Dekoratyvinio landšafto sąvoką sudaro dirbtinai įrengtos pagrindinės dalys, dažniausiai atkartojančios natūralios gamtos ekosistemas - tik nuosavame sklype ir mažesnio dydžio:

• veja (iš esmės - laukinės pievos imitacija),
• takai ir aikštelės (grįsti gamtiniu akmeniu, trinkelėmis, žvyru),
• gyvatvorė (spygliuočių arba lapuočių),
• vandens telkinys - dirbtinis tvenkinys, kūdra, kaskadinis upelis, fontanėlis.

Veja. Vejos rūšys

Vejų rūšys klasifikuojamos į: dekoratyvines, sportines, apsaugines.

Dekoratyvinė veja. Puošia priemiesčių sklypus, sodybas, miestų parkus ir bulvarus. Jai būdingas tankus, gražios spalvos žolynas. Savo ruožtu dekoratyvinės vejos skirstomos į 3 kategorijas: parterines, parastąsias, pievines.

• Parterinė veja yra labiausia lepinama "gražuolė" iš visų kitų rūšių. Reikalauja triūslios priežiūros (kirpti 1 kartą per 1-3 paras) ir skirta tik žiūrėti į ją, o ne voliotis ir ne mindžioti. Pėdsakai, likę po vaikščiojimo, pažeidžia jos išlepintą dangą. Auginama po namo langais, paradinėje sodo dalyje, kaip fonas gėlynams, fontanams, telkiniams, skulptūroms. Užauginama iš vienos žolės rūšies. Sudaro žemą, minkštą, tankų, tolygų ryškiai žalią žolyną.

• Paprastoji (sodo-parko) veja savyje suderina aukštas dekoratyvines savybes ir patvarumą - ji gali atlaikyti 200 žingsnių/1 m² per parą. Tai populiariausia vejų rūšis.  Ji ne tokia minkšta, bet ir ne kieta, skirtingai nuo sportinės. Priežiūros reikia reguliarios, bet ne itin varginančios ir triūslios.

• Pievinė veja yra labai nelepi ir nereikli. Palaikomas žolės aukštis: nuo 7-10 iki 15 cm. Joje auga skirtingų veislių žolės.

Sportinė veja. Įrengiama žaidynių, sporto, futbolo, golfo, vaikų aikštelėse, pramogų teritorijose, automobilio parkavimo vietoje nuosavame kieme. Sudėtyje - ištvermingos kietos žolės, sudarančios stiprią velėną. Atspari išmynimui, jokių traumų, nukritus ant jos. Priežiūros sudėtingumas ir pjovimo aukštis priklauso nuo sporto rūšies (pvz., golfo aikštelės veją reikia kirpti kasdien iki 3 cm aukščio).

Apsauginė veja. Įrengiama ant kelių šlaitų ir aukštų krantų. Jos tikslas - dirvos apsaugojimas nuo erozijos. Žolinė danga turi sudaryti galingą velėną. Priežiūra minimali: 1-2 pjovimai per metus, nedidelio mineralinių trąšų kiekio įnešimas.

 

Vejos žolių veislės

Pievinė miglė. Pasižymi intensyvia žalia spalva. Anksčiau už kitas žoles pradeda žaliuoti ir vėliau už kitas baigia. Veja iš pievinės miglės atspariausia išmynimui, šaknys labai aktyvios. Pagamina daug deguonies, intensyviai išvalo orą. Pirmą laiką vystosi ilgai, užauga per mėnesį. Pirmus du metus reikalauja atsakingos priežiūros, blogai reaguoja į nesavalaikius laistymus ir tręšimus, nepakenčia šešėlio.

Raudonasis eraičinas. Jam būdingas švelnus salotinis atspalvis. Nereiklus priežiūrai, ramiai iškenčia retus laistymus, pavėluotus pjovimus, šešėlį, karštį, šaltį. Pagal deguonies kiekį nusileidžia pievinei miglei.

Daugiametė svidrė. Sodri ryškiai žalia malachito spalva. Greitai išauga, todėl dažnai naudojamas sportinių vejų restauravimui ir greitam dekoratyvinių vejų sukūrimui. Gili šaknų sistema. Tačiau gyvena žymiai trumpiau už miglę ir eraičiną.

Baltoji smilga. Turi tik jai būdingą pilkai žalią atspalvį. Pasižymi ypatingom savybėm - ją galima šienauti itin trumpai - iki 1 cm aukščio (tuo tarpu kitas žoles - iki 5-7 cm). Tai todėl, kad baltoji smilga krūmojasi savo apatiniame sluoksnyje, o jau 5 cm aukštyje pradeda senti ir praranda dekoratyvines savybes. Šiltą drėgną vasarą baltoji smilga dažnai užsikrečia grybeliais. Su kitomis vejų žolėmis jos nemaišo. Tinka teniso ir golfo aikštelėms.

• Veja iš vienos žolių rūšies labiau kaprizinga, bet ir gražesnė, idealiai lygi.
• Vejos iš žolių mišinio atsparesnės, nereiklios priežiūrai, neišlepintos.

 

Vejos sėjimas

Optimalus vejos žolių sėjimo laikas - iki gegužės vidurio (arba nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio). Orai sėjimo diena turi būti giedri ir be vėjo. Dirvos paviršius turi būti sausas, o pati dirva po juo - drėgna.

• Idealios rekomenduojamos žolių sėklų sėjimo proporcijos - 30-50 g/m².
• Antras vejos sėjimo variantas - 7-12 g/ m², sumaišant sėklas su smulkiu smėliu santykiu 1:2. Tokiu būdu pasėta veja pirmais metais neturės idealių dekoratyvinių savybių, bet užtai kiekvienas jos augalas galės aktyviai ir pilnavertiškai vystytis.
• Trečias (tankus) vejos sėjimo variantas - 60-80 g/ m². Šiuo atveju veja greitai taps graži, bet, netrūkus, žolėms joje bus per ankšta ir siaura augti, jos slopins viena kitą, šaknys vystysis prastai ir negiliai. Per sausrą tokia veja gali žūti.

1. Sėklas dalija į keturias grupes ir sėja skirtingom kryptim: 2 kryptim išilgai vejos ir 2 kryptim skersai.

2. Išbarstytas sėklas grėblių pagalba įterpia 1-2 cm gilyn į dirvą.

3. Po to atliekamas dirvos volavimas, naudojant sodo volą. Tikslas - tankus ir glaudus sėklų kontaktas su dirva, sąlygojantis greitą žolės dygimą.

4. Praėjus 3-4 dienoms po sėjimo pasirodys pirmieji žali daigai. Dar po 2 savaičių išaugs likusi didesnė pasėtų žolių dalis. Po to sekančią pusę mėnesio jos stiprėja ir auga, jau siekdamos 8-12 cm aukščio.

5. Štai tuomet, praėjus mėnesiui po sėjimo, vejos žolę galima pirmą kartą pjauti. Pirmasis pjovimas turi būti labai atsargus ir delikatus, kad netraumuoti visai jaunos švelnios žolės. Nukerpama tik 2-3 cm žolės.

Vejos priežiūra

Pagrindinės procedūros, reikalingos normalios vejos būklės palaikymui:

• laistymas,
• pjovimas,
• tręšimas,
• aeracija,
• žolės veltinio šukavimas,
• piktžolių naikinimas.

 

Vejos laistymas

Veją geriau laistyti retai ir gausiau, negu dažnai ir po truputį. Vidutiniškai reikia laistyti 2 kartus per savaitę. Reikiamas vandens kiekis - 30-40 l/m². Dirva turi sudrėkti 15-20 cm gilyn. Turi sušlapti visas maitinantis dirvos sluoksnis.

Laistymui geriausia pasirinkti rytines valandas, kad iki nakties veja spėtų apdžiūti. Jeigu žolė laistoma vakare, nakčiai paliekama šlapia, jos drėgnoje terpėje susidaro palankios sąlygos ligų plitimui.

Laistymo tikslas - sudrėkinti žolių šaknis, jų neperdrėkinant. Nuo per didelio vandens kiekio, persistengus, prasideda augalų ligos, atsiranda balos, purvas. Per dažnas laistymas silpnina trąšų efektyvumą ir naudą.

"Naujagimė" vėja, kuri ką tik pasėta, laistoma kas 2 - 3 dienas, apie 10 mm vandens per savaitę. Ūgliams dygstant reikia laistyti kasdien, bet negausiai, smulkia purškiančia vandens srove. Jokiu būdu nelaistykite jaunos vejos stipria sunkia srove iš žarnos - taip galima išplauti visas pasėtas sėklas.

 

Vejos tręšimas

Nuo gegužės iki liepos kartą per mėnesį veją reikia tręšti. Kiekvienos žolės rūšis reikalauja savo trąšų normos.

• Azoto trąšas, stimuliuojančias aktyvų žolės augimą, įterpia pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje. Azoto trąšų negalima naudoti vasaros pabaigoje-rudenį, nes augimui stimuliuota žolė žiemą gali susirgti "sniego pelėsio" liga.
• Fosforo ir kalio trąšas, stiprinančias šaknų sistemą ir padedančias kaupti maistines medžiagas žiemai, pabarsto vasaros pabaigoje- rudenį.
• Azoto, fosforo, kalio trąšas vejai patariama naudoti santykiu 4:1:2 arba 3:1:2.

Jeigu azoto kiekis kombinuotoje trąšoje sudaro 20 %, reiškia jo reikia paimti nuo 1,5 iki 2,5 kg 100 m² tręšimui.

Kartą per 1-2 metus specialistai rekomenduoja barstyti ant vejos gruntą su organinėmis trąšomis 0,5 cm sluoksniu - kad žolė geriau krūmuotų.

Jeigu dirvos pH yra žemiau 6,2 rekomenduojama patręšti kas 100 m² vejos 2-3 kg kaulų miltų.

 

Vejos pjovimas

Teisingo pjovimo prasmė tame, kad palaikyti žolės reikiamą aukštį. Žolė turi būti ant tiek aukšta, kad liktų stipri, neprarastų gyvybinių jėgų, neperdžiūtų po saule. Žolė turi būti tiek trumpa, kad atrodyti gražiai.

• Optimalus vejos kirpimo laiko intervalas, kai žolė auga itin intensyviai - 1-2 kartus per savaitę.
• Geriausia trumpinti žolės aukštį tik vienu trečdaliu. (Net jeigu žolė aukšta ir ilgai nešienauta.) Nupjovus didesnį stiebo dalį žolei bus sunku atsigauti ir sustiprėti.
• Vejos žolės aukščio norma - 5-7 cm paprastoje vejoje; 3 cm parterinėje vejoje, kur žolė turi didesnį krūmuotumą.

Labai aukštą žolę pjauti sunkiau, todėl toks pjovimas atliekamas etapais:

1) pirma kartą vejapjovei nustatomas maksimalus pjovimo aukštis;

2) sekančius kartus pjovimo aukštis mažinamas, tol, kol žolė tesieks standartinių 5-7 cm.

Deja, vejapjovė nevisada susitvarko su pernelyg aukšta žole, todėl pirminiam pjovimui atlikti gali tekti imtis paprasto dalgio.

Veją galima pjauti iki spalio vidurio. Po to žolės augimas prisistabdo. Paskutinį rudeninį vejos pjovimą atlieka tokiu laiku, kad žolė susilauktų žiemos ir sniego, būdama 10-15 cm aukščio.

 

Piktžolių naikinimas vejoje

Piktžoles, augančias jaunoje vejoje, reikia naikinti 1-2 kartus per savaitę. Jas galima pjauti ir rauti, bet geriausia kovos priemonė - reguliari ir teisinga žolės priežiūra. Besilaikant teisingo pjovimo ir tręšimo režimo jūs užkirsite kelią piktžolėms, nes joms bus sunku vystytis šalia kultūrinės žolės. Piktžolės neištveria dažno ir žemo šienavimo.

Sunkiau naikinti daugiametes piktžoles (kiaulpienes, gysločius, vėdrynus ir kt.), kurios turi gilias šaknis. Jas galima pašalinti specialiais vejos peiliais arba herbicidais.

Dar sunkesnė užduotis - samanos. Pradėti jas naikinti galima po to, kai bus nustatyta jų atsiradimo priežastis:

• Samanos plinta pelkėtose vietovėse;
• Esant nesubalansuotam tręšimui (kai vejai trūksta azoto);
• Dėl pernelyg didelio dirvos rūgštingumo (atlikite dirvos analizę ir, nustatę, kad dirva pernelyg rūgšti, patręškite ją kalkėmis arba specialių "vejos smėliu");
• Jeigu buvo neteisingai parinktas gruntas (kurdami veją pripylėte per daug durpių);
• Šešėlinėse, užtemdytose vietose, kur vejos žolė engiama ir samanos ją išgyvendina (tokiu atveju veja reikia sodinti ir žolių, mėgstančių vėsą ir šešėlį).

 

Vejos defektai ir jų pašalinimas

Defektas	Priežastis	Pašalinimas
Veja greitai pageltonavo, atrodo nešviežia	Pernelyg trumpai nupjauta (žemiau 5 cm)	Laistymas, aeracija. Leiskite žolei atsigauti, sustiprėti, daugiau paaugti. Artimiausias pjovimas - tik po 3 sav., 1/3 žolės aukščio
Plikės, praplikimai	Perdozavimas trąšomis. Jos vietomis ir "išdegina" žolę	Iššukuokite veją. Pradurkite šakėmis viršutinį grunto sluoksnį. Jeigu plikėmis pažeista mažiau negu 50 % vejos ploto - pasėkite tos pačios rūšies žolių
Rudos dėmės	Neteisingas herbicidų panaudojimas	Jeigu pažeista didesnė vejos dalis - perdarykite visą veją iš naujo, pašalinus seną žolę su šaknim, pasėkite naują arba paklokite naujas velėnas
Samanos, pelėsiai, dumbliai	Sunki ir blogai drenuota dirva. Sklypas perdrėkintas. Vandens ir drėgmės užsistovėjimas, nepakankama oro apykaita sulekia vejos ligas. Labai rūgšti dirva	Aeracija. Kompleksinių trąšų įnešimas. Reikia daugiau saulės, mažiau šešėlio. Taisyklingas pjovimo režimas. Dirvos rūgštingumo malšinimas kalkėmis
Susivėlimas	Vejos nenukirpo rudenį. Po paskutinio rudeninio kirpimo ilgai tęsėsi šilti orai, todėl žolė vis dar augo	Jeigu susivėlusios žolės sluoksnis nedidelis - iššukuokite veją veduokliniais grėbliais ir pradurkite šakėmis

Takai ir aikštelės landšafte

Jeigu sklype moderni architektūra, siekiant išlaikyti stiliaus vientisumą, jai puikiai akompanuos šiuolaikiškos betono trinkelės, grindžiant landšafto takus ir aikšteles. Bet kai sklype stovi autentiško senovinio stiliaus namas, modernus betonas atrodys neskoningai - tuomet verta rinktis gamtinio akmens trinkeles.

Autentiškas stilius nėra toks dažnas reiškinys, todėl daugiau dėmesio sutelksime dominuojančiam moderniam stiliui ir takams iš betono trinkelių arba žvyro.

Betono trinkelių spalvų ir formų asortimentas šiais laikais neapsiribuoja įgrisusiu pilkumu ir stačiakampiškumu. Briaunų dizaino formos darosi vis įdomesnės: banguotos, suapvalintos, įmantrios simetrinių ornamentų konfigūracijos. Kaitaliojant įvairias trinkelių spalvas jomis galima išgrįsti mozaiką aikštelės ar tako grindinio paviršiuje.

Betono trinkelių klojimas

Kelios rekomendacijos betono trinkelėms:

• Trinkelių storis turi būti toks atlaikytų apkrovas. Takeliui, kuriuo bus tik vaikščiojama nuosavame sklype arba šeimos pasisėdėjimo aikštelei šalia namo tinka 5 cm storio trinkelės.
• Trinkelėmis nuo 6 cm storio geriau grįsti automobilio privažiavimo keliuką ir aikštelę šalia garažo.

1. Norint išgrįsti betoninių trinkelių takelį šalia namo, darbus reikia pradėti nuo pastato sienos. Pirmiausiai vyksta takelio arba aikštelės planavimas. Įtempta virvute žymi būsimus kontūrus.

2. Paskui nuimamas 15-20 cm viršutinis grunto sluoksnis, formuojant guolį tako pagrindui. Į iškastą guolį pilamas 5 cm drenažo sluoksnis iš žvyro ar skaldos, kuris suplūkiamas tankintuvu ir išlyginamas.

3. Ant drenažo sluoksnio kloja geotekstilę, reikalinga tam, kad smėlio sluoksnis nesusimaišytų su drenažu iš žvyro, lyjant.

Trinkelių tako stabilumui reikalingas tvirtas pagrindas. Medžiagos pagrindui naudojamos įvairios (savininko nuožiūrai):

• stambus smėlis;
• žvyras arba skalda (5-20 mm frakcijos);
• cementas M100.

Dažniausia naudojamas smėlis - tai nebrangi ir populiari medžiaga, tinkanti nuosavam kiemui, kur eksploatacinis krūvis yra mažas, palyginant su gatve.

4. Ant geotekstilės pilamas smėlis - būsimas trinkelių takelio pagrindas.

Smėlis iš pradžių tolygiai paskirstomas grėbliais. Paskui išlyginamas ir suplūkiamas grunto tankintuvu.

5. Betono trinkeles kloja po vieną ant smėlio pagrindo, pradedant nuo namo sienos, kad nesutrypti išlyginto smėlio. Trinkelių raštas klojamas kaip plytos - kad siūlės persidengtų. Rekomenduojamas siūlių plotis - iki 2 mm. Paklotas trinkeles pataiso guminiu plaktuku.

6. Trinkelių siūles užpildo smėliu arba siūlių užtrynimo užpildu. Jo dėka grindinio trinkelės stipriau laikosi, o iš siūlių neprasimuš žolės.

7. Įpilus smėlį ar užpildą į siūles grindinį reikia sudrėkinti tam, kad medžiaga siūlėse sutankėtų ir sukietėtų. Visko pabaigoje betoninių trinkelių takui leidžia kelias paras išdžiūti - ir jis tinkamas naudotis.

 

Žvyro takų įrengimas

Ne visiems gali patikti betono trinkelės, kadangi tai yra dirbtinė medžiaga. Norint didesnio susiliejimo su gamta galima įsirengti žvyro takelį. Toks takas vadinsis žvyrtakiu. Žmonės, kuriems patinka gamtinio žvyro girgždėjimas po kojomis, galės mėgautis juo.

1. Grunte ruošiama 15 cm gylio ir 1 m pločio būsimo žvyrtakio iškasą. Jos dugno pakraščiai - 1 cm gilesni (drenažinis nuolydis).

2. Iškasos dugno gruntą sutankina rankiniu volu arba vibracine plokšte. Tankinama nuo kraštų link vidurio.

3. Formuojamas žvyrtakio pagrindą - užpila 7 cm sluoksniu iš stambesnių statybinių atliekų: plytų nuolaužų, akmenų, stambios skaldos, šlako. Didesnius šio sluoksnio akmenis ar plytas deda prie iškasos kraštų, mažesnius - viduryje. Sluoksnis turi būti labai tankus ir standus, todėl jį irgi atsakingai sutankina.

4. Antras sluoksnis - smulki skalda ir žvyras (sluoksnio storis - 5 cm). Visus sluoksnius reikia gerai suplukti, šį - taip pat. Plukimo metu galima truputį drėkinti sluoksnį, kad būtų tankesnis.

5. Trečias sluoksnis - smėlis (maišytas su moliu bus labai patikimas). Sluoksnio storis - 1,5-2 cm. Supilus šį smėlio sluoksnį išlygina jį grėblių, palaisto ir sutankina.

6. Kai išdžiūs smėlio sluoksnis pilamas viršutinis sluoksnis - tako danga - smulkus arba vidutinis žvyras. Šio viršutinio sluoksnio storis turėtų būti apie 1,5-2 cm. Supilto žvyro dangą išlygina grėbliu ir sutankina.

Kai takas ir aikštelė įrengti - pats laikas pagalvoti apie jų apšvietimą.

 

Gyvatvorė

Planuodamas sukurti gyvatvorę sklype, šeimininkas turi įdėti į jos auginimą ir gerų gražių formų palaikymą nemažai pastangų. Nepakanka tiesiog išsirinkti ir pasodinti tinkamus augalus. Svarbu dar turėti nuoseklų norą paversti augančią į visas puses žalią masę (masyvą) gražia ištakia siena tam skirtų įrankių pagalba.

Gyvatvorės ateitis priklauso nuo teisingo jos sukuriančių augalų pasodinimo. Jeigu ją sudaro ne vienos rūšies augalai, reikia atsižvelgti į jų metinį prieaugį. Geriausia, jei jie augtu vienodu intensyvumu, tada augant neūksmins vieni kitus. Augalai maišytai gyvatvorei parenkami, atsižvelgiant į jų vienodą tinkamumą dirvos sudėčiai ir laistymui - juk jiems teks augti kaimynystėje.

Populiarūs gyvatvorių augalai: tujos, kadagiai, kiparisai, gudobelės, lanksvos.

• Lapuočius, skirtus gyvatvorei, galima sodinti pavasarį (balandis-gegužė) ir rudenį (rugsėjis-spalis).
• Spygliuočiai geriausiai prigyja, sodinami rugpjūtį.
• Augalus su šaknim konteineriuose, galima sodinti praktiškai bet kuriuo metų.

Gyvatvorės augalus sodina ne į atskiras duobes, o į tranšėjas, tam, kad gyvatvorė būtu vientisu masyvu. Tranšėjos plotis turi sudaryti 50 cm, gylis - 60 cm. Konkretūs dydžiai priklauso nuo šaknų sistemos, esant reikalui plotį ir gylį galima padidinti, bet ne sumažinti. Į iškastą tranšėją dedamas kompostas, smėlis, mineralinės trąšos (jų individualus kiekis priklauso nuo kiekvienos augalų rūšies). Augalai sodinami pagal liniją, kuri lemia būsimos gyvatvorės grožį. Sodinamų augalų tankumas priklauso nuo jų savybių: lajos pločio, ūksmingumo, metinio prieaugio.

Gyvatvorės genėjimas būna dviejų rūšių: formuojantis ir palaikantis. Lapuočių gyvatvorių genėjimo technologija skiriasi nuo spygliuočių veislių genėjimo.

Lapuočių gyvatvorės formuojantis genėjimas. Pirmoji (ir pati svarbiausia) gyvatvorės formavimo procedūra atliekama iš karto po to, kai augalas sėkmingai prigijo ir sužėlė. 10-15 cm nuo žemės aukštyje pagrindinis kamienas genimas sekatoriumi arba genėtuvu. Po šio genėjimo išdygsta masė jaunų atžalų (ūglių), kurie ir bus kuriamos gyvatvorės skeletu (taip vadinamos skeletinės šakos). Taip pat šis genėjimas neleidžia susidaryti tuštumai gyvatvorės viduje. Procedūrai geriausia atlikti pavasarį, tada augantys ūgliai turės pakankamai laiko susiformuoti iki žiemos "miego".

Spygliuočių gyvatvorės formuojantis genėjimas. Pirmąjį formuojantį genėjimą (jaunam kamienui iki 3 metų) atlieka, kaip visada, sodo genėtuvu po sėkmingos augalo adaptacijos šiame sklype. Kamienas genimas 10-15 cm nuo žemės. Sekantys formuojantys genėjimai vyksta kasmet gegužės mėnesį. Vienmečiai šoniniai ūgliai genimi dviem trečdaliais, viršūniniai ūgliai - trečdaliu. Kai augalas pasiekia reikiamo aukščio ir tankumo, sodininkas atlieka galutinį formuojantį gyvatvorės genėjimą su šablonu ir krūmapjove.

 

Tvenkinys landšafte

Tvenkinio forma ir dydis. Jeigu nesate nei specialistas, nei kraštovaizdžio dizaineris, geriau rinktis paprastų geometrinių formų - stačiakampis, skritulys, ovalas. Dydis pasirenkamas laisvai - pvz., 2 m ilgio ir 1,5 m pločio (3 m²), apie 1-2 m skersmens, 45-70 cm gylio. Gylis gali tiesiogiai priklausyti nuo ploto - pvz., 3-6 m² tvenkinys turėtų būti 45-50 cm gylio, o nuo 9 m² - iki 70 cm, nes, didesniam plotui reikia didesnio gylio.

Vieta tvenkiniui. Plotą, skirtą tvenkiniui reikia išvalyti nuo augmenijos. Vieta turi būti netoli vandentiekio, bet kuo toliau nuo medžių, norint apsaugoti tvenkinį nuo šaknų, kritusių lapų, dumblių susidarymo.

Medžiagos tvenkinio įrengimui. Paprastas tvenkinys nereikalauja brangių medžiagų. Jam įrengti pakanka smėlio, molio, žvyro, plėvelės (dugnui iškloti), natūralių akmenų, kartais betono plytelių.

Molis ar plėvelė? Tvenkiniui svarbu, kad jo vanduo neįsigertų pro dugną į gruntą. Šias hidroizoliacines funkcijas atlieka plėvelė, kuria išklojamas dugnas, arba kitas variantas - supluktas molio sluoksnis dugne.

Kalbant apie plėvelę, verta žinoti, kad paprasta polietileninė plėvelė nėra pakankamai patvari, todėl patariame rinktis storą polivinilchloridinę plėvelę (PVC). Kitas variantas - speciali elastinga butilkaučiukinė guma iki 0,8 mm storio, atspari karščiui ir šalčiui. Atkreipkite dėmesį į plėvelės spalvą - juoda plėvelė greičiau įkaista, todėl su ja įšils ir vanduo.

Kaip apskaičiuoti reikiamą plėvelės plotą tvenkinio įrengimui? Matuojame busimo tvenkinio ilgį ir plotį. Prie kiekvieno skaičiaus pridedame padvigubintą gylį ir gauname reikiamą plėvelės plotą. Pvz., tvenkiniui 2 x 1,5 m dydžio ir 70 cm gylio prireiks 3,4 x 2,9 m plėvelės (2 m + 0,7x2 = 3,4 m ir 1,5 m + 0,7x2 = 2,9 m). Ant krantų plėvelė turi užeiti su 15-20 cm atsarga.

 

Tvenkinio įrengimas

Atkreipkite dėmesį į tvenkinio duobės profilį - vienas iš populiarių variantų yra panašus į lėkštę su povandeninėmis terasomis augalams susodinti. Lentynėlių gylis -apie 25 cm, plotis 20-25 cm. Sienelių nuolydis - 20°. Jeigu gruntas smėlinis, nuolydis daromas didesnis - 35-40°.

1. Pasirinkus tokią tvenkinio konfigūraciją iš pradžių iškasamas 25 cm gylio pirmą aukštą su reikiamo nuolydžio sienelėmis.

2. Pažymimas antrojo, gilesnio tvenkinio aukšto perimetras 20-25 cm atstumu nuo sienelių. Iš duobės išima gruntą iki reikiamo gylio dugno. Patariame kasti 20-25 cm giliau, nes vėliau į dugną pilsite du sluoksnius smėlio po 10 cm. Nuo dugno pašalina šaknis, aštrius akmenis, kurie gali pažeisti plėvelę. Dugną išlygina, sutankina.

3. Duobės viršuje, visu perimetru nuima 5 cm storio, 15-20 cm pločio velėnos sluoksnį plėvelės kraštams paslėpti, prispaudus akmenimis ar plytelėmis.

4. Suplūktą dugną ir šlaito lentynėles užpilkite drėgnu smėliu. Jo sluoksnis - iki 10 cm (ant lentynėlių - iki 5 cm). Smėlio sluoksnį suplūkite ir išlyginkite.

5. Smėlio sluoksnį apkloja plėvelę. Išlygina visus jos nelygumus ir klosteles. Plėvelės kraštus ant krantų prispaudžia plokščiais akmenimis, plytomis, betono plytelėmis. Plėvelei geriau būti ne įtemptai, o laisvesnei.

6. Dugną, apklotą plėvele, užpila antru sluoksniu švaraus upės smėlio (iki 10 cm). Šio sluoksnio dėka ir plėvelė bus apsaugota iš viršaus, ir tvenkinio dugnas atrodys kaip natūralus. Vietoj smėlio galima panaudoti smulkaus žvyro sluoksnį, iš kurio pašalinti aštrūs akmenukai.

7. Plėvelės kraštus apkarpo, paliekant 15-20 cm krantams. Visu tvenkinio duobės perimetru prispaudžia jos kraštus įdubose iš po nukastų velėnų natūraliais plokščiais akmenimis, betono plytelėmis, sukurdami savotišką bordiūrą. Galima prispausti tos pačios velėnos nukastais sluoksniais.

Jeigu vietoje plėvelės naudojamas molio sluoksnis, tuomet duobė kasama 30 cm didesnė už planuotus dydžius dėl kelių sluoksnių molio ir smėlio. Duobės dugną ir sieneles suplūkus, kloja pirmą riebaus molio sluoksnį (10-15 cm). Molis turi būti minkytas - jį skiedžia vandeniu iki tešlos pavidalo, tinkama konsistencija - kai nelimpa prie kastuvo. Pirmas molio sluoksnis išlyginamas, sudrėkinamas ir džiovinamas. Išdžiūvus pirmam sluoksniui klojamas antras analogiško molio sluoksnis (10 cm). Į antrą molio sluoksnį kartais įmaišo žvyro ir stambaus smėlio. Trečią sluoksnį sudaro smėlis arba smulkus žvyras. Storis - iki 10 cm.

8. Nutiesus žarną į įrengtą tvenkinio duobę įpila vandenį. Nustoja pilti, kai vandens prisipils tiek, kad iki bordiūro liks 5-10 cm. Pripildžius tvenkinį pirmą kartą, prasidės susidrumstimas, vanduo keletą dienų bus drumstas - tai natūralu ir netrūkus praeis.

Vandens pertekliai. Persipylimo sistema. Vandens perteklius, atsiradusius po ilgių lietų ir pan., galima pašalinti įrengus parsipylimo vamzdį, kuriuo vanduo, viršijantis leistiną lygį, nukreipiamas į sugėrimo duobę arba į drenažo šulinėlį, pripildytą skaldos, žvyro ir akmenų.

Vamzdis ir sugėrimo duobė. Viršutiniame tvenkinio krašte, esančiame virš vandens lygio, daroma anga, į kurią įstatomas vamzdis, po žeme vedantis į sugėrimo duobę šalia tvenkinio. Duobės dugnas drenuotas, užpildytas skalda, akmenimis. Sugėrimo duobės apimtis - 1 m³. Ant persipylimo vamzdžio galo, esančio tvenkinyje, užmautas antgalis su filtru nuo užsiteršimo.

Vamzdis ir drenažo šulinėlis. Panašiai - iš viršutinio tvenkinio krašto lygiagrečiai žemes paviršiui nutiestas požeminis persipylimo vamzdis su filtru. Antras vamzdžio galas - 1 m gylio šulinėlyje, duobėje, lygi kraštų užpildytame skalda, žvyru, akmenimis.

 

Populiarūs tvenkinių augalai

Vandens lelija, ajeras, bėžis, švendrai, nendrės, meldai, pelkinis žinginys, puriena, irisas, papliauška, burbulis, šiurpis, balinis hiacintas, trindažolė.

Vandens lelija. Ši tikra vandens augalijos karalienė ne tik puošia, bet ir išvalo vandenį nuo dumblių. Užtai ir poreikiai jos karališki - 1,5-2 m² vandens paviršiaus ir mažiausiai 4-5 valandų saulės šviesos. Žydi nuo liepos iki rudens. Žiedai išsiskleidžia rytą, susiglaudžia vakare.

Ajeras. Gerai išvalo vandenį. Lapai šviesiai žali, žiedai gelsvi. Nereiklus, lengvai dauginasi.

Bėžis. Ilgi stiebeliai su baltai rožiniu žiedynu. Gėlininkai rekomenduoja jį sodinti vieną, be kaimynystės.

 

Tvenkinio augalų sodinimo gylis:

• Žemaūgiai balų augalai nėra reiklūs, jiems pakanka 10-15 cm vandens.
• Vidutinio ūgio augalams (bėžiui, švendrams) gali prireikti 40-50 cm gylio.
• Vandens lelijos - nuo 50 iki 70-80 cm gylyje.

 

Parengė P. Š.