Kiekvienais metais į ligonines patenka aibė grybais apsinuodijųsių grybautojų. Neretos ir mirtys apsinuodijus grybais. Apsinuodyti galima ir tradiciškai valgomais grybais kaip baravykai, raudonikiai, žaliuokės. Tačiau dažniausiai nukenčia valgomųjų grybų nepažįstantys asmenys. Patyrę grybautojai tokiems pataria - nepažįsti, neimk.

 

Kur ieškoti grybų

   Grybai tai yra tik dalis didelės požemyje esančios grybienos. Grybiena išleidžia grybus, kad jie subrandintų sporas ir gyvūnai perneštų jas į naujas vietas. Pati grybiena auga simbiozėje su medžiais. Grybų ir medžių šaknys persipina sudarydami mikorizę. Grybai iš augalų šaknų ima jiems reikalingas biologines ir mineralines medžiagas, medžiai taip pat iš grybienos gauna jiems reikalingas medžiagas. Tam tikra grybų rūšis dažniausiai būna susieta su viena ar keliomis medžių rūšimis. Žinant sąsajas naujoje vietoje lengviau surasti grybus. 

Senas eglynas kuriame iki žemės sunkiai prasiskverbia saulės spinduliai puiki vieta augti rudeniniams baravykams. Baravykų kepurėlės matosi iš toli.  Deja tokių miškų Labanore po plynų kirtimų vajaus sparčiai mažėja.

Kaip grybauti

   Grybiena auga gana lokaliai ir yra daugiametė. Todėl patyrę grybautojai stengiasi įsidėmėti grybų agimo vietas ir į jas pastoviai grįžta. patyrusio grybautojo maršrutas dažniausiai susideda iš konkrečių grybienų aplankymo. Grybaujant įsidėmimi ilgiau išsilaikantys objektai kaip išskirtiniai medžiai, išvartos, kelmai, akmenys, reljefo įpatumai. Tai net labai padeda vystyti įsidėmėjimą ir asociatyvų mąstymą, kas vysto tokius askmenybės bruožus kaip kūrybiškumas ir vaizduotė. 
   Patyręs grybautojas nevaikščios po grybieną. Grybiena nemėgsta suplūktos žemės. Ypač tai taikytina grupėmis augančioms voveraitėms. Mėgėjai per kelis metus sunaikina voveraičių grybienas pjaudami voveraites užlipdami ant grybienos ar net draskydami samanas. Traukiant grybą reikia atsargiai nuo jo nuimti nuimti šakeles ir žoles ir ištraukti neišvartant sąmanų. Renkant voveraites renkama iš išorinės pusės apeinat išaugusį plotą. 

Apsinuodijimo grybais simptomai

Apsinuodijimo grybais simptomai gali būti labai apgaulingi ir panašūs į nepavojingų ligų simptomus. Tai gana greitai po grybų pavalgymo pasireiškiantis viduriavimas, vėmimas, pilvo skausmai. Nuodai veikia organizmą palengva pažeisdami kepenis, inkstus, širdį. Dažnai simptomai po dienos sumažėja, tačiau jei prasitęs toliau gali būti per vėlu. Po trijų keturių dienų apsinuodijus žalsvąja musmire gydytojau jau gali niekuo nepadėti. 
  Baisiausia yra žalsvoji musmirė, labai panaši į ūmėdę ar raukšlėtajį guduką. Net peraugę ar peršalę baravykai ar raudonikiai gali apnuodyti, juose susidaro aminų ir amidų junginiai. 

 Grybų paruošimas

Grybus galima konservuoti raugiant, sūdant, marinuojant, įdedant į mišraines. Juos kepame, verdame dedant į sriubas ir mišraines. Viena pagrindinė taisyklė kepant grybus - nenaudokite aliejaus, jis sugeria grybo skonį ir aromatą. Grybą kepti galima tik ant sviesto, jis kaip tik paryškina grybo skonį. Baravykai, voveraitės, raudonikiai, jauni lepšiai, kreivabūdės gali būti kepami be apvirimo. Kitu sgrybus reikėtų bent penketą minučių apvirti ir tik tada naudoti patiekalams. Norint gauti skanesnį grybą juos dėkite į verdantį vandenį, taip mažiau ištrauks jų skonio. Išvirus iš karto nukošiama, įpilama ir išmaišoma druska. 
 Džiovinti geriau tunelinėmis džiovyklėmis, taip džiovinti grybai išlaiko daugiau aromato. 

 

Tikrinis baravykas

   Labiausiai vertinamas grybas yra tikrinis baravykas. Tai dažnai sutinkamas grybas, augantis lapuočių ir spygliuočių miškuose. Dažniausiai mikorizę sudaro su eglėmis, ąžuolais, beržais, rečiau pušimis. Beržynuose, pušynuose dažniau randamas netoli eglučių arba po jomis. Pagrindiniai dygimai būna 2 kartus per metus. Vasarinis liepos mėnesį, dažniausiai atviresnėse vietose, miško pakraščiuose. Dažniausiai vasarinio dygimo baravykai būna stipriai sukirmyję. Pagrindinis dygimas rugsėjo mėnesį ir tęsiasi iki pat šalnų. 

Tikrinis baravykas. Kotelis storas, pilnaviduris,  padengtas rudai geltona odele. kepurėlės viršus nuo balto iki tamsiai raudono. Dažniausiai kepurėlės tamsėja grybui augant. Jaunų baravykų apatinė dalis būna ryškiai balta, augant gelsvėja. Pats vertingiausias yra apie 10+kepurėlės dydžio baravykas su tik pradėjusia žalsvėti apačia. Tokį galima vadinti karališku baravyku, jis išlieka kietas kaip jaunas baravykas, tačiau turi  senesniam baravykui būdingo skonio ir aromato. Išsikepkite ant sviesto. Druska paberkite tik apkeptą pusę - mažiau išskirs sulčių. Gausite traškų i rtuo pačiu gana sultingą baravyką. 

Dažniausiai tikrinį baravyką grybautojai supainioja su aitriuoju baravyku. Dar jis turi zuikio, kiškio baravyko pavadinimus. Senstelėjęs zuikio baravykas turi rausvą apačią. Tačiau jaunas tokią pat baltą kaip ir jauno baravyko apačią. Tik su kiek labai švelniu rausvu atspalviu. Dažniausiai turi siauresnį kotelį, dėl ko maišomas su lepšiais. Tačiau pasitaiko nuostabių storakočių aitriųjų baravykų kuriuos sunku vizualiai atskirti. Tereikia lyžtelėti apačią, suprasite kodėl jis kartusis. 

Raudonikis

 

Raudonikiai dažniausiai sudaro mikorizę su beržais. Tai vienas iš dažniausiai randamų vertingų grybų. Pirmieji ima augti liepos mėnesį drėgnesniuose jaunų miškų pakraščiuose. Pagrindinis augimas rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais, randami iki pat šalnų. Nupjautas mėlynuoja, išvirtas būna tamsios spalvos. Puikiai tiks kepimui, troškiniams, džiovinimui.

 

Raudonviršiai mėgsta augti grupėmis. Ta pati grybiena gyvena gana ilgai, gali pramečiuoti. Skurdesnėse žemėse raudonikių derlių sukaupia kas keleri ar net daugiau metų. Klasikinis miškas raudonikiams 20- 30 metų senumo beržynas su samanomis ir viržiais.

 

Artėjant šalčiams daugiau raudonikių surandama jaunuose eglynuose kur yra beržų tarpueiliai.

Lepšė, paberžis

 

Lepšių priklauso raudonviršių genčiai ir labai dažnai galima sumaišyti lepšį su raudonvišiu. Su tikruoju raudonviršiu nesumaišysite, bet pavyzdžiui kislusis raudonviršis abejiju ar bus nepriskirtas lepšiams. Tačiau jaunas lepšis bus ne prastesnis nei raudonviršis. Nemėlynuoja kaip tikrinis raudonviršis. Džiovinti neapsimoka, nes beveik nieko nelieka.  

 Rudakepuris aksombaravykis

Dažniausiai randamas pušynuose. Grybiena ilgametė, toje pat vietoje galima rinkti rudakepurius aksombaravykius kelis dešimtmečius. Labiau mėgsta 50- 70 metų pušynus. Nupjauta smėlynuoja, termiškai apdorotas pajuoduoja. Skanus ir vertingas grybas tinkamas džiovinimui, kepimui ir virimui. 

Rudakepurių aksombaravykių kotas plonesnis nei tikrinio baravyko. Grybo vamzdeliai ir poros geltonos, tankios.

Galima sumaišyti su žalsvuoju aksombaravykiu kurio vamzdeliai ir sporos retesni. kepurėlės paviršius aksominis skirtingai nei rudakepurio lygus ir slidus.  Jis dažniausiai minkštesnis ir abejoju ar rasite su storesniu kotu. Valgomas, bet neįtin skanus. Labai dažnai randami apipelyję.

Šilbaravykiai

Dažnas klaidingai šilbaravykiais vadina aksombaravykius. Šilbaravykiai dažnai nuspardomi dėl itin ryškios, net nuodingai rašališkai ryškios mėlynos spalvos tik kiek jį įspaudus. Kotelis trapus, skyla segmentais. Tačiau iš tiesų tai grybas skoninėmis sąvybėmis prilygstantis tikriniam baravykui. Kiek pavirtas ir įdėjus vos, vos acto jis išbala. Auga jaunuos elapuočių miškuose, dažnas urbanizuotose teritorijose.

Melsvėjantis šilbaravykis išlieka kietas net pasenęs. Labai mėgstamas mėšlavabalių ir retai kirminų. 

Kiek retesnis smiltyninis šilbaravykis. Nemėlynuoja, kotelis taip pat lūžta segmentais. Auga po lapuočiais, mėgsta lazdynus. 

Kazlėkai

Vienas iš pirmųjų vasarinių grybų yra kazlėkas. Jaunuose pušynuos emėgsta augti tikrinis kazlėkas, senesniame miške šilinis kazlėkas. Tikrinis kazlėkas turi slidesnę galvutę, man skanesnis už šilinį. 

Tikrinis kazlėkas mėgsta šviesesnes vietas. Jauno kazlėko apačia būna uždengta plėve. Tepasi ir po rinkimo ir dorojimo pirštai gana ilgai liks pajuodę. Nuimama kepurėlės odelė. Labai skanųs maži kazlėkai kepti su svogūnais. 

Šilinis kazlėkas skiriasi kiek retesniais ir didesniai svamzdeliais ir neslidžiu paviršiumi. Dažni, sutinkami tamsesniuose miškuose.

Valgomi, bet nevertinami grybai. Išvirti pasidaro neapetitingai rožiniai, tampa tamprūs kaip guma. 
Atskirti galima pagal retesnius vamzdelius apačioje.

Ūmėdės

Ūmėdžių yra labai daug, beveik visos valgomos. Nevalgomos ryškiai raudonos ( kraujaspalvės) ūmėdės augančios pelkėtose vietose ir dvokiančioji ūmėdė. Ūmėdės labai skanios kiek pavirtos. Jos išlieka tvirtos ir traškios. Auga beveik visur, dažnos urbanizuotose teritorijose. Jos gali būti raudonos, rožinės, geltonos, žalios ir dar daugybė atspalvių. Gali būti sumaišomos su įvairiomis musmirėmis.

Ūmėdžių skiriamasis bruožas tai lygus  ir trapus kotelis. Stora ir kieta kepurėlė.

Dvokiančioji ūmėdė, gliti, skleidžia nemalonų kvapą. nenuodinga, bet nevalgoma. 

Žalsvoji musmirė, nuodingiausias grybas Lietuvoje. Beveik visų musmirių klasikinis kotelių šakninis sustorėjimas. Taip pat sijonėlis ir karpos ant kepurėlės paviršiaus. Nors yra ir valgomų panašių grybų.

Skėtinė žvynabūdė

Labai į musmirę panašus grybas yra skėtinė žvynabūdė. Nepažįstat - nelįskit. Valgoma tik šviežiai surinkta. Kepurėlė didelė, dažnai būna didesnė nei 20 centimetrų skersmens. Iškepus jaučiasi švelnus riešutų skonis. 

Kelmučiai ir skūjagalvės

Nepatyrusiam itin lengva sumaišyti kelmučius su skūjagalvėmis. Skūjagalvių Lietuvoje yr avirš 20 rušių, dauguma nenuodingi, bet menkaverčiai ir neskanūs. Daugumos jų grubiai žvynuota kepurėlė, neturi sijonėlio. 

Kelmučiai ir žvynuotojų skūjagalvė auganti ant to paties kelmo. Kelmučių švelnesnis kepurėlės žvynuotumas ir kepurėlės apačią dengiantis sijonėlis. Užaugusių sijonėlis praplyšta. kelmučiai labai skanus grybas, fantastiški kepti ant sviesto, virti. Renkamos tik kepurėlės, nes koteliai sumedėję.

Raukšklėtasis gudukas

Iš gausios ir nevertingos, netgi gausiai nuodingos  nuosėdžių genties  kuriai priklauso apie 120 skirtingų rušių grybų tik keli nuosėdžiai verti dėmesio. Artimi nuosėdžiams yra pievagrybiai, tačiau laukiniai augančių pievagrybių net nerekomenduočiau rinkti. Čia ir aš turintis daug patirties bijau supainioti su musmirėmis.
  Vertingiausias ir dažnai randamas nuosėdis yra raukšlėtasis gudukas. Pagrinde auga saulėtuose pušynuose, samanose. Nors pasitaiko ir kitokiose vietose. auga grupėmis, dažnai labai didelėmis. Deja labai mėstamas kirminukų. 

Lygi, sausa, geltonai ruda galvutė yra skiriamasis guduko bruožas. Retai turi kitokią kepurėlės spalvą.  Taip pat lygus kotas, be ryškaus sustorėjimo apačioje ir sijonėlis. Tačiau dažnai pasitaiko ir gudukų su sustorėjusia apačia, tik tas sustorėjimas dažniausiai tolygus. Bet nežinot - neimkit. Pernelyg dažnai su gudukais auga kiti nuosėdžiai ir musmirės. 
  Grybas apverdamas, apvirtas išlieka tvirtas. Kiek salsvoko skonio. Labai puikiai tinka kepimui, virimui  ir konservavimui mišrainėse. 

Ožiakvapis nuosėdis, nenuodingas, bet nevalgomas.

Dar vienas  nuosėdis, rausvasis  kuris nenuodingas, bet nevalgomas.

 

 Smailiakepurė musmirė, nuodingas grybas dažnai pasitaikantis ten pat kur yra raukšlėtasis gudukas. Daugiau auga eglynuose.

  Baltikai

Iš gausios baltikų šeimos kurių Lietuvoje priskaičiuojama apie 30 trejetą galima paminėti kaip gausiau surandamas ir skanias. Tai raibasis baltikas, dažnai vadinamas pilkąja žaliuoke, žalsvasis baltikas arba žaliuokė ir raudongalvis baltikas dažnai vadinamas vištyte. 

 

Vienas iš vertingiausių vėlyvojo rudens grybų yra žaliuokė arba žalsvasis baltikas. Jis sunkiai sumaišomas su kitais grybais. Ryškiai žaliai geltona apačia ir kepurėlė. Auga smėlėtose atvirosevietose, baltos samanos, viržynai. Dažniausiai sutinkamas prie pušų. Kai kurie autoriai priskiria vos ne prie nuodingų. Todėl geriau ilgiau pavirti. Mėgstamiausias patiekalas keptos arba marinuotos žaliuokės

Ne ką mažiau vertingas yra raibasis baltikas. Tačiau jį itin lengva be patirties sumaišyti su daugybe kitų baltikų. Jo skiriamasis bruožas tai blizgi kepurėlė ir kiek persiliejantis žalsvas atspalvis apačioje.

Baltarudis baltikas nuodingas, dryžuotasis baltikas skiriasi kūgine kepurėle nuodingas. Apačia dažniausiai ryškiai balta, bet be žalsvo persiliejimo. Kepurėlė mažiau blizgi, matinė. 

Voveraitė grybas 

Esant palankioms sąlygoms voveraitės ima augti jau gegužės mėnesio pabaigoje. Labai skanus ir daugybėje šalių kulinarijoje itin vertinamas grybas. Auga grupėmis dažniausiai sudarydamas ratus. Rinkti iš išorinės rato pusės, neiti į grybienos vidų. Taip išsaugosite grybieną ilgiau. Galima sumaišyti su labai plonais kotais panašiais grybais. 

Voveraites iš karto rinkite švariai, nupjaustykite žemėtą kotelį, nupūskite smėlį prieš dedant į pintinę. prieš gaminant voveraitės neplaunamos o nuvalomos šepetėlių. Tokios sausos dedamos į įkaitintą keptuvėje sviestą, ar jau apkepintus svogūnus. Idealu su ką tik iškastomis virtomis bulvėmis. 

Bobausiai

 

Bobausiai yra pirmieji grybai augantys Dzūkijoje balandžio pabaigoje ir po kelių savaičių pradedantys augti Labanore. Auga sujauktoje žemėje, išvartose. Po gausių plynų kirtimų kaip plantacijose galima prisirinkti šviežiai suartoje žemėje.
   Stipriai nuodingi, geriau rinkti su guminėmis pirštinėmis, po grybavimo nieko neliečiant nusiplauti rankas. Vežam du butelius vandens, vieną apsiplovimui, kitą gėrimui. Nuodų nuo rankų pakaks tik kiek palietus butelio kaklelį. 
  Nežiūrint į nuodus labai skanus grybas. Nuodas giromitinas sunaikinamas karštyje. Tam verdama tris kartus, kiekvieną kartą kruopščiai nuplaunant. Jokiais būdais nenaudoti kvapų "sultinį". Apvirus išlieka tvirtas ir apkepamas su sviestu, troškinamas grietinėje. 

Urbanizuotose teritorijose randami grybai

Dažniausiai daugiausia klausimų kyla norint atpažinti pri enamų išaugusius grybus. Dažnai net mieste išauga lepšiai, raudonikiai, net baravykai. Dažniausiai miesto grybas yra meškutė.

Pilkoji meškutė dar vaikystės laikais buvo valgomas grybas. Tačiau dabar laikoma nuodingu grybu. greičiausiai dėl to, kad sukaupia sunkiuosius metalus. Tikėtina apsinuodijimo atvejai pasitaiko dėl jos dažno augimo mieste kur ir yra didelės galimybės gauti sunkiuosius metalus. Suaugusi keičia formas, dažnai į labai keistas. 

 Baravykai paąžuoliai 

 Auga po lapuočiais medžiais, dažnai urbanizuotose teritorijose. Neretai randami po didelėmis liepomis, ąžuolais, beržais. 

 Tipinė rėkianti baravyko paąžuolio rožinio koto spalva. Gali būti panašus gražiakotis baravykas, bet jis labai retas. Rožinį, greičiau raudoną kotą turi šėtoninis baravykas, nuodingas, gana retas. Paąžuolį reikėtų ilgiau pavirti, nevalgyti vartojant alkoholį.

 Kreivabūdės

Paskutinis metų grybas yra kreivabūdės. Vertingiausios yra tamsesnė ir kiek susiraičiusi gluosninė kreivabūdė ir lygi, gelsva pilkoji kreivabūdė. Jas dažnai jau sušalusias sausio ar net vasario mėnesį galima nuskinti nuomedžio ir tiesiai į žuvienės puodą. Auga ant nulūžūsių ir sudžiuvusių lapuočių medžių ir gana sunku būtų supainioti su kuo nors nuodingu, nes Lietuvoje yra tokio tipo tik auganti ant pušų. 

  Šviežias ir nepašalusias volioju miltuose ir kiaušinyje ir kepu ant sviesto. Senesnes apverdu, puikiai tiks azijietiško tipo sriuboms

 

Kiek pašalusi pilkšvoji kreivabūdė keičia spalvą iš geltonai rudos į pilką.