Raudonieji serbentai tampa gana reta uoga. Sakyčiau toks šios rūšies serbentų populiarumo svyravimas. Greičiausiai tai susiję su kiek sunkesniu raudonųjų serbentų auginimu ir daug laiko užimančiu skynimu. Nors naujosios raudonųjų serbentų veislės kaip Jonkheer Van tets yra lengvai prižiūrimos, turi kiek mažiau rūgšties,kekės kompaktiškos ir lengvai skinamos. Nuo krūmo galima priskinti kibirą per nepilną pusvalandį. Pats raudonųjų serbentų skonis pagal mėgėją, jos gana rūgščios, bet tuo pačiu gaivios. Vienas iš įdomesnių raudonųjų serbentų konservavimo būdų yra padaryti žele - drebučius. 

   Drebučiai susidaro natūraliai, greičiausiai dėl didelio natūralių pektinų kiekio raudonuosiuose serbentuose. Žaliava raudonųjų serbentų drebučiams yra jų sultys ir cukrus. Raudonųjų serbentų sultis išspausti nėra sudėtinga. Kažkada tėvai sultis spausdavo per specialią rankinę sulčiaspaudę. Vargo buvo daug tiek sukant, tiek vėliau plaunant įrangą. Kitas būdas išsunkti raudonųjų serbentų sultis garpuodyje. Efektyvesnis, greitesnis, bet ilgiau termiškai apdorojami raudonieji serbentai. Prarandami vitaminai. Dabar raudonųjų serbentų sultis išgaunu gerokai paprasčiau. Surenku per sezoną apie 2 - 3 kibirus raudonųjų serbentų. Juos sutraiškau su uogų traiškykle. Drebučiams panaudoju keletą litrų jau traiškymo metu išsiskyrusių sulčių. Kita masė užpilama vandeniu, vėliau išspaudžiama su 5 litrų presu ir panaudojama vynui gaminti. 

   Drebučiams žiemai gauti 1 litrui sulčių pilama 1 kilogramas cukraus. Raudonųjų serbentų sultys su cuktumi užverdamos, po to kai artėja prie virimo imama pastoviai maišyti. Putos nenuimamos, užvirus maišoma apie 10 minučių. Maišymas ir yra drebutėjimo paslaptis. Kai sukris putos paverdama apie 3 minutes.

  Išpilstoma į stiklainėlius ir neužsukus   dangtelių ( uždedam ant viršaus, kad dulkių neįkristų) palaikom apie 10 - 12 valandų. Užsukant dangtelius raudonųjų serbentų masė turėtų būti jau kaip želė.

  Šie raudonųjų serbentų drebučiai žiemai puikiai tiks pyragų ir tortų pertepimams.