Per pastaruosius 300 metų Rusija dalyvavo daugiau nei 100 karų, konfliktų ar karinių operacijų. Vien su Turkija Rusija kariavo 12 kartų.  Triuškinantį pralaimėjimą Rusija patyrė tik dviejuose karuose. Tai Krymo karas ir karas su Japonija.  Nors  ir po tų pralaimėjimų Rusija po kiek laiko vėlėsi į karus su laimėjusiais priešininkais  ir išėjo su naujais teritoriniais laimėjimais.

    Krymo karas 1853 metais tapo netikėtumu tiek Rusijai tiek ir Europai. Tai buvo kruviniausias karas  tarp Napoleono karų ir Pirmojo Pasaulinio karo. Aukų skaičiumi jam artimas tik JAV pilietinis karas. Tuo tarpu pagrindiniai kariniai veiksmai pagrinde vyko labai nedidelėje teritorijoje, užkariavimai apsiribojo Sevastopolio ir kelių nedidelių miestų užėmimu.  Į sąjunginę koaliciją kartu su Turkija stojo Prancūzija ir Anglija, Austija užėmė priešišką Rusijai poziciją. 

Krymo karo priežastys

    Ruduo 1853-ųjų metais tapo lemtingu tašku Rusijos istorijoje, kai prasidėjo Krymo karas, kurio metu Rusija manė greitai pasieks lengvą pergalę. Osmanų imperija, tuo metu praradusi savo galią ir įtaką, tapo pagrindine kovos lauku tarp Europos valstybių – Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Konfliktas kilo, kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas III pareikalavo perleisti šventųjų Palestinos krikščioniškų vietų kontrolę Prancūzijai, o Rusija – sau. Osmanai pasirinko remtis prancūzais, kurie sulaukė Didžiosios Britanijos paramos, todėl Rusija paskelbė karą Turkijai ir įsiveržė į jos kontroliuojamas Dunojaus kunigaikštystes.

Tuo metu rusų visuomenė nematė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kaip rimtų priešininkų, manydama, kad Rusijos kariuomenė yra nenugalima. Ne tik ginkluotės ar karinio vadovavimo kokybė, bet abstrakčios ir beveik mistinės priežastys, tokios kaip „rusiška dvasia“ ar patirtis Napoleono karuose, buvo laikomos pagrindiniais nenugalimumo šaltiniais. Žiniasklaida to meto Rusijoje plačiai skleidė idėją, kad Rusijos kariuomenė yra nepajudinama jėga, kuri gali atremti bet kokį priešą, kaip 1812-aisiais per karą su Napoleonu.

Tačiau tikrovė nuo šių pasakojimų labai skyrėsi. 1812-ųjų karas buvo tik vienas iš Prancūzijos revoliucinių ir Napoleono karų epizodų (1792-1815), kuriuose Rusijos kariuomenė dažnai patirdavo pralaimėjimus. Prieš Napoleono įsiveržimą į Rusiją, rusai buvo sumušti Austerlice ir Friedlande. Net ir po Napoleono pabėgimo iš Rusijos jis sugebėjo dar kelis kartus nugalėti rusų-vokiečių pajėgas. Šie faktai buvo išstumti iš visuomenės atminties, sukuriant įspūdį, kad Rusijos armija nepatyrė sunkumų nuo Maskvos iki Paryžiaus.

Karinių nesėkmių serija

Pirmasis Krymo karo etapas, iki tiesioginio Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įsikišimo, rodė Rusijai sėkmę: jie užėmė daug teritorijų Dunojaus regione ir beveik visiškai sunaikino Osmanų laivyną Sinopo mūšyje. Tačiau jau 1854-ųjų vasarą, baimindamasi, kad į karą įsitrauks Austrija, Rusija paliko užimtas teritorijas. Atrodė, kad konflikto priežastys išsisprendė, tačiau Londono ir Paryžiaus visuomenė reikalavo tęsti karą. Sąjungininkai nusprendė imtis drąsaus žingsnio – išsilaipinti Kryme ir užimti Sevastopolį, pagrindinę Rusijos Juodosios jūros laivyno bazę.

Didžiulė sąjungininkų flotilė, susidedanti iš 360 laivų, daugiausiai – garlaivių, atvyko prie Krymo krantų 1854-ųjų rugsėjo mėnesį. Rugsėjo 13-ąją sąjungininkai užėmė Eupatoriją, o Rusijos laivynas, buvęs Sevastopolyje, nesiryžo kovoti išsilaipinimo metu. Iš čia prasidėjo žygis į pietus link Sevastopolio.

Rusijos armija, vadovaujama kunigaikščio Aleksandro Menšikovo, susidūrė su sąjungininkais prie Almos upės. Čia rusai užėmė aukštumas ir įrengė gynybos pozicijas, siekdami subalansuoti priešo kiekybinį pranašumą. Mūšis prasidėjo rugsėjo 20 dieną ir iškart pasirodė, kad sąjungininkai turi techninį pranašumą. Prancūzų lengvoji pėstininkija (zuavai) įveikė, atrodytų, neįveikiamą skardį ir pradėjo atakuoti rusų flangą. Nors rusų artilerija ir priešinosi, sąjungininkų naujieji šautuvai su Minjė kulkomis turėjo neįtikėtiną šaudymo nuotolį, kas leido sąjungininkams iš saugaus atstumo naikinti Rusijos pajėgas.

Sevastopolio apgultis

Po Almos mūšio sąjungininkai pasiekė Sevastopolį ir apgulė miestą rugsėjo 25 dieną. Nors miestas buvo gerai sustiprintas, sąjungininkai turėjo didžiulį pranašumą dėl modernios artilerijos ir ilgojo nuotolio ginklų, kurie sistemingai naikino rusų gynybos pozicijas. Sevastopolio apgultis truko beveik metus ir baigėsi rudų pasitraukimu iš miesto 1855 metų rugsėjo pradžioje. Nors rusai parodė neįtikėtiną narsumą gindami miestą, techninė sąjungininkų ginklų persvara buvo akivaizdi, o miestas galiausiai buvo priverstas kapituliuoti.

Franz Rubo panoraminio paveikslo "Sevastopolio gynyba" fragmentas.

Karo pabaiga ir pasekmės

Krymo karas oficialiai baigėsi 1856 metų kovo 30 dieną pasirašius Paryžiaus taikos sutartį. Rusija turėjo sutikti su griežtomis sąlygomis: buvo įsipareigota demilitarizuoti Juodosios jūros regioną, atsisakyti pretenzijų į valdžią Moldavijoje ir Valakijoje bei pripažinti Osmanų imperijos teritorinį vientisumą.

Rusija kare neteko apie 500 tūkst. karių, daugiausiai dėl ligų ir prasto aprūpinimo, o sąjungininkai – apie 370 tūkst.

Taikos sąlygos Rusijai ilgai negaliojo, po Prancūzijos-Prūsijos karo 1870-1871 metais, Rusija paskelbė, kad nebepripažįsta Juodosios jūros demilitarizavimo sąlygų. Realiai Rusija iš karto ignoravo dalį sutarties sąlygų kaip pavyzdžiui Sevastopolio apsauginių įtvirtinimų išardymą ir naujų nestatymą. 

Krymo karas tapo rimtu Rusijos atsilikimo karinės technologijos srityje rodikliu ir paskatino vidaus reformas, ypač karinėje srityje, kurios galiausiai prisidėjo prie baudžiavos panaikinimo ir kitų didžiųjų XIX a. reformų Rusijoje. 1877 metais kilusiam naujam karui  su Turkija, Rusija pasiruošė geriau. Kariuomenė buvo modernizuota, formuojama visuomenės nuomonė Europoje, užsitikrintas neutralumas su Austrija. Rusija  triuškinančiai laimėjo, priartėdama net prie paties Konstantinopolio. 

Įdomu tai, kad Didžioji Britanija paskutinius Krymo karo kreditus išmokėjo tik 1880 metais.