Arbūzai (Citrullus lanatus) priklauso moliūginių (Cucurbitaceae) šeimai. Jų gimtinė – Kalahario dykuma, esanti pietinėje Afrikos dalyje. Archeologiniai radiniai rodo, kad arbūzai buvo auginami Senovės Egipte jau prieš 4000 metų. Iš Afrikos arbūzai plito į Viduržemio jūros regioną, Aziją ir Europą. Į Lietuvą arbūzai atkeliavo palyginti neseniai, tačiau dėl klimato šiltėjimo ir naujų, ankstyvesnių veislių atsiradimo, jų auginimo perspektyvos vis gerėja.

Lietuvai tinkamos arbūzų veislės 

• „Karistan F1“:
  • Ankstyva hibridinė veislė, tinkama auginti šiltnamiuose ir lauke.
  • Vaisiai dideli, ovalūs, sveria 8-10 kg.
  • Minkštimas ryškiai raudonas, saldus, traškus.
  • Veislė atspari pagrindinėms moliūginių augalų ligoms.
• „Melania F1“:
  • Labai ankstyva hibridinė veislė, derėti pradeda jau 60-65 dieną po daigų pasodinimo.
  • Vaisiai ovalūs, tamsiai žali, su šviesiomis juostomis, sveria 6-8 kg.
  • Minkštimas raudonas, saldus, aromatingas.
  • Veislė pasižymi dideliu atsparumu ligoms ir nepalankioms oro sąlygoms.
• „Boston F1“:
  • Vidutinio ankstyvumo hibridinė veislė, tinkama auginti lauke ir šiltnamiuose.
  • Vaisiai apvalūs, tamsiai žali, su ryškiai raudonu, saldžiu minkštimu, sveria 7-9 kg.
  • Veislė derlinga, atspari transportavimui.

Vieta arbūzų  sodinimui 

Arbūzai mėgsta šilumą ir saulę. Jiems reikia bent 8–10 valandų tiesioginių saulės spindulių per dieną. Sodinimo vieta turi būti apsaugota nuo šiaurės ir rytų vėjų. Geriausiai tinka pietinė ar pietvakarinė sklypo pusė. Jei įmanoma, rekomenduojama arbūzus auginti paaukštintose lysvėse, kurios greičiau įšyla.

Dirvožemis arbūzams

Arbūzams tinkamiausias lengvas, purus, smėlingas priemolis, gerai drenuojamas dirvožemis. Optimalus rūgštingumas – pH 6,0–7,0. Humuso kiekis turėtų būti ne mažesnis kaip 4–5 %. Svarbu, kad dirvožemis būtų gerai drenuojamas, nes arbūzai nepakenčia užmirkimo. Mineralinių medžiagų santykis NPK (azotas, fosforas, kalis) turėtų būti 1:2:2. Svarbiausi mikroelementai – magnis, kalcis, geležis, cinkas. Prieš sodinant dirvą reikia gerai paruošti: išpurenti, pašalinti piktžoles, patręšti kompostu ar perpuvusiu mėšlu (4–6 kg/m²).

Arbūzų daiginimas

Arbūzų sėklas daiginti reikėtų balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Daigyklose optimalus dirvožemis – durpių ir smėlio mišinys (1:1) arba specialus substratas, skirtas daiginimui. Daigams reikia daug šviesos (14–16 valandų per parą) ir šilumos (25–28 °C). 30 laipsnių temperatūra gali būti per didelė, ypač jei daigai gauna nepakankamai šviesos. Sėklos sudygsta per 7–10 dienų. Daigus reikia reguliariai laistyti, bet ne perlaistyti.

Arbūzų sodinimas lauke

Daigus į lauką galima persodinti gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje, kai praeina šalnų pavojus ir dirvos temperatūra pasiekia 15–18 °C. Optimali oro temperatūra persodinimo metu – 20–25 °C. Jei orai vėsūs, daigus reikia pridengti agroplėvele. Atstumas tarp sodinukų turėtų būti 1–1,5 m, tarp eilių – 1,5–2 m.

Arbūzų priežiūra

• Laistymas: Arbūzus reikia reguliariai laistyti, ypač žydėjimo ir vaisių augimo metu. Laistyti reikėtų gausiai, bet retai, kad dirva būtų drėgna, bet ne permirkusi. Laistyti reikėtų šiltu vandeniu, vengiant vandens patekimo ant lapų.
• Genėjimas: Arbūzų stiebų trumpinti nereikia, nes tai gali sumažinti derlių. Galima pašalinti tik šoninius ūglius, kurie neveda vaisių. Taip pat reikėtų pašalinti perteklinį žiedų kiekį, paliekant 2–3 vaisius ant vieno augalo.
• Mulčiavimas: Dirvos mulčiavimas šiaudais ar juoda agroplėvele padeda išlaikyti drėgmę, apsaugo nuo piktžolių ir pakelia dirvos temperatūrą.

Arbūzų tręšimas

Arbūzus reikia tręšti 3–4 kartus per sezoną.

• Pirmą kartą – prieš žydėjimą, naudojant kompleksines trąšas su didesniu fosforo kiekiu.
• Antrą kartą – žydėjimo pradžioje, naudojant trąšas su didesniu kalio kiekiu.
• Trečią kartą- vaisių augimo metu, naudojant kalio ir magnio trąšas.
• Ketvirtą kartą- vaisių brendimo metu, naudojant kalio trąšas.
• Tinka kompleksinės trąšos, skirtos moliūginiams augalams, taip pat organinės trąšos – kompostas, perpuvęs mėšlas, pelenai.

Arbūzų kenkėjai ir ligos 

• Kenkėjai: Amarai, voratinklinės erkės, šliužai, spragšiai. Kovos priemonės: insekticidai, biologinės priemonės (boružės, auksaakiai), mulčiavimas.
• Ligos: Miltligė, fuzariozė, antraknozė, šaknų puvinys. Prevencijai svarbu laikytis sėjomainos, naudoti sveiką sėklą, purkšti augalus fungicidais, užtikrinti gerą dirvos drenažą.