas

Tik patyręs specialistas gali įvertinti, kokį poveikį genėjimas turės medžiui – ar tai bus atgaivinanti intervencija, ar destruktyvus įsikišimas. Tai ypač svarbu brandiems ar seniems medžiams, kurių fiziologinė būsena silpnesnė, o gebėjimas atsiriboti nuo pažeidimų – ribotas. Genėjimo sprendimai turi būti grindžiami biologiniais principais, ne estetika ar mechaniniu požiūriu į medį kaip į „struktūrą“. Būtent todėl šį darbą verta patikėti arboristikos specialistams, turintiems ne tik įrankius, bet ir žinias apie medžio anatomiją, fiziologiją bei natūralias gynybos reakcijas.

Medžių genėjimo laikas

Didelių medžių genėjimo laikas turi būti parenkamas ne tik pagal sezoną, bet ir pagal konkrečią medžių rūšį bei jų biologinius ypatumus. Nors įprasta manyti, kad tinkamiausias laikas genėti yra nuo žiemos pabaigos iki vegetacijos pradžios, tai ne visuomet taikytina visiems medžiams. Kiekviena rūšis skirtingai reaguoja į žaizdas, sulo tekėjimą, patogenų poveikį ir aplinkos veiksnius.

Klevai ir beržai yra jautrūs pjūviams ankstyvą pavasarį, kai aktyviai teka sula. Tokiu metu genėjimas sukelia ilgalaikį ir gausų sulos išsiskyrimą iš žaizdų, kas ne tik silpnina medį, bet ir sudaro palankias sąlygas infekcijoms. Šių rūšių genėjimas rekomenduojamas vasaros viduryje, kai sula jau nebeteka, arba rudenį, kai lapai jau nukritę, tačiau medis dar nėra perėjęs į gilaus poilsio fazę.

Liepos toleruoja pjūvius gana gerai, tačiau didesnių šakų genėjimas žiemos metu gali sukelti sunkesnį gijimą dėl prastos žaizdų užsitraukimo dinamikos. Geriausia liepų genėti vasaros pradžioje – tuomet jos aktyviai regeneruoja audinius ir sėkmingai užveria pjūvių vietas.

Guobos dažnai kenčia nuo grybinės grafiozės, todėl būtina vengti genėti šiltuoju metų laiku, kai vabzdžiai perneša patogenus. Saugiausia guobas genėti žiemos metu, kai vabzdžių nėra aktyvių, o temperatūra žema – tai sumažina infekcijų riziką.

Ąžuolai labai lėtai užgydo žaizdas, o genėjimo vietose lengvai vystosi šerdies puviniai. Rekomenduojama genėti tik tada, kai tikrai būtina, ir geriausia tai daryti vėlų rudenį arba pačioje žiemos pabaigoje, kai medis ramybės būsenoje.

Topoliai greitai reaguoja į genėjimą intensyviu atžalų augimu, todėl genėjimą reikia atlikti saikingai. Tinkamiausias metas – vasaros vidurys, kai sumažėja drėgmės pertekliaus spaudimas, o žaizdos greičiau užsitraukia.

Drebulės pasižymi silpnu medienos tvirtumu ir greitu puvinių plitimu, todėl stambesni pjūviai joms ypač žalingi. Geriausia drebulę genėti žiemos metu, sausį ar vasarį, kai infekcijų rizika mažiausia.

Šermukšniai palyginti gerai pakelia genėjimą. Juos galima genėti tiek žiemos pabaigoje, tiek vasaros viduryje, tačiau stambūs pjūviai vis tiek turėtų būti vengiami.

Pušys jautriai reaguoja į bet kokį mechaninį pažeidimą, ypač jei pjūviai atliekami vegetacijos metu – tai skatina sakų išsiskyrimą ir pritraukia vabzdžius, galinčius pernešti ligas. Pušis geriausia genėti žiemos metu, kai jų fiziologinis aktyvumas minimalus.

Eglės genėjimui taip pat jautrios. Rekomenduojama atlikti tik minimalų sanitarinį šalinimą žiemos mėnesiais, vengiant stambių pjūvių. Pavasarį genėti eglę labai pavojinga – tai gali paskatinti sakų išsiskyrimą ir išdžiūvimą.

Kiek galima nugenėti

Nepriklausomai nuo medžio rūšies, viena pagrindinių taisyklių – per vieną genėjimo ciklą negalima pašalinti daugiau kaip 20–25 % visos lajos tūrio. Didesnis šalinimas trikdo medžio fotosintezę, gali sukelti stresinę reakciją, per didelį pakaitinių ūglių (vadinamųjų vilkūglių) išaugimą arba dalinį šaknų sistemos žuvimą dėl sumažėjusio medžiagų srauto.

Mažesnes, dar augančias šakas geriausia šalinti vasaros pradžioje arba vegetacijos pabaigoje – tuo metu medžio regeneraciniai procesai aktyvūs, o pjūviai gyja greičiau. Stambesnes šakas, kurios jau tapo skeletinėmis ar antrinėmis laikančiosiomis, patartina šalinti žiemą ar anksti pavasarį, kai medis yra ramybės būsenoje, o patogenų aktyvumas minimalus. Visuomet svarbu vengti šakų šalinimo paliekant ilgas ataugas ar „kelmus“ – pjūvis turi būti atliekamas prie pat šakos apykaklės, išsaugant natūralią žaizdos barjerinę zoną.

Vaismedžių genėjimas

Vaismedžių genėjimo laikas priklauso nuo rūšies fiziologijos, jų atsparumo žaizdų infekcijai, vegetacijos ciklo ir sulos tekėjimo intensyvumo. Kiekvienam medžiui parinktas netinkamas genėjimo metas gali lemti ne tik lėtesnį žaizdų gijimą, bet ir šakų džiūvimą, žiedpumpurių žūtį ar grybelinių ligų plitimą. Dėl to tikslinga kiekvieną vaismedį vertinti atskirai, aiškiai skiriant stambių ir smulkių šakų genėjimo laikus.

Tipinė vaismedžių genėjimo klaida " pjaunu kiek pasiekiu". Labai dažna naujai nusipirkus sodybą ar sugalvojus "sutvarkyti" senelių sodą.  Derančios šakos atsiranda viršuje, užtankėja, vaisiai nepasiekiami. Ištaisyti situaciją galima paliekant perspektyvius vilkūglius ir nukreipiant juos reikiama kryptimi. Ištaisyti tokį medį gali užtrukti 5- 6 metus. Ar verta tokią obelį iš viso nupjauti ir pasodinti naujų veislių? Kategoriškai ne. Medis turi labai išplitusią šaknų sistemą, gali tiekti milžinišką kiekį maistinių medžiagų ir vaisiai bus didesni, sveikesni nei užaugintų mažų medelių. O jei norisi naujų veislių tai paprasčiausias būdas vaismedį perskiepyti. Apie perskiepyjimą straipsnis "vaismedžių skiepyjimas". 

Obelys laikomos viena iš atspariausių genėjimui rūšių. Dėl stiprios regeneracijos jos gerai užsigydo žaizdas net ir po stambesnių šakų šalinimo. Optimaliausias laikas genėti obelis – nuo vasario pabaigos iki balandžio pradžios, kai nebelieka stiprių šalnų, bet dar neprasidėjusi aktyvi vegetacija. Tuo metu tinka šalinti tiek smulkias, tiek dideles šakas. Jei būtina genėti vasarą, rekomenduojama tai daryti tik su smulkiomis ūglinėmis šakomis, išaugusiomis sezono metu (vilkūgliais). Vėlyvas rudeninis genėjimas nėra pageidautinas – žaizdos lieka atviros per žiemą ir gali būti pažeidžiamos šalčio.

Didžiausias iššūkis yra senų obelų, vaismedžių genėjimas. Jei nėra ilgametės patirties, apleistą obelį tiesiog būtina patikėti patyrusiam arboristui. Spauskite saugią aktyvią nuorodą vaismedžių genėjimas ir susisiekite su Arbora, UAB specialistais. 

Kriaušės fiziologiškai panašios į obelis, tačiau jų mediena tankesnė, o žaizdos gyja lėčiau. Stambias šakas geriausia šalinti ankstyvą pavasarį (kovas–balandžio pradžia), kai šiluma jau suaktyvina kamieninį gyvybingumą, bet dar nevyksta aktyvus pumpurų brinkimas. Smulkesnes šakas, ypač vasarinius ūglius, galima patrumpinti vasaros viduryje – liepą ar rugpjūtį. Vengti reikėtų vėlyvo rudens ir žiemos pjūvių, nes per ilgai neužsitraukusios žaizdos tampa įėjimo vartais patogenams.

Slyvos labai jautrios pjūviams dėl didelio sulos spaudimo pavasarį ir silpnos gebos izoliuoti infekcijas. Dėl to stambias šakas slyvoms rekomenduojama šalinti tik vasaros viduryje (liepos–rugpjūčio mėn.), kai žaizdų gijimas intensyviausias. Genėti slyvą žiemą ar ankstyvą pavasarį nerekomenduojama – dėl gausaus sulos tekėjimo ir lėto gijimo kyla puvinių rizika. Smulkias šakeles galima koreguoti ir ankstyvą pavasarį, tačiau tik sausomis, šiltomis dienomis, vengiant lietaus ar šalnų.

Trešnės pasižymi itin intensyviu sulos tekėjimu, todėl ankstyvas pavasarinis genėjimas yra labai pavojingas – sula teka per pjūvio vietas, silpnina medį ir užtrukdo gijimą. Geriausias metas šalinti tiek dideles, tiek mažas trešnių šakas – iškart po derliaus nuėmimo, t. y. liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje. Vasarą medis aktyviai užgydo žaizdas, mažėja puvinio rizika, o pjūviai nesutampa su sulos maksimaliu spaudimu. Vengti reikėtų rudens ir žiemos pjūvių – šaltis ir drėgmė šias žaizdas daro pavojingas.

Vyšnios, kaip ir trešnės, jautrios pavasario pjūviams. Optimalus laikas genėti – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, po uogų skynimo, bet dar iki lapų kritimo. Vasarą šalinti galima ir smulkias, ir didesnes šakas, tačiau būtina vengti drėgnų orų – pjūvio vietos turi likti sausos. Rudenį ir žiemą genėti vyšnį rizikinga dėl greito žievės skilimo ir puvinių įsigalėjimo. Pavasarinis pjovimas taip pat netinkamas dėl sulos tekėjimo ir galimų džiūvimo židinių.

Teisingas didelės šakos nupjovimas

Didelės šakos genėjimas turi būti atliekamas prie pat šakos pagrindo, paliekant nepažeistą vadinamąjį šakos žiedą – tai aiškiai matoma sustorėjusi vieta, kur šaka jungiasi su kamienu. Šioje vietoje medžio audiniai natūraliai susilieja, todėl pjūvis čia yra saugiausias ir greičiausiai užgyjantis.

Labai svarbu nepalikti kelmo, t. y. nenupjauti šakos per toli nuo kamieno – tokioje vietoje medis nesugeba apauginti žaizdos, ji lieka atvira ir pradeda pūti. Taip pat negalima šakos nupjauti per arti kamieno, pažeidžiant šakos žiedą – tai gali sutrikdyti medžiagų tekėjimą, prasidėti žievės ir augimo sluoksnio džiūvimas, vadinamas kamienine nekroze.

Per toli nupjauta šaka, kalijus negali apgobti žaizdos, mediena supūna, susidarys drevė.

Anksčiau buvo plačiai taikytas genėjimas lygiagrečiai kamienui, kai šaka nupjaunama kuo arčiau kamieno. Šis būdas dabar laikomas neteisingu, nes palieka per didelį žaizdos plotą, dažnai pažeidžia kamieną, o žaizda sunkiai ir ilgai gyja.

Teisingas pjūvis turi būti lygus, šiek tiek įžambus, atliktas prie pat šakos žiedo. Taip medis greičiau pradeda formuoti kalijusą – apsauginį audinį, uždengiantį žaizdą. Vyresniems medžiams kalijusas gali formuotis 3–5 metus, bet jei žaizda padaryta tinkamai, medis ją ilgainiui visiškai uždengia.

Jei nupjaunama gyva šaka, o pjūvio skersmuo didesnis nei 10 cm, patariama žaizdą iš karto padengti sodo tepalu ar kita žaizdų apsaugine priemone. Tai apsaugo pjūvį nuo išdžiūvimo ir palengvina gijimą.

 

Natūralūs žaizdos užgydimo mechanizmai

Medžiai turi unikalią savybę reaguoti į sužeidimus – jie geba apsisaugoti nuo infekcijų ir ilgainiui uždaryti žaizdas, tačiau šis procesas nėra paprastas. Nors gali pasirodyti, kad pati žaizda nėra didelė, tikroji grėsmė dažnai kyla dėl į ją patekusių ligų sukėlėjų ar grybinių sporų. Ypač pavojingos didelės žaizdos, kurios susidaro pašalinus stambias gyvas šakas. Tokie pažeidimai susilpnina medį ir atveria kelią puviniui, todėl joks genėjimas neturėtų būti atliekamas atmestinai.

Pirmoji medžio reakcija į pažeidimą – greitas laidžiųjų audinių uždarymas aplink žaizdą. Taip medis riboja oro ir drėgmės patekimą į pažeistą vietą, o vanduo nukreipiamas šoniniais aplinkkeliais. Tačiau tai tik laikina apsauga – mediena dar lieka atvira. Tik vėliau medis pradeda formuoti žaizdinę medieną, vadinamą kalijusu. Šis audinys, išaugantis iš likusių gyvybingų sluoksnių, palaipsniui padengia žaizdą. Kai kalijusas užauga ir užsidengia nauju metiniu rieves sluoksniu, žaizda išoriškai užsidaro, nors jos žymės vidinėje medienoje lieka – pagal pakitusią struktūrą ar spalvą galima nustatyti žaizdos metus.

Medis turi stiprius užgyjimo mechanizmus, tačiau daug greičiau užgyjimas vyks jei jam padėti. Genėjimas, tvarkymas, natūralaus imuniteto stiprinimas. 

Be to, medis aplink pažeidimą formuoja vidines apsaugines zonas – atskyrimo barjerus, kuriuose kaupiasi ligninas, dervos ir mineralinės druskos. Šios cheminės medžiagos sustiprina ląstelių sieneles ir sudaro savotiškas pertvaras, kurios riboja infekcijų plitimą. Ypač gerai tokie barjerai veikia horizontaliai ir radialiai – mediena šonuose sugeba izoliuoti pažeidimą gana greitai. Tačiau vertikaliai šis procesas daug silpnesnis, nes trukdoma natūraliam vandens tekėjimui kamienu aukštyn ir žemyn. Tokiu būdu medis gali netgi „atsižadėti“ tų audinių, kurių nebegali aprūpinti – atskiria juos puriu parenchimos sluoksniu, o vėliau uždengia kalijusu.

Visa ši apsaugos sistema veikia tik tuomet, kai medis yra gyvybingas ir nepatiria nuolatinio streso. Medžiai, kurie auga prastomis sąlygomis – esant tankintam dirvožemiui, dažnai pažeidžiant šaknis ar atliekant netinkamą genėjimą – nebesugeba suformuoti veiksmingų apsauginių barjerų. Jie ne tik sunkiau regeneruoja, bet ir greičiau praranda atsparumą puviniui. Dėl to svarbu ne tik suprasti, kaip medis reaguoja į žaizdas, bet ir iš anksto užkirsti kelią tokioms situacijoms – vengiant nereikalingų sužalojimų ir užtikrinant tinkamą priežiūrą.

Lajos stabilizavimas

Lajos stabilizavimas yra viena iš svarbiausių priemonių, padedančių išsaugoti brandžius medžius, sumažinti pavojų aplinkai ir išvengti šakų ar kamieno dalių lūžių. Miestuose, parkuose ir prie kelių dažnai matomi medžiai su nesubalansuota laja ar pažeistomis šakomis, kurios gali nulūžti tiek dėl vėjo, tiek dėl per didelio svorio ar vidinių audinių susilpnėjimo. Tokie pažeidimai kelia grėsmę žmonėms, turtui ir infrastruktūrai, todėl būtina iš anksto imtis priemonių jiems stabilizuoti.

Anksčiau šakos buvo tvirtinamos standžiomis plieninėmis virvėmis, tačiau toks sprendimas dažnai padarydavo daugiau žalos nei naudos. Plienas riboja šakų judėjimą, o staigus smūgis ar vėjo gūsis sukelia vadinamąjį „karatė efektą“ – lūžį toje vietoje, kur virvė staigiai sustabdo šakos judesį. Be to, standžios virvės laikui bėgant įauga į medžio audinius, sutrikdo apkrovų pasiskirstymą ir padidina pažeidimų tikimybę.

Šiuolaikinis sprendimas – naudoti elastingas, dirbtinio pluošto virves, kurios leidžia šakai išlaikyti natūralų judėjimą, tačiau riboja per didelį svyravimą ir tolygiai paskirsto apkrovas. Tokios virvės sumontuojamos kartu su amortizaciniu įdėklu (dempferiu) ir augimo atsarga, todėl jos netrikdo medžio fiziologijos ir leidžia jam natūraliai augti. Svarbiausia – jos apsaugo šaką nuo lūžio ne blokuodamos, o švelniai stabdydamos jos judesį.

Lajos stabilizavimas taikomas keliais būdais. Dinaminė stabilizacija naudojama tuomet, kai šaka nėra pažeista, tačiau jos svyravimas vėjo metu kelia riziką – amortizacinė sistema leidžia jai judėti ribose ir apsaugo nuo lūžio. Statinė stabilizacija taikoma tada, kai šaka jau įtrūkusi – šiuo atveju ji imobilizuojama, kad neatsirastų papildomų jėgų veikimo taškų. Yra ir sulaikomoji stabilizacija, kai šaka iš išorės atrodo rizikinga, tačiau pašalinti jos negalima – tokiu atveju sistema veikia kaip saugos priemonė, neleidžianti šakai nukristi žemyn, jei vis dėlto įvyktų lūžis.

Šiuolaikinės virvės gaminamos iš atsparaus polipropileno, kuris nebijo UV spindulių, drėgmės ir temperatūros svyravimų. Montavimui naudojami keturi pagrindiniai komponentai: elastinga virvė, apsauginė mova nuo trinties, platinamasis bintas, kuris didina atramos paviršių ir sumažina spaudimą, bei dempferis, sugeriantis smūgius esant stipriam vėjui. Visą sistemą galima įrengti be specialių įrankių, ji nepažeidžia žievės ir natūraliai įsilieja į medžio struktūrą, išlikdama beveik nematoma.

Tinkamai parinkta ir sumontuota stabilizavimo sistema leidžia išvengti šakų trumpinimo ar lajos retinimo, todėl medis išlaiko savo formą, ekologinę vertę ir tampa saugus aplinkai. Tai ypač svarbu urbanizuotose teritorijose, kur senų medžių pašalinimas dažnai kelia konfliktą tarp saugumo ir želdinių išsaugojimo. Lajos stabilizavimas elastingomis virvėmis yra patikima, ilgaamžė ir augimui palanki alternatyva radikaliam genėjimui.

Šakų smulkinimas

Šakų utilizavimas po genėjimo kartais užima daugiau laiko nei pats genėjimas. Tačiau genėjimo metu susidarančios šakos gali būti ne tik  atlieka, o vertinga žaliava, kuri tinkamai panaudota gali tapti svarbia ciklinio kraštovaizdžio priežiūros dalimi. Nuo vidutinio miesto medžio (klevo, liepos ar guobos) po stipresnio genėjimo gali susikaupti apie 1,5–3 erdmetrius šakų, jeigu jos sukrautos netvarkingai, su dideliais tarpais tarp šakų. Tačiau po smulkinimo šis kiekis sumažėja net iki 0,15–0,3 erdmetrio drožlių – tai reiškia, kad tūris sumažėja maždaug 10 kartų, o medžiaga tampa lengviau transportuojama, sandėliuojama ir pritaikoma.

Arbora, UAB medžius sutvarko kompleksiškai. Po genėjimo likusias šakas Arbora darbuotojai susmulkina ir išveža. Spauskite saugią aktyvią nuorodą šakų smulkinimas ir susisiekite dėl paslaugos.

Susmulkintos šakos – tai anglingas (turtingas anglies junginiais) substratas, itin svarbus subalansuotam kompostavimo procesui. Kadangi žolė, vaisių likučiai ar kita „žalia“ medžiaga turi daug azoto, bet mažai anglies, drožlės padeda sukurti reikiamą C:N (anglies ir azoto) santykį. Tinkamai sumaišytos jos gerina komposto struktūrą, poringumą ir apsaugo nuo kvapų ar anaerobinių procesų.

Dar viena plačiai taikoma panaudojimo sritis – mulčiavimas. Medžio drožlės paskleidžiamos po medžiais, krūmais ar gėlynuose, kur jos apsaugo dirvą nuo išdžiūvimo, sulaiko piktžolių augimą, mažina temperatūros svyravimus. Skirtingai nei žievė, drožlės mineralizuojasi tolygiau, nedidindamos dirvos rūgštingumo. Dėl stambesnės frakcijos jos tinka ir vaikščiojimo takeliams formuoti ar apsauginei juostai aplink medžių kamienus, kai norima sumažinti žolės pjovimo pažeidimų riziką.

Jeigu drožlės nenaudojamos iš karto, jas galima sandėliuoti vėdinamose krūvose – jos neįkaista, nepradeda rūgti ir gali būti palaipsniui naudojamos tiek mulčiui, tiek kompostui. Tinkamai perdirbtos medžių šakos tampa ne tik estetiškai naudingu elementu, bet ir agronomiškai vertinga medžiaga, grįžtančia į dirvožemio ciklą kaip struktūros, organinės anglies ir mikrobiologinės įvairovės šaltinis.

Kaip atpažinti pavojingą medį 

Kai kuriais atvejais genėjimas jau negali pagelbėti sutuacijos. Krintantys medžiai – ne toks jau retas reiškinys. Nors dažniausiai juos nuverčia audros, medis gali griūti ir visiškai ramiu oru, jei yra pažeistas iš vidaus. Tokie griuvimai kelia pavojų ne tik turtui – automobiliams, statiniams ar elektros linijoms – bet ir žmonių sveikatai bei gyvybei. Kad išvengtume skaudžių pasekmių, pavojingi medžiai turi būti laiku atpažinti ir tinkamai įvertinti.

Medžiai dažniausiai tampa pavojingi dėl keturių pagrindinių priežasčių: išplitusios kamieno puvinio, pažeistos šaknų sistemos, ryškaus kamieno pasvirimo arba netaisyklingos, nesubalansuotos lajos. Kamieno puvinį dažniausiai sukelia medieną ardantys grybai, ypač įvairių rūšių kempininiai grybai. Jie silpnina medienos struktūrą, ir medis praranda atsparumą net ir nedideliam išoriniam poveikiui. Kritinį pavojų kelia ir šaknų puviniai arba mechaniniai šaknų pažeidimai – pavyzdžiui, kai šalia kasamos tranšėjos ar keičiamas grunto lygis. Tokie medžiai praranda stabilumą ir gali bet kada virsti. Panašiai elgiasi ir stipriai pasvirę medžiai – jei pasvirimas viršija 45 laipsnius, o kartu yra pažeidimų kamiene ar šaknyse, medis tampa tiesiogine grėsme. Galiausiai, netaisyklinga, neprižiūrėta laja – dažna problema medžiams, pasodintiems be specialaus formavimo. Nelygiai išsidėsčiusios šakos silpnina lajos pusiausvyrą ir dažnai lūžta pačios, ypač jei medis nebuvo genimas ar formuotas nuo jauno amžiaus.

Pavojingas, ligotas medis atpažįstamas iš išorinių požymių, o taip pat naudojant įrangą galinčia ištirti medį iš vidaus. Pasikvieskite Arbora specialistus, kad įvertintų medžių būklę. Esant reikalui Arbora specialistai gali nupjauti medį augantį net labai nepatogioje pozicijoje. Spauskite saugią aktyvią nuorodą medžių pjovimas ir susisiekite su Arbora specialistais. 

Pavojų gali išduoti tokie požymiai kaip džiūstančios šakos, atviros žaizdos kamiene, neįprasti sustorėjimai ar deformacijos kamieno paviršiuje, drevės, įtrūkusi ar atšokusi žievė, taip pat matomi medieną ardančių grybų sporiniai dariniai – vaisiakūniai. Vis dėlto šie išoriniai požymiai ne visada atspindi tikrąją medžio būklę – kartais net vizualiai sveikas medis gali būti smarkiai pažeistas iš vidaus. Todėl vien išorinis įvertinimas dažnai nėra pakankamas.

Norint patikimai nustatyti medžio būklę, naudojama instrumentinė diagnostika. Vienas tokių prietaisų – rezistografas – įgręžia itin ploną adatą į kamieną ir matuoja medienos tankį, taip nustatydamas pūvančias vietas. Kitas įrenginys – arbotomas – fiksuoja garso impulsų sklidimo greitį per kamieną. Sveika mediena perduoda garsą greitai, o puviniu pažeista – lėčiau. Šių matavimų rezultatai vizualizuojami spalvine tomograma, pagal kurią galima tiksliai įvertinti židinių dydį, vietą ir pavojingumo lygį. Specialūs moduliai leidžia išmatuoti ir šaknų pažeidimus ar net numatyti galimą griuvimo kryptį. Šie metodai nepažeidžia medžio, yra patikimi ir nuolat tikrinami pagal sertifikavimo reikalavimus.

Sprendimą dėl medžio pašalinimo priima kvalifikuotas arboristas, įvertinęs ne tik diagnostikos duomenis, bet ir konkretaus medžio rūšį, amžių, formą, augimo vietą ir aplinką. Svarbu, kad tai darytų specialistas, turintis patikimą įrangą ir patirties. Jeigu pavojingas medis auga šalia namų, automobilių stovėjimo aikštelės ar vaikų žaidimų aikštelės – profesionali apžiūra yra būtina.

Jei įtartinas medis stovi miesto teritorijoje, galima remtis galiojančiomis taisyklėmis. Pagal želdinių vertinimo metodiką šalinami šie medžiai: seni, didelių gabaritų su daugiau nei 25 % sausos lajos ar stambiais nudžiūvusiais šakų segmentais; su ryškiais puviniais, drevėmis, vaisiakūniais; pasvirę daugiau nei 45°; esantys arčiau nei 5 m nuo statinių. Taip pat šalinami pavojingais kenkėjais ar ligomis pažeisti, džiūstantys medžiai bei tie, kurie trukdo statybos darbams. Apie tokius medžius galima pranešti seniūnijai ar miesto želdynų priežiūros skyriui.

Pavojingas medis dažnai neturi aiškių paviršinių požymių, todėl tik kruopštus vertinimas leidžia nustatyti realią riziką. Laiku pastebėtas ir tinkamai įvertintas medis – tai galimybė išvengti nelaimės, apsaugoti žmones ir turtą.