Senų grindų šlifavimas nebūtinai pigesnis nei naujų grindų klojimas, tačiau daugeliu atvejų po senais dažais slepiasi vertinga, tvirta ir graži mediena, kurią galima visiškai atgaivinti. Nušlifavus seną sluoksnį paviršius tampa vientisesnis, švaresnis ir išryškėja tikrasis medienos raštas. Tinkamai parinkti įrankiai ir nuosekli darbų seka leidžia atkurti net labai senas ir kelis kartus dažytas grindis, o rezultatas dažnai tampa toks, lyg grindys būtų ką tik paklotos.

Būgninis šlifuoklis grindims

Būgninis šlifuoklis yra pagrindinis įrankis, kuriuo atliekamas pirmasis ir svarbiausias šlifavimas. Jo paskirtis – nuimti senus dažus, laką ar kitą dangą, išlyginti paviršiaus nelygumus ir paruošti medieną tolimesniems etapams. Kadangi būgninis šlifuoklis pjauna daug ir greitai, dirbant su juo didžiausią riziką kelia netolygus judėjimas: jei būgnas nuleidžiamas per staigiai arba įrankis palaikomas vienoje vietoje, išmušamos gilaus profilio duobutės.

Šlifavimo juostos parenkamos pagal situaciją. Jei ant grindų yra storas aliejinių dažų sluoksnis, pradedama nuo 24 grūdėtumo juostos – tai padeda greitai nuimti stingusius, sukietėjusius sluoksnius. Jei sena danga plonesnė, pradinis rupumas gali būti 36. Toliau paviršius valomas vidutinio rupumo popieriumi, dažniausiai 60, o išlyginimui naudojama apie 100 grūdėtumo juosta. Dirbama tolygiai, lėtu, pastoviu tempu, visada judant į priekį – sustoti su nuleistu būgnu negalima.

Po kiekvieno rupumo keitimo paviršius sausai išsiurbiamos dulkės. Grindų plauti negalima, nes drėgmė iškelia plaušelius ir šlifavimo popierius pradeda kimštis. Tam naudojamas galingas statybinis dulkių siurblys – buitiniai tokios apkrovos neatlaiko.

Dažų nuėmimas  nuo medinių grindų

Kai būgninis šlifuoklis paruoštas ir parinktas tinkamas rupumas, atliekamas pirmasis tikras grindų šlifavimas. Jis vyksta trimis etapais – skirtingomis kryptimis, kad paviršius būtų išlygintas tolygiai per visą plotą.

Filmas apie grindų šlifavimą papildo šį straipsnį. Čia pamatysite kaip keičiamas šlifavimo popierius, kaip teisingai dirbti su būgniniu šlifavimo aparatu. Filmas instrukcija kaip teisingai nuišlifuoti medines grindis. 

Pirmiausia grindys šlifuojamos įstrižai lentų sudėjimo krypčiai. Tai padeda tolygiau nuimti seną dangą visame paviršiuje, nes šlifuoklis perbėga per lentų sujungimus ne ta pačia kryptimi kaip medžio plaušelis. Ši kryptis sulygina vietas, kur lentos yra šiek tiek nevienodo aukščio – jos natūraliai „užsistovėjo“ per laiką.

Pirmas praėjimas įstrižai grindų klojimo krypčiai 24 rupumo popieriumi. 

Antras etapas atliekamas statmena kryptimi. Tokiu būdu pašalinamos žymės, kurios liko nuo įstrižo šlifavimo, ir paviršius sulyginamas dar tolygiau. Ši kryptis ypač efektyvi, jei grindys senos ir lentų aukščiai skiriasi keliais dešimtosiomis milimetro.

Tik po šių dviejų etapų pereinama prie šlifavimo išilgai lentų. Tai yra paruošiamasis etapas kitų įrankių darbui – paviršius tampa lygus, vientisas ir nebemato „bangavimo“. Išilginis šlifavimas pašalina visas ankstesnių etapų šlifavimo juostas ir palieka medieną paruoštą tolesniam darbui – kraštų šlifavimui, ekscentriniam sulyginimui ir galiausiai baigiamajam etapui.

Grindų kraštų šlifavimas diskiniu šlifuokliu

Kai centrinė grindų dalis nušlifuota, prie sienų lieka keli centimetrai, kurių būgninis šlifuoklis nepasiekia. Kraštų šlifavimui naudojamas diskinis šlifuoklis. Diskas yra  ant ilgesnio korpuso, todėl gali palįsti po radiatoriais ir lengvai privažiuoti prie pat sienos. Diskinis šlifuoklis efektyviai nuima senus dažus ir išlygina kraštus, tačiau dirba agresyviau. Per ilgai užlaikius vienoje vietoje galima išpjauti duobutę ar subraižyti medieną, todėl šiuo įrankiu dirbama atsargiai ir tolygiai. Šiame etape naudojami tokio pat rupumo popieriai kaip ir pagrindiniame šlifavime – 40, 60 ir apie 100 grūdėtumo.

Švelnus šlifavimas ekscentriniu šlifuokliu

Kai kraštai nuvalyti diskiniu šlifuokliu, paviršiaus išlyginimui ir likusiems dažų lopinėliams pašalinti naudojamas ekscentrinis šlifuoklis. Jis šlifuoja švelniau nei diskinis, nesudrasko medienos ir nepalieka apskritų įbrėžimų. Ekscentrinis šlifuoklis idealiai tinka vietoms, kur paviršius dar nelygus, kur liko dažų likučių ar žymės nuo būgninio šlifuoklio. Dirbama keliais rupumais, priklausomai nuo to, kiek paviršius reikia išlyginti – nuo vidutinio iki smulkaus šlifavimo.

Ekscentrinis šlifuoklis

Baigiamasis grindų šlifavimas

Baigiamasis etapas lemia, kaip grindys priims alyvą, beicą ar laką. Dažna klaida – manyti, kad kuo smulkesnis popierius, tuo geresnis rezultatas. Per smulkus šlifavimas iš tikrųjų pradeda poliruoti paviršių: medienos poros užsidaro, o paviršius tampa blizgesnis. Poliruota mediena prasčiau sugeria alyvą, o įbrėžimai tampa labiau matomi dėl stipresnio šviesos atspindžio. Tai ypač ryšku šlifuojant 150 grūdėtumu arba dar smulkesniu popieriumi.

Kietmedžio paviršius yra kietas ir tankus, todėl paskutiniajam šlifavimui naudojamas 100–120 grūdėtumas. Smulkesnis popierius pradėtų poliruoti paviršių, o beicui ar alyvai reikėtų įsigerti į kuo natūralesnes, nepoliruotas poras. Dėl šio efekto praktiškai visi kietmedžio grindų gamintojai ir alyvų gamintojai rekomenduoja neviršyti 120 grūdėtumo. Tai leidžia paruošti paviršių taip, kad mediena ir sugeria tolygiai, ir išlieka vizualiai švari be ryškių šlifavimo žymių.

Prie kraštų šlifuojama ekscentriniu šlifuokliu. Jis šlifuoja prie pat krašto. Uždėjus diską šlifuojama greičiau. Naudojant 100 rupumo popierių verta praeiti per visas grindis, tada pašalinamas plaušėjimas.

Pušies mediena šlifuojasi kitaip. Ji labiau plaušėja nei kietmedis,  dėl minkštumo joje labai lengva išpjauti duobutes, o derva greitai užkemša šlifavimo popierių. Šlifuojant per smulkiai pušis taip pat pradeda blizgėti, o ant blizgaus paviršiaus smulkūs įbrėžimai tampa matomi dar ryškiau. Optimalus pušies baigiamasis rupumas – taip pat 120 grūdėtumas. Jis pakankamai švelnus paviršiui išlyginti, bet ne toks smulkus, kad paviršius taptų poliruotas ir sunkiau sugeriantis alyvą.

Baigiamajame etape svarbiausia yra ne popieriaus smulkumas, o tolygus, ramus judėjimas ir vienodas viso paviršiaus apdirbimas. Šiame etape atsiveria tikrasis medienos paviršius, todėl nuo jo priklauso ir tolygus spalvos pasiskirstymas, ir galutinė grindų estetinė kokybė. Norint gauti idealų paviršių praeikite visą paviršių su ekscentriniu šlifuokliu 100 rupumo popieriumi. Greičiau padarysite naudojant ne ekscentrinę funkciją, bet diskinę funkciją. 

Šlifuotų grindų alyvavimas

Alyvavimui paviršius turi būti paruoštas itin kruopščiai, nes kokybiška alyva dažniausiai tepama vienu sluoksniu ir neformuoja storo, papildomai šlifuojamo dangos sluoksnio. Alyva įsigeria giliai į medieną, todėl paviršiaus defektai – likę plaušeliai, šiurkštumas ar nelygumai – tampa matomi ir jau nebeištaisomi. Todėl visi plaušeliai turi būti pašalinti dar šlifavimo metu, prieš dengiant alyvą.

Šlifuojant ruošiant paviršių alyvai, naudojami 120–150 grūdėtumo popieriai, tačiau paviršius neturi būti nupoliruotas. Per daug išblizgintas paviršius blogiau sugeria alyvą, gali atsirasti netolygios, „užblizgintos“ dėmės. Tinkamai paruoštas paviršius turi būti lygus, be šiurkštumo, bet išlaikyti lengvą medienos struktūros atvirumą, leidžiantį alyvai tolygiai įsigerti.

Alyva plaušelių nekelia taip, kaip vandens pagrindo lakai, todėl visas darbas atliekamas prieš dengimą. Jei plaušelis lieka, alyva jį paryškina ir paviršius tampa šiurkštus. Dėl to kiekvienas ankstesnis šlifavimo etapas turi būti atliktas tiksliai, o prieš dengiant paviršius išsiurbiamas, bet neplaunamas – vanduo plaušelius pakeltų, o jie vėliau „užsifiksuotų“ alyvoje.

Šlifuotų grindų lakavimas

Lakuojant paviršiaus paruošimas skiriasi, nes vandens pagrindo lakai natūraliai pakelia medienos plaušelius po pirmo sluoksnio. Tai yra normalus procesas, todėl plaušelių pašalinimas atliekamas tarpiniame šlifavime, jau po pirmo lako džiovinimo. Tokiu atveju nenaudojamas rupus popierius – vietoje jo pasirenkamas apie 200 grūdėtumo abrazyvas arba šlifavimo tinklelis, kuriuo paviršius tik sulyginamas, nenuimant pirmo lako sluoksnio.

Pirmasis sluoksnis suklijuoja paviršių, o tarpinis šlifavimas pašalina tik pakilusius mikroskopinius plaušelius, kurių po alyvavimo nebūtų galima ištaisyti. Paviršius po tarpinio šlifavimo tampa lygus ir paruoštas antram lako sluoksniui, kuris jau sudaro galutinį, tolygų ir atsparų paviršių.

Svarbu šlifuoti itin lengvai – spaudimas ar agresyvus darbas nuimtų per daug lako, atsirastų matomos šviesios dėmės, į kurias antras sluoksnis įsigertų nevienodai. Tinkamai atlikus tarpinį šlifavimą, antras lako sluoksnis susiriša su pirmuoju ir suformuoja vientisą, tvirtą dangą, kuriai nebereikia papildomo šlifavimo.

Lakavimas leidžia kontroliuoti plaušelių pakilimą ir pašalinimą jau po pirmo sluoksnio, o tai suteikia daugiau lankstumo dirbant su įvairių rūšių mediena – tiek minkšta, tiek kieta.