Nuo 2023 m. sausio 22 d. prasidėjo Triušio metai pagal Rytų astrologinį kalendorių. Todėl triušiai šiais metais turi būti ypatingai lepinami.

Triušiai užima antrą vietą Europos Sąjungoje pagal auginimo dažnumą tarp kitų ūkinių gyvūnų - skelbiama Europos Parlamento pranešime. Visame pasaulyje triušiai yra ketvirti pagal auginimą ūkiuose. ES triušių ūkiams keliami tam tikri aukšti auginimo ir priežiūros reikalavimai, kurie skiriasi nuo standartų už ES ribų. Didesnę dalį triušių Europoje augina mėsai, todėl vartotojus-europiečius, perkančius šią mėsą, labai domina kokiomis sąlygomis buvo auginami triušiai. 

 

Triušių veislės

Priklausomai nuo tolesnės pramoninio panaudojimo paskirties triušiai gali būti auginami mėsai, kailiui ir pūkams. 

Triušininkystės ūkiuose Europoje, siekiant intensyvaus pramoninio produktyvumo, auginamos tos mėsinių triušių veislės, kurių augimas ir brendimas vyksta žymiai sparčiau. Taip pat mėsai veisiamos komercinės hibridinės veislės, nors ES triušininkystės standartai to nerekomenduoja ir kreivai žiūri į grynos veislės “sugadinimą”: hibridų mėsos ir kailių kokybė yra prastesnė. 

Atsižvelgiant į veislei būdingą ilgaausio kūno dydį ir auginimo tikslą, triušių veislės Europoje grupuojamos į smulkias, vidutinio dydžio ir stambias. 

Stambios triušių veislės	Vidutinio dydžio triušių veislės	Smulkios triušių veislės
Belgijos milžinas, Prancūzijos avinas, Vokietijos dėmėtasis milžinas	Burgundijos mėlynasis, Naujosios Zelandijos baltasis, Naujosios Zelandijos raudonasis, Kaliforninis triušis, Vienos mėlynasis, Didysis šviesiai sidabrinis, Kiškinis triušis, Didžioji šinšila	Ugninis triušis, Olandas

 

Belgijos milžinai. Kūno ilgis - apie 65-70 cm, ausų – 17-19 cm. Tikri milžinai, kurių svoris siekia 7-8 kg (kartais 10-12 kg). Subrendusi patelė atsiveda 6-8 jauniklių vadą. 7 kg masės belgų milžinai pasiekia devintame gyvenimo mėnesyje. Šios veislės triušiai yra labai ramūs ir neagresyvūs, todėl neretai juos laiko namuose kaip augintinius, pvz., vietoj katino. 

Belgų milžinas

Prancūzijos avinai. Veislė atsirado sukryžminant Belgijos milžinus su anglų nulėpausiais triušiais. Suaugusio “kraliko” svoris – 5 kg, kūno ilgis – 60-70 cm, kailio ilgis – 3 cm. Auginami mėsai ir dekoratyviniams tikslams. Patelės produktyvumas – 5-8 jaunikliai. 

Prancūzų avinas

Vokietijos dėmėtieji milžinai. Šiai veislei būdinga balta kailio spalva su juodom ausim, juodom dėmėm aplink akių ir nosies, juoda juosta išilgai nugaros. Kūno ilgis – apie 65-70 cm, kailio ilgis – 3,5 cm. Pusantrų metų triušis sveria 6 kg (kartais iki 10 kg). Vada – 6-8 jaunikliai.  

Vokietijos dėmėtasis milžinas

 

Triušių maitinimas

Triušių mityboje reikia vengti skurdaus maisto asortimento, maisto monotonijos. Nuolatinis maisto vienodumas ir monotonija pažeidžia medžiagų balansą triušių organizme. Visuomet įvairinkite maistą, pašarus – įvairumas triušiams labai svarbus. 

Egzistuoja klaidinga nuomonė, kad triušius galima šerti vien tik kiaulių kombinuotais pašarais. Bet tokiuose pašaruose yra labai mažas kiekis ląstelienos – svarbaus komponento, reikalingo triušiams sklandžiam virškinimui. Ląstelienos trūkumas sukelia triušiams viduriavimą ir sumažina reprodukcinį produktyvumą. Geriau kombinuotus kiaulių pašarus maišyti su šienu. 

Triušių šėrimo metu būtina atsižvelgti į patelės “daugiavaikystę”. Patelė su 11 jauniklių suėda 30 % daugiau už patelę, turinčią tik 5-6 jauniklius. Būtų neteisinga ir pirmai, ir antrai sušerti po vienodas porcijas. 

Patarimas: praėjus 2-3 dienoms po gimimo persodinti 2-3 jauniklius iš pernelyg didelės vados į mažavaikės patelės lizdą – sulyginti kiekį. 

Geriausi pašarai triušiams. Triušių mėgstamiausios žolės – dobilas, bandvikis (esparcetas), varputis, liucerna. Dobilą ir bandvikį triušai ėda mieliau už liucerną. Žoliniai pašarai turi ir pranašumų, ir trūkumų. Pvz., pernelyg gausus ir nuolatinis žaliojo dobilo kiekis racione mažina patelių reprodukcines funkcijas ir vaisingumą. O bandvikio sėklų monotonija sukelia persileidimus patelėms antroje nėštumo pusėje bei paralyžių.

Liucernoje yra gausus kiekis būtinos triušiams ląstelienos (20-30 %) ir proteino (14-18 %). Galima pasigaminti pašarų, granulių, kuriuose būtų 50 % liucernos, 40 % varpinių augalų koncentratų, 10 % proteininių pašarų (pupų grūdų, sėklų išspaudų).

Naudingi grūdiniai pašarai triušiams – aviža, miežis, kviečiai, žirniai. Bet su tam tikrais apribojimais. 

• Avižos teigiamai veikia reprodukcinę funkciją (su sąlyga, jeigu jas maišyti su kitais pašarais, vengiant monotonijos).
• Kviečių monotonija sukelia triušiams pilvo pūtimą, sutrikdo mineralų apykaitą.
• Sėlenos stimuliuoja pieno produktyvumą.
• Miežis pagerina triušių virškinimą, ypač naudingas patelėms laktacijos metu ir jaunikliams penimo metu. Bet - miežio monotonijos reikia vengti.
• Kukurūzų riebalai naudingi laktuojančioms patelėms ir jaunikliams iki 2 mėn., bet kukurūzų monotonija sukelia nutukimą.

Kopūstai – klaidinga nuomonė būtų laikyti juos pagrindiniu ir tipiniu triušių pašarų. Kopūstuose nepakanka visų būtinų maistinių elementų, ilgaausiams kopūstai sukelia virškinimo sistemos sutrikimus. Bet kopūstais galima laikinai pakeisti liucerną. Arba galima sušerti žiemą kaip žaliąjį pašarą, bet vengiant monotonijos.

Vandens poreikis. Dalis triušių augintojų kartais vadovaujasi klaidinga nuomone: “Triušis vartoja mažai vandens. O jeigu jį šerti sodriais pašarais ir sultinga žole – poreikis gerti dingsta”.

Triušių vandens poreikis priklauso nuo maisto, fiziologijos, orų: 

• Penimas triušis suvartoja vandens 1,5 karto daugiau už sausą pašarą (200-350 g vandens).
• Patelei laktacijos metu (kai jos liaukos gamina pieną ir ji žindo), šeriamai sausu maistu, esant karštiems orams, reikia 900-1000 ml vandens kasdien. 

Kai triušiams trūksta vandens jie mažai ėda – dėl to sumažėja jų produktyvumas. Be vandens prasideda kanibalizmo atvejai tarp triušių, inkstų susirgimas, patelės atsisako žindyti jauniklius, o esant karštiems orams - persileidimai nėščioms patelėms, lytinio potraukio sumažėjimas patinams, sterilumas (nevaisingumas). Ypač smarkiai vandens neturėjimas kenkia jaunikliams.

Vandens kokybė irgi turi reikšmę. Jauniklius žudo purvinas vanduo purvinuose induose, pūvantys maisto likučiai šiltame vandenyje. Pastebėta, kad šeriant triušius burokėliais vandens poreikis tikrai sumažėja.

 

Automatinės girdyklos ir šėryklos triušiams

Šiais laikais triušių šėrimą ir girdymą galima automatizuoti, taupant savo laiką. Automatinių girdyklų ir šėryklų dėka triušis neliks alkanas ar ištroškęs, jeigu augintojas nespėjo laiku duoti maisto ir vandens.

Pavyzdžiui - automatinės girdyklos triušiams, veikiančios nipelio principu. Nipelis gali būti iš nerūdijančio plieno apsaugai nuo apgraužimo. Kai triušis norės gerti, jis paspaus nosimi kišantį iš nipelio svarelį į viršų. Tuomet iš girdyklos nipelio pradės varvėti vandens čiurkšlė. Svareliui nusileidus į pradinę padėtį čiurkšlė automatiškai nutraukiama. 

Automatinės girdyklos nipelį galima įsukti į plastikinį vandens tiekimo vamzdį, nutiestą specialiai į triušių auginimo vietą, pragręžus vamzdyje tinkamo skersmens angą. Kitas nipelines girdyklas galima naudoti, įsukus į didelio plastikinio butelio kamštį (1-5 l talpos), tik tokiu atveju vandens kiekis bus ribotas (tiek, kiek leidžia butelio talpa). 

Automatinės šėryklos triušiams yra 2-4 skyrių talpos su dangteliais, skirtos keliems triušiams. Automatinių šėryklų konstrukciją sudaryta iš 2 dalių - tiektuvo ir dubens. Veikimo metu, kai triušiai ėda maistą, vyksta automatinis pašaro kiekio papildymas iš tiektuvo į dubenį. Kai triušiai neėda šėryklos skyriai yra uždaryti dangteliais, saugančiais maistą nuo pašalinių medžiagų, purvo ir šiukšlių. 

 

Triušių veisimas, kergimo patarimai

Veislinis triušio patinas. Kaip atrinkti geriausią:

• Reprodukcinį patino naudojimą galima pradėti, tik sulaukus 7-8 mėnesių amžiaus, bet ne anksčiau.
• Nepakankamai nupenėtas liesas patinas – išbrokuojamas, nes dažniausia būna silpnos sveikatos, serga. 
• Pernelyg įmitęs, storas patinas – prastas “gamintojas”. 
• Išbrokuoja tuos patinus, kurie fiziškai silpni sukergimo atžvilgiu.
• Netinka patinai, nuo kurių anksčiau buvo gimę nesveiki jaunikliai su išsigimimais arba negyvagimiai. 

“Naujokui” leidžiami 1-2 poravimosi aktai kas antrą dieną. Jaunam “naujokui” pirmiems kergimams reikia parinkti suaugusias ramias pateles, akivaizdžiai nusiteikusias poruotis. 

Suaugusiam patyrusiam patinui – daugiausia 3 aktai per dieną su 1-2 “poilsio dienomis” po to. Ne daugiau 5 kergimų per savaitę. Pernelyg išnaudojant veislinį patiną pastebėta, kad patelės rečiau nuo jo pastoja, o jauniklių sveikatą silpna. 

Triušio patelė. Kurią išbrokuoti:

• Patelė išbrokuojama, jeigu 2-3 kartus iš eilės nesugebėjo pastoti. 
• Išbrokuojama ir jeigu jau 2 kartus atsivedė labai mažą vadą (arba nesveiką vadą). 

 

Triušių laikymo sąlygos ir narvai

Kai kuriose ES šalyse priimtas sprendimas atsisakyti auginti triušius narvuose: pvz., nuo 2012 m. Austrijoje mėsinius triušius draudžiama auginti narvuose, o Belgija planuoja iki 2025 m. uždrausti narvus triušiams, perkeliant auginimą į ekologiškus kolektyvinius triušių lauko parkus, kuriuose natūraliai auga žolė. Erdviuose lauko parkuose triušiai jaučia didesnį komfortą ir judėjimo laisvę. 

Triušių laikymas grupiniuose aptvaruose vietoj narvų, nors ir atrodo erdvesne alternatyva, bet turi tam tikrų trūkumų – ilgaausiai jose neretai susižeidžia, erdviame aptvare sunkiau užtikrinti higienos normų laikymąsi dėl paliekamų triušių išmatų, per kurias gali plisti įvairios infekcijos.  

Norint auginti mėsinius triušius narvuose turi būti užtikrintas pakankamas laisvos erdvės kiekis kiekvienam triušiui – grindų plotas 1 subrendusiam gyvūnui turi būti ne mažesnis negu 0,5-0,65 cm² (jaunikliams – nuo 0,1-0,15 cm² kiekvienam). Grindims naudojamas vielinis tinklas su 20 x 20 mm akytumu. Narve būtinai turi stovėti atskiras indas vandeniui ir indas pašarams. 

Narvo matmenys skiriasi priklausomai nuo triušių veislės stambumo:

Veislės	Ilgis	Plotis	Aukštis
Stambios	1 m	0,8 m	0,7 m
Vidutinio dydžio	0,8 m	0,6 m	0,6 m
Smulkios	0,6 m	0,6 m	0,5 m

 

Triušiai yra labai jautrūs netinkamoms auginimo sąlygoms – pvz., jiems gali prasidėti letenų tinimas dėl apribotos judesių laisvės ir nuolatinio tupėjimo ant narvų grindų tinklo. Narve triušiai suserga ir kvėpavimo ligomis. 

Tinkamas narvo dydis priklauso nuo triušio amžiaus ir svorio. Narvas neturi riboti galimybę nevaržomai daryti būtinus judesius: stovėjimą ant užpakalinių letenų, stovėjimą pakeltomis ausimis (ši atsargumo poza būdinga daugeliui triušių veislių), pasitempimus, atsitūpimus, apsisukimus ir šokinėjimą. Dėl šio judėjimo laisvumo stokos triušiams gali susilpnėti kaulai, pažeidžiamos pėdos ir letenos. Norint išvengti tokių traumų narve galima įtaisyti specialias pakojas, saugančias letenas nuo sužeidimų.

 

Triušių ligos

Triušių niežai arba psoroptozė yra viena iš dažnai pasitaikančių ligų. Niežais susirgusių triušių ausyse formuojasi dvokūs rudos sieros kamščiai kaip erkinio uždegimo pasekmė. Ligos simptomus išduoda pakreipta galvos padėtis. Susirgę triušiai gali infekuoti niežais kitus savo gentainius, todėl turi būti izoliuoti karantine. 

Miksomatozės ligą sukelia virusai vasaros metu. Dažniausia miksomatozė yra mirtina ir, laiku nesiėmus priemonių, gali išguldyti visą triušių ūkį. Lengvesnės miksomatozės atmainos atveju prarandama tik pusė triušių. Ligos simptomai – aukšta kūno temperatūra, užtinę ausys ir snukeliai, užsikemša nosys, matomas akių vokų uždegimas. Prevencijos priemonė – skiepai. 

Eimeriozė - liga, pakertanti triušių jauniklius iki 4 mėn. amžiaus. Ligos simptomai pasireiškia viduriavimu (kartais su krauju), apetito praradimu, pasyvumu ir apatišku elgesiu, pilvuko išsiputimu, traukuliais. Eimeriozę gali sukelti drėgmė, šviežio oro stoka, šalti skersvėjai, kontaktas su išmatomis. Ne visiems susirgusiems jaunikliams pavyksta išgyventi, stipresnius gydo vitaminais, antibiotiniais vaistais ir mineralais.